„Laisvės kryžkelės“ (II) – Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė
Tęsiame bendrą „Bernardinai.lt“, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro ir „Žinių radijo“: projektą. Antroji projekto medžiaga pasakoja apie iki šiol daug ginčų keliančią asmenybę – brigados generolą, Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininką, Lietuvos vietinės rinktinės organizatorių ir vadą – Povilą Plechavičių.
Generolas gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiuje, Bukančių viensėdyje. Mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje.
1914 m. baigė Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Nuo 1918 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1921 m. – I husarų pulko vadas. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, 1926 m. – Prahos karo akademiją. Vienas iš 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo organizatorių. Nuo 1927 m. rugpjūčio – Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas. 1929 m. vasario 13 d. išėjo į atsargą. 1940 m. birželio 15 d. prasidėjus sovietinei okupacijai pasitraukė į Vokietiją. 1941 m. vasarą grįžo į Lietuvą. 1944 m. Kaune suorganizavo Lietuvos vietinę rinktinę ir jai vadovavo. Atsisakęs vykdyti vokiečių reikalavimą rinktinę perduoti vokiečių valdžiai, 1944 m. gegužės 15 d. kartu su kitais rinktinės štabo nariais buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Vėliau paleistas, bet paliktas gestapo priežiūrai. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. išvyko į JAV. Nuo 1950 m. – Lietuvos veteranų sąjungos “Ramovė” centro valdybos pirmininkas.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vyčio kryžiaus 5–ojo laipsnio ordinu (1923), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Italijos “Corona d’Italia” 2-ojo laipsnio ordinu (1928), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1928), Nepriklausomybės medaliu (1928), Latvijos atminimo medaliu. Dar tarnaudamas Rusijos kariuomenėje buvo apdovanotas Šv. Jurgio kryžiumi. Po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2004).
Vertinant generolą Povilą Plechavičių nuolat kyla daugybė prieštaravimų, bandoma sumenkinti generolo nuopelnus ir visuomenėje sukelti abejonių dėl jo veiklos.
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
Atmetus visas spekuliacijas gen. P. Plechavičiaus tema, galima sakyti, jog didžiausias generolo nuopelnas – Vietinės rinktinės sukūrimas. Šią rinktinę jis įsivaizdavo kaip būsimosios Lietuvos kariuomenės pradininkę, kaip būsimą jos užuomazgą. Dėl to negali būti jokių ginčų – P. Plechavičius per labai trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų, dalinius prie komendantūrų. Labai greitai susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių. 7 batalionai buvo permesti į Rytų Lietuvą, siekiant pristabdyti ten veikusių įvairių gaujų veiklą. Visa bėda, kad tragiškai trūko ginkluotės, amunicijos ir t.t.
Tačiau didžiausi nesusipratimai kaip ir tik kyla dėl šio perdislokavimo. Štai lenkų istorikai teigia, kad plechavičiukai žudė bei terorizavo vietos gyventojus lenkus ir kovėsi tik su Armijos Krajovos (AK) partizanais. Mūsiškiai paprastai apeliuoja į AK analogiškus veiksmus. Ar galima šioje situacijoje rasti kažkokį kompromisą?
Tačiau jei mes sutinkame, kad Rytų Lietuva yra ta pati Lietuva, tai kodėl tuomet abejojame, jog mūsų ginkluotosios pajėgos turi teisę ją ginti nuo svetimųjų? Lygiai taip pat savo teisėmis neabejoja ir buvę AK veteranai. Todėl ir nebus niekada vienodo šių įvykių įvertinimo, nepaisant visų susitarimų, gerų kaimyninių santykių ar taikos sutarčių. Tokiais atvejais belieka kalbėti tik faktais. O yra tokių faktų, kurie vieniems patiks, kitiems – ne, kad ir ką kalbėtų abiejų šalių istorikai.
Todėl pirmiausia verta išklausyti tų įvykių liudytojus. Apie generolo P.Plechavičiaus kreipimąsi į Lietuvos vyrus 1944 m. vasario 16 d. ir priesaikos priėmimą pasakoja buvęs Vietinės rinktinės kariūnas Justinas Garšva.
… kai grįžau pas pažįstamus, per radiją perdavė, kad kalbės Plechavičius. Ir tuoj jis pranešė – tie, kurie tarnavę kariuomenėje ir tie, kurie netarnavę, jūs žinote visi, kad į mūsų kraštą eina raudonasis banditizmas ir Armija Krajova – šaudo mūsų piliečius Vilniaus krašte. Tie, kurie esate apmokyti ginklą vartoti – ateikite, kas dar nesate ginklo vartoję – ateikite, išmokysime. Vyrai, už ginklų. Po to nuskambėjo daina – “Vilniaus kalneliai, sveikiname jus, ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus”. Aš grįžau į savo kraštą, nuvažiavau į Raseinių komendantūrą. Galėjau, aišku, užsiregistruoti ir Kaune, bet tai irgi patriotizmas…
Balandžio pabaigoje gavome priesaikos lapelius. Ir žiūrime – lapeliuose minimas ir Hitleris. Įsiskaitome, kad mes tokie tokie, reiškia, fiurerio Hitlerio vadovaujami kovosime prieš raudonuosius. Na, prieš lenkus, prieš raudonuosius, mums tiko kovot, bet vadas – tai ne. Išbraukėme Hitlerį, įrašėme generolą Plechavičių, pasirašėme, atidavėme ir niekas mūsų nepersekiojo. Priesaiką priėmėme Seredžiaus bažnyčioje, tai ten dar įdomiau buvo… Skaitė tekstą… Kunigas kada skaitė tekstą, tai jis Hitlerio neišmetė, nenutylėjo… Tai kai paminėjo Hitlerį visi rankas nuleido, o kai kiti žodžiai prasidėjo po to, tada iškėlė visi vėl. Šitaip. Davėme šitokią priesaiką.
Kaip matome, jokios kalbos apie tarnybą vokiečiams nebuvo. Pačių kariūnų nuostatos buvo gana aiškios – kovoti už Lietuvos, o ne už Vokietijos ar dar kažkieno interesus.
Tačiau generolo oponentai kaip vieną prasčiausių jo darbų nurodo aktyvų dalyvavimą 1926-ųjų perversme, kai į valdžią buvo pastatytas Antanas Smetona. Esą dalyvavimas puče prieš savo valstybės vadovus nepuošia karininko munduro…
Kita vertus, reikia matyti tų metų specifiką. Iki šiol daugelis anų įvykių liudytojų nurodo didžiulį bolševikinio perversmo pavojų. Kiti net kalba apie realią bolševikų invazijos grėsmę. Akivaizdu, kad tokios nuotaikos veikė ne tik paprastą visuomenę, bet ir karininkiją. Viena vertus, buvo nuversta teisėta demokratinė valdžia, kita vertus, tuo buvo užkirstas kelias bolševikams ateiti į valdžią. Akivaizdu, kad P. Plechavičius tikrai nesiekė kažkokios asmeninės naudos ar neaiškių tikslų – jis taip įsivaizdavo savo, kaip karininko, pareigą ir liko jai ištikimas iki galo. Už ištikimybę savo kraštui, priesaikai, už prisiimtą atsakomybę dėl kariuomenės ir visos valstybės likimo šiandien generolo nemėgsta tie, kurie tokiomis savybėmis pasigirti negalėtų.
Kita vertus, 1926 metais apie kažkokią brandžios demokratijos valstybę nėra ko ir šnekėti – kiek Lietuvai tuomet buvo metukų?.. Kas vyko tuo metu Europoje? Kokios nuotaikos vyravo visuomenėje? Ir kodėl gi niekas neprotestavo dėl to perversmo? Pagaliau vargu ar galime taip vienareikšmiškai teigti, kad perversmas tomis sąlygomis buvo nereikalingas ar net žalingas mūsų valstybei? Nebuvo jokios išsamios politikos analizės. Žmonės, tarp jų ir karininkai, matė aiškias grėsmes ir kitokios alternatyvos neįžvelgė.
Vėlgi įdomu pasiklausyti pačių tų įvykių liudininkų. Prisimena buvęs generolo asmens sargybinis Jurgis Valevičius.
…Pirmiausia nuėjome pas pulkininką Urboną, o su juo – pas Plechavičių. Plechavičius mane apžiūrėjo, pasakiau savo pavardę. Tada Plechavičius paklausė, ar ne mano dėdė buvo Utenos policijos viršininku. Sakau, taip. O, sako, aš jį gerai pažįstu, mums teko fronte kartu būti, tai ir tavimi tada pasitikiu – tu būsi mano asmeninė apsauga. Jis (P. Plechavičius – aut.) man labai gerą įspūdį padarė, buvo drąsus, aiškiai dėstė mintis. Kai ateidavo rudmarškiniai, tai jis trumpai ir aiškiai jiems pasakydavo – aš savo nusistatymo, tokio, kokį daviau vokiečių vyriausybei, nekeisiu, čia yra Vietinė rinktinė, kuri Lietuvos respubliką nuo banditų saugos. Visą laiką aš su juo vaikščiodavau, buvome nuvažiavę į jo tėviškę, bet kartu važiavo ir vienas vokietis iš žandarmerijos. Kartais jis mums papasakodavo, kad vokiečiai labai nekaip į mus žiūri… Aukštesnioji valdžia, kuri yra Berlyne, ta, sako, pasitiki, bet vat šitie rudmarškiniai generolai, tie visą laiką sako, kad mes esame nusistatę prieš vokiečius, nenorime prie jų armijos prisijungti ir padėti. Paskutinėmis dienomis liepė (vokiečiai – aut.) pakeisti uniformą ir sveikintis ne rankos prie kepurės pridėjimu, bet rankos pakėlimu “Heil Hitler”. Na tada ir prasidėjo visa košė. Bet labiausiai jis Kaune bijojo žydų, nes žydus laikė komunizmo įsteigėjais ir dirbančiais prieš Lietuvą, kad tik čia kuo daugiau komunistų būtų. Ir jei ne 1926 m., kai jis nuvertė Griniaus valdžią, kai jau viskas buvo suplanuota ir rusų daliniai jau buvo sutraukti prie Lietuvos sienų. Grinius būtų paprašęs Maskvos, kad būtumėme prijungti prie Tarybų Sąjungos. O kadangi mūsų saugumas ir Plechavičius viską išaiškino ir 1926 m. gruodžio 26 d. tuos žymiausius veikėjus sušaudė, tada ir prasidėjo lietuviškas gyvenimas. Tai jo nuopelnai Lietuvai yra labai labai dideli.
Papasakosiu dar tokį nuotykį. Tauragėje buvo karinis dalinys. Kareivius išleisdavo į miestą iki patikrinimo. Kareiviai nueidavo pas vieną tokį žydą, kuris laikė aludę, o ir degtinės jis turėjo. Tokie du kareivėliai ten alaus gėrė, paskui ir kitą dieną nuėjo, žydas davė jiems to alaus, o jie paprašė degtinės. Žydas pasakė, kad neturi, o jie – kad jis meluoja. Žydą pradėjo gąsdinti. Sako, dėk galvą ant kaladės, mes tau galvą nukirsime. O jie turėjo durtuvus, tai vienas išsiėmė, o kitas po kranu pašlapino jam nematant skudurą ir metė ant sprando. Metė, žydas išsigando ir mirė. Žydai kai pakėlė skandalą… Viskas, na atidavė tuos kareivius kariuomenės teismui. Kareiviai prisipažino, kad jie tik skudurą metę, o ne kokį tai ginklą ar peilį. Ir juos nuteisė ar dešimčiai, ar tai daugiau metų kalėjimo. Tai Plechavičius daug kartų siekė, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, juos teisė du ar tris kartus, ir galų gale, kai paskutiniame teisme jis ėjo liudyti, tai teisėjui pasakė, kad ne aš būsiu generolas, jei aš savo kareivių neišvaduosiu. Tada teismas davė jiems lygtinai, ir jie buvo išleisti. O jis (generolas P. Plechavičius – aut.) už lietuvius, ir ypatingai už karius dėjo galvą. Jis visą laiką tikėjo, kad Lietuva buvo laisva ir bus.
Bet kuriuo atveju, negalima teigti, kad generolas Povilas Plechavičius veikė neprincipingai ar nepaisė Lietuvos interesų. Pagaliau kiekvienas savaip matė ir vertino situaciją. Ar vis dėlto buvo įmanomas toks scenarijus, kad abi konfrontuojančios pusės galėjo susivienyti ir jau kartu tęsti bendrą kovą prieš okupantus?
Rytų Lietuvoje buvo keturios stovyklos, kurių interesai smarkiai skyrėsi. Sovietinių gaujų interesai gana aiškūs – jiems priešai buvo tiek plechavičiukai, tiek vokiečiai, tiek ir Armijos Krajovos daliniai, nors, palyginti su pastaraisiais, jų priešai buvo panašūs. Bet skyrėsi tikslai. Vokiečiai apginklavo ir plechavičiukus, ir duodavo ginklų AK. Tikslas – organizuoti kovą svetimomis rankomis prieš besiveržiančius bolševikus. Tuo tarpu Armija Krajova laikė Vietinės rinktinės karius kolaborantais. Kaip matome, interesų sankirta – didžiulė. O tokiais atvejais konfrontacija neišvengiama.
Kitaip sakant, Rytų Lietuvą turbūt galime laikyti klasikiniu pavyzdžiu, iliustruojančiu Antrojo pasaulinio karo apskritai ir konkrečių tautų santykių atskirai sudėtingumą. Tačiau minėto generolo P. Plechavičiaus apsaugininko pasakojime girdėti ir tam tikrų antižydiškų motyvų. Be to, ne kartą buvo galima išgirsti ir istorikų pasisakymų, kad antisemitinės idėjos P. Plechavičiui nebuvo svetimos.
Vėl reikia atsižvelgti į tarpukario visuomenės sąmonės specifiką Lietuvoje. 1940-ųjų okupacija tautoje tik dar labiau sustiprino įspūdį, kad žydai buvo bene labiausiai palankūs sovietų valdžiai, nemažai jų tarnavo ir represinėse struktūrose. Dabar sakoma, kad toks požiūris yra niekuo nepagrįstas ir primityvus. Galbūt ir taip. Tačiau pabandykite tai paaiškinti anos plechavičiukų kartos žmonėms. Jų sąmonė bei savimonė juk iš esmės nepasikeitė, jie faktiškai ir liko tose išeities pozicijose, ir jiems mažai rūpi istorikų moksliniai darbai. Generolas P. Plechavičius šiuo požiūriu nebuvo jokia išimtis – jis taip pat šventai tikėjo, kad bolševizmą Lietuvoje vienareikšmiškai rėmė žydai. Be to, nepamirškime ir ketverius metus vyravusios nacių propagandos. Nepaisant to, nėra jokių duomenų apie kažkokias antisemitines akcijas, vykdytas plechavičiukų. Tuo metu žydų jau faktiškai nebuvo Lietuvoje. Be to, nereikia painioti su atskirais policijos batalionais ar zonderkomandomis. Pagaliau pati rinktinės sukūrimo idėja bei jos tikslai nieko bendro neturėjo su holokaustu ar kitokia nusikalstama veikla. Tiesiog karo metais vyravusių nuotaikų nederėtų sureikšminti, nes pats karas savaime yra ekstremali situacija. Reikia žiūrėti, kas ką konkrečiai darė. Apskritai kartais susidaro įspūdis, kad generolas, jo tvirta ir nuosekli pozicija ir šiandien daugeliui yra tarsi rakštis… Kai kalbama apie neva kontroversiškąjį Plechavičių, tai tarsi ieškoma – na, prie ko čia dar prikibus, ką čia dar atkapsčius. O gal dar kažkur ne tą pasakė… Principingi žmonės retai būna populiarūs ir visiems priimtini.
Ir vėl paklausykime liudytojų. Apie Marijampolės karo mokyklos sunaikinimą 1944 m. gegužės mėn. pasakoja buvęs Vietinės rinktinės kariūnas Edmundas Čapas.
Tikrai iš širdies mes tada norėjome apginti Lietuvą ir iškovoti jai nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo vokiečių. Vokiečiai tai pastebėjo ir nutarė mus sunaikinti. 1944 m. gegužės 16 d. tarp 5 ir 6 val. ryto atvyko jų SS dalinys ir pradėjo mūsų karo mokyklos dalyvių naikinimą. Prisimenu kelių žuvusiųjų pavardes – Vasiliauskas, Juozaitis, Juodkojis buvo sušaudyti, ir dar kas dešimtas pagautas į nelaisvę buvo sušaudomas. Aš ką tik buvau komandiruotas į Kauną ir sugrįžau 24 val. traukiniu. Mūsų buvo jau nedaug, Plechavičius daug ką paleido namo, matyt, nujausdamas, kad kažkas bus. Jau Kaune buvo kalbama, kad vokiečiai gali mus pulti. Tai aš sugrįžęs apie 2 – 3 val. iš ryto pasikalbėjau su pora kolegų ir nusprendėme, kad mums bus geriau nors laikinai išeiti iš kareivinių ir pasislėpti, kad išvengtume galimų nemalonumų. Taip ir padarėme. Mes pažinojome tokias dvi mergaites, su kuriomis draugavome, jų namukas buvo visiškai šalia, mes pasibeldėme, jos ir jų brolis mus priglaudė ir išlaikė ten per tą visą įvykį. Mes gulėjome visą tą laiką ant žemės, o jos mums tik sakydavo, kad SS’ininkai laksto aplinkui… Na ir po to vokiečiai ką sušaudė – sušaudė, išsivežė belaisvius, o mes su draugais kitą naktį patraukėme link savų namų. Jau visi žinojo apie tą įvykį. Mes priėjome prie geležinkelio stotelės – ten stovėjo prekinis traukinys, mašinistas iš karto pakvietė lipti į vidų, pasisiūlė mus nuvežti į Kauną. Įvažiavus į Kauną, mašinistas pristabdė prie Aleksoto tilto, ir mes iššokome, nes visi žinojo, kad visose stotyse buvo ieškoma likusių Karo mokyklos kariūnų. Na, taip ta visa istorija, galima sakyti, ir pasibaigė…
Taigi tolesnė Vietinės rinktinės istorija aiški – kariūnai išvaikomi, vėliau 86 jų sušaudomi Paneriuose, o pats generolas P. Plechavičius, visus karius paraginęs slėptis su ginklais, su savo štabu uždaromas Salaspilio koncentracijos stovykloje. Paneriuose dabar pastatytas paminklas sušaudytiems Vietinės rinktinės kariams, tačiau net dėl to kilo ne vienas konfliktas.
Yra nemažai suinteresuotų asmenų kelti konfliktus tuščioje vietoje. Arba, vaizdžiai tariant, kelti karus net ir tarp mirusiųjų. Jau minėta, kad skirtingose tautose istorija visada bus traktuojama skirtingai. Galbūt dar po kokių 50 metų paaiškės, kad ir karas pasibaigė visiškai ne taip, kaip žinoma dabar. Tiesą sakant, jau ir dabar tai daug kam nelabai aišku.
Pažiūrėkime, kiek kartų per pastaruosius kokių 20 metų buvo pas mus perrašomi istorijos vadovėliai. Pagaliau mes patys mokėmės visai ne to, ką žinome dabar, arba apskritai mokėmės priešingų dalykų. Tas pat vyko ir tebevyksta visoje Rytų Europoje, o Vakarų Europa beveik nieko nežino apie mūsų tautų išgyvenimus. Galbūt įmanoma sutarti dėl vieno ar kito visuotinai patvirtinto fakto. Tačiau ne dėl jų traktavimo ar interpretavimo.
Todėl grįžkime prie tikrai žinomų faktų apie patį generolą. Žinome, kad, vokiečiams traukiantis, jis iš koncentracijos stovyklos buvo paleistas, vėliau persikėlė gyventi į Ameriką, kur ir mirė 1973 metais. Tuo tarpu visi puikiai žinome, kaip P. Plechavičius buvo vertinamas sovietmečiu. Ar šiandieniam vertinimui galėjo turėti kokios nors įtakos sovietmečio istorikų darbai ar tų pačių vadovėlių interpretacijos?
Žinoma, kad turėjo įtakos ir tebeturi. Gal tų vadovėlių niekas ir neatsimena, tačiau per dešimtmečius į galvas kaltos klišės, ypač vyresnėms kartoms, dar atsiliepia. Be to, vyresniųjų kartų istorikai – niekam ne paslaptis – patys tas klišes ir kalė. Ar jie pajėgūs dabar pervertinti savo pozicijas? Čia reikėtų paklausti jų pačių.
Bet kuriuo atveju nepaneigiamu faktu išlieka generolo Povilo Plechavičiaus nuostatos ginti savo valstybę, idėjos sukurti savo valstybės kariuomenę, kuri nebūtų pavaldi jokioms svetimų šalių struktūroms. Tą įrodo ir visa generolo biografija, nors galbūt ne visada idėjas pavyksta realizuoti.
Šaltiniai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
Žinių radijas
Bernardinai.lt
