Ko trūksta Vokiečiams – IV dalis
Pasvarstykime: akivaizdu ne tik tai, kad vokiečių kultūra žlunga, akivaizdu, kad nestokojama ir to žlugimo priežasčių. Galiausiai niekas negali duoti daugiau, negu turi: tiek pavienis žmogus, tiek tauta. Jei aukojamasi jėgai, didžiajai politikai, ekonomikai, kelionėms po pasaulį, parlamentarizmui, militariniams interesams,- jei tam tikras kiekis proto, rimties, valios, savikontrolės aukojama š i e m s dalykams, tada jų trūksta kitiems. Kultūra ir valstybė – neapsigaudinėkime – yra antagonistai: “kultūrinė valstybė” tėra moderni idėja. Viena gyvena kitos nenaudai, viena klesti čiulpdama kitos syvus. Visos didžiosios kultūrinės epochos buvo politinio smukimo laikai: kas buvo didu kultūros prasme, buvo nepolitiška, net a n t i p o l i t i š k a… Goethe’i suvirpino širdį Napoleono fenomenas,- jį įkvėpė “laisvės karai…” Tą pačią akimirką, kai Vokietija tampa didžia valstybe, Prancūzija vėl tampa svarbi kaip kultūrinė jėga. Jau dabar į Paryžių persikraustė daug naujos rimties, daug šviežios dvasingumo a i s t r o s; pavyzdžiui, pesimizmo klausimas, Wagnerio klausimas, beveik visi psichologiniai ir meno klausimai ten svarstomi nepalyginti subtiliau ir nuodugniau negu Vokietijoje – patys vokiečiai n e p a j ė g ū s šitokiai rimčiai. – Europos kultūros istorijoje “imperijos” atsiradimas pirmiausia reiškia vieną dalyką: svorio centro persikėlimą. Tai jau visur matoma: svarbiausioje srityje – o tai yra kultūra – vokiečiai nieko nebereiškia. Klausiama: ar galėtumėte nurodyti bent vieną Europos m a s t o kūrėją? Kaip jūsų Goethe, jūsų Hegelis, jūsų Heinrichas Heine, jūsų Schopenhaueris? – Neatsistebima, kad nebėra nė vieno vokiečių filosofo.
