Ko trūksta Vokiečiams – VII dalis

Mokytis m ą s t y t i: mūsų mokyklose apie tai neturima jokio supratimo. Net universitetuose, net tarp tikrų filosofijos mokslininkų logika kaip teorija, kaip praktika, kaip a m a t a s pradeda nykti. Tik paskaitykime vokiškas knygas: jokios, net menkiausios užuominos apie tai, kad mąstymui reikalinga technika, mokymo planas, valia siekti meistriškumo,- kad mąstymo būtų norima išmokti, kaip būtų norima išmokti šokti, k a i p tam tikro šokio… Koks vokietis iš patyrimo dar žino tą lengvą drebulį, kurį į visus muskulus įlieja l e n g v o s dvasingumo k o j o s! – Dvasinės elgsenos medinis nerangumas, d r a m b l o t i rankos judesiai – tai yra taip vokiška, kad visa tai užsienyje apskritai tapatinama su vokiškumu. Vokietis neturi p i r š t ų n i u a n s a m s… Kad vokiečiai galėjo pakęsti savo filosofus, pirmiausia tą sukrypėlį sąvokų luošį, d i d i j į Kantą, yra ne toks jau menkas vokiškojo patrauklumo rodiklis.- Nuo k i l m i n g o i š s i l a v i n i m o negalima atskirti bet kokios formos š o k i o, mokėjimo šokti kojomis, sąvokomis, žodžiais: ar turiu dar pridurti, kad tai reikia mokėti daryti ir su p l u n k s n a,- kad reikia išmokti r a š y t i?- Tačiau šiuo atveju vokiečių skaitytojams aš tapčiau visiška mįsle…