Kuršių senovinė gyvenvietė

Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. II dalis

Gyvenvietės pietinėje miesto dalyje, kur žmonės apsigyveno dar romėniškajame periode, nebuvo apleistos ir vėliau. Gyvenvietės plotas ankstyvaisiais viduramžiais gerokai išsiplėtė. Kasinėjant buvo nustatyta jog ši gyvenvietė neplačiame senovinės jūros kranto pylime, užėmė apie 7 hektarų plotą. Vakarų – rytų kryptimi ji buvo apie 400 metrų pločio ir užėmė visą senojo kranto pylimąnuo Vytauto gatvės iki apvažiuojamojo kelio žemumų ir pelkių. Iš šiaurės į pietus ji buvo išsidriekusi 250-400 m ruože. Šiuo metu senosios gyvenvietės plote auga gražus miškas, dalį jos užima vandenvietė, hipodromas ir šokių aikštelė. Smėliu užpustytas kultūrinis sluoksnis čia glūdi 0,5 1 m gylyje. Dar prie pusę amžiaus čia yra stovėję pastati – jų dėmės matosi iš oro.

Gyvenvietėje dar mažai kasinėta, todėl neaišku, ar ji yra buvusi įtvirtinta, kaip keitėsi jos dydis laikui bėgant. Tyrinėtuose šurfuose ir perkasose gyvenvietės pakraščiuose sutvirtinimų žymių nebuvo rasta. Dabartinių kasinėjimų duomenimis gyvenvietė nebuvo vienodai tankiai apastatyta – mat patirta, kad net iki 1 m storio to paties laikotarpio kultūrinis sluoksnis su pastatų liekanomis yra vakariniame ir rytiniame krašte, o gyvenvietės viduryje aptikti tik labai ploni paviršiniai sluoksneliai ir nebuvo jokių statinių pėdsakų.

Apie atskirus pastatus galime pasakyti šiek tiek daugiau. Geriausiai yra atsekami vėlyvesnio laikotarpio pastatai, o senųjų pėdsakaus gerokai apnaikino vėliau gyvenę žmonės. Vakarinėje gyvenvietės dalyje buvo atkasti keli pastatai. Vienas jų, datuojamas XII – XIII a. yra buvęs 5×4,5 m dydžio, orientuotas vakarų-rytų kryptimi. Namo kontūrą žymėjo nedideli akmenukai, perdegusio molio trupiniai, angliukai. Namas buvęs rentinis. Jo viduryje rastas išilgai namo ištęstas 1,6 m ilgio ir 1,2 m pločio iki 40 cm smėlin įleistas židinys su prieduobe. Šie kriaušės pavidalo plane židiniai yra laikomi būdingais kuršiams. Sprendžiant iš židinio padėties, durys į namą turėjo būti rytiniame gale. Židinio sienelės buvo apteptos moliu, o jo duobėje buvo rasta daug anglių, puodų šukių, geležinė vinis. Pastato ribose buvo akmeniniai pasvarėliai, geležies šlako trupiniai, vinys, peiliukas, žalvario apkalėlis, keletas gintaro gabaliukų. Vienos rastos puodų šukės buvo lipdytos, kitos jau turėjo žiedimo žymių.

Šalia šio namo yra stovėję ir kiti pastatai. Antrojo rentinio pastato dėmė buvo 6×6 m dydžio ir gerai išsiskyrė smėlyje akmenukais ir anglimis. Pastato viduryje, arčiau rytinio krašto, rastas stačiakampio formos iš daugybės nedidelių perdegusių akmenų ir molio trupinių sudarytas plotelis. Nustatyta, kad čia yra buvusi tiesiog ant aslos pastatyta apie 2,6×2 m dydžio iš akmenų sukrauta krosnis. Namo asla buvusi padrikai išklota nedideliais akmenukais. Pastato ribose rasti 6 akmeniniai pasvarėliai, geležies šlako, keli gintariukai ir žiestų puodųų šukės. Nuskutus smėlį po pastato dėme archeologų laukė dar viena staigmena – buvo pastebėtas apie 1,1 m skersmens duobės kontūras. Pasirodė, jog duobė yra buvusi perkasta jau senovėje. Kam to prireikė sužinojome duobėje radę 77 įvairaus dydžio gintaro gabalėlius – didžiausi jų buvo apie 7×4 cm. Šioje apie 50 cm gylio duobėje XII-XIII a. buvo laikomas arba laikinai paslėptas pajūryje surinktas gintaras, kuri paskui kažkas paskubomis išsikasė.

Gyvenvietės rytiniame krašte ištirtas dviejų pastatų kompleksas, datuojamas XIII -XIV amžiais. Čia buvo rasti apie 5,5×5 m dydžio gyvenamo namo ir šalia stovėjusio ūkinio pastato pėdsakai. Gyvenamas namas buvo mišrios statybos – rentines sienas jame prilaikė stulpai, o rytinė siena, atrodo, buvusi štisai stulpinė. Ties namo viduriu, arčiau rytinės sienos, rasta pailga 1,5×0,9 m dydžio židinio su prieduobe dėmė. Židinio sienelės buvo glaistytos moliu. Namo durys turėjo būti vakariniame gale. Namo ribose ir šalia jo rasta apie 200 puodų šukių, akmeniniai pasvarai, žalvariniai papuošalai.

Į rytus nuo gyvenamo namo, per 1 m nuo jo, buvo tokio pat pločio ir apie 7 m pločio stulpinis pastatas, kuris šiauriniame šone, atrodo, turėjo prieangį ar priestatą. Gyvenamojo ir ūkinio pastato galinės sienos uvo suglaustos, jie galėjo jungtis vienas su kitu. Židinio pastate nebuvo, rastos vos kelios puodšukės.

Kasinėjant buvo aptikta ir daugiau pastatų žymių, tik nevisada pavykdavo atsekti buvusių sienų vietas. Geriau išliko židiniai, dauguma jų buvo gana paprasti – tik ovalios apie metro ilgio negilios duobutės apvaliais dugnais, užpildytos žemėmis su angliukais, perdegusiais akmenukais, puodų šukėmis.

Atrodo ši gyvenvietė yra buvusi apstatyta perimetru, o vidurys buvo beveik tuščias. Susidaro įspūdis, jog gyvenvietės buvo apstatyta netaisyklingu ovalu, ištęstu vakarų-rytų kryptimi su plačia išpjova šiaurinėje pusėje. Centrinėje dalyje matyti buvo “visuomeninės paskirties erdvė” – vieta susirinkimams, gyvuliams suvaryti ar panašiai – apie tai šiandien galime tik spėlioti. Gyvenvietės “vartai” šiaurinėje pusėje galėjo būti neatsitiktinai padaryti – per 250 m į tą pusę nuo gyvenvietės yra kapinynas.

Šioje senovinėje gyvenvietėje ryškiausi yra XII – XIV a. sluoksniai. Kasinėtose vietose kol kas nebuvo senienų, kurios būtų neabejotinai datuojamos IX – XI amžiais. Gali būti, kad gyvenvietė tuo metu buvusi mažesnė, o pastatai stovėjo ten, kur dar nekasta.

Gyvenvietė pietinėje Palangos dalyje nebuvo apleista ir vėliau. Nors namų pėdsakų ir nerasta, tačiau kasinėjant beveik visur paviršiuje pasitaikė XVI XVII a. glazūruotos puodų šukės, koklių trupiniai. Tik vienoje vietoje pasitaikė aptikti aiškesnius vėlesniųjų gyventojų paliktus pėdsakus – sluoksnio paviršiuje buvo rastas didelis 2,3×1,8 m židinys, o apie jį stulpavietės. Židinio duobėje gulėjo puodų šukės, peiliuko geležtė ir moneta- 1533 m. Elbinge kaldinta Žygimanto šilingas. Puodas savo forma buvo nebūdingas kuršiams , tai žemaičių kultūros pėdsakai Palangoje.

Apie žmonių verslus archeologai sužino iš jų paliktų gyvenimo pėdsakų. Šioje vietoje gyvenę palangiškiai nedaug paliko. Daugiausiai rasta įvairių puodų šukių. Suprantama, puodus darė vietoje ir iš vietinio molio. Tiesa, puodų degimo krosnies kol kas neradome. Viename plote, 1 m gylyje buvo rasta apie 2,8 m ilgio ir 1,8 m pločio duobė. Apie 50 cm giliau paviršiaus nuo kurio senovėje kasė šią duobę, jau glūdi molis. Kitur šioje gyvenvietėje ir Palangoje molis yra gerokai giliau. Duobė buvo negili, jos dugnas nelygus, perkasinėtas. Ten nerasta nei keramikos, nei kitokių radinių, nei anglių, – nieko būdingo taip vadinamoms ūkinėms duobėms (senovinėms paplavų duobėms). Sluoksniai rodė,jog duobės kraštai užslinko savaime. Duonės paskirtis atrodo aiški ir labai paprasta – iš jos senovėje žmonės ėmė molį židinių sienelėms glaistyti, pastatams “tinkuoti”, gal ir puodams daryti. Tiesa, puodų degimo krosnis kol kas nerasta, bet tai išvis gana retas radinys.

Sluoksniuose surinkta keramika yra daugiausiai žiesta, ji datuojama XII – XIV amžiais.. Puodų briaunų formos gana sudėtingos, tik kelios šukelės primena tradicinius lipdytus puodus. Žiesta keramika puošta rievėmis, bangelėmis, iškiliu užlipdytu ornamentu, įkartomis. Šukės vietomis yra juosvos, vietomis rausvos, puodų sienelės yra pakankamai tvirtos, nors degimo krosnys dar buvo ir netobulos.

Gyvenamų pastatų dėmėse ir greta jų mėtėsi nemažai akmeninių pasvarų. Tai ne didesni už delną natūralūs pailgi ir plokšti jūros apglūdinti akmenukai, kurių šonuose yra išskeltos nedidelės įdubos virvei pririšti. Kai kada tam reikalui būdavo panaudotos ir natūralios įdubos akmenukų šonuose. Įprasta šiuos akmenukus laikyti pasvarais rtinklams. Tokia paskirtimi verstų abejoti jų mažas svoris ir tai, kad kartais tokie pasvarai yra randami gana toli nuo didesnių vandenų buvusiose gyvenvietėse. Jų paskirtis yra buvusi kitokia – nedideli akmeniniai pasvarėliai buvo skirti nytims atitempti vertikaliose audimo staklėse. Panašių pasvarų pasitaiko skandinavų kraštuose, ten akmeniniai pasvarai kartais dar būdavo ir paženklinami. Audimo staklės ankstyvaisiais viduramžiais turėjo stovėti daugelyje gyvenamų namų – viename pietinėje gyvenvietėje ištirtame pastate buvo rasti 8 tokie pasvarėliai.

Keli rasti šlako gabaliukai rodo, jog gyvenvietė turėjo savo kalvį-metalurgą, kuris iš balų rūdos sugebėjo išlydyti ir iškalti geležį. Geležiniai dirbiniai gyvenvietėje buvo paprasti: peiliukai, vinys, kiniedės. Reikia pasakyti, kadf vinys to meto kitose gyvemvietėse dar beveik nebuvo naudotos, o kniedžių iš vis nerandama. Palangiškiai naudojo vinis ir tai rodo nemažą pažangą statyboje. Geležinės kniedės tuo metu buvo naudotos tik laivus statant. Keli rasti žalvario dirbinėliai: apkaliukai, apyrankė, žiedeliai yra gana paprasti, matyti, vietos darbo.

Gintaro buvo nemažai, bet tai daugiausiai nedideli gabaliukai. Stebėtina, kad iki šiol šioje gyvenvietėje nerasta gintarinių dirbinių ir net bent kiek aiškiau dirbto gintaro gabaliukų. Gintaro dirbtuvės dar neatrastos, be to, kaip rodo ir rasto “gintaro lobio” liekanos, gintaras buvo renkamas ir parduodamas kitiems daugiausiai tik žaliavos pavidalu.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999