Klaipėdos kraštas – Mažosios Lietuvos provincija

(iki 1923 m.)

1252 metais įkurtas Klaipėdos miestas – pilis beveik 700 metų buvo vokiškos kultūros ir vokiškos dvasios kupinas miestas. Tuo tarpu Klaipėdos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai.

Tačiau Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. Vokietija turėjo sumokėti ne tik didžiules reparacijas šalims nugalėtojoms, bet ir neteko eilės teritorijų – Elzaso, Lotaringijos, Šlezvigo, Poznanės, Aukštutinės Silezijos ir Vakarų Prūsijos dalies – kaimyninių valstybių naudai. 1919 metų gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28 ir 99 straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių – nugalėtojų žinion. Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas dėl:
Vokietijos delegacijų protestų, kurie teigė, jog Klaipėdos miestas grynai vokiškas, lietuviai beveik neturi gyventojų persvaros krašte ir tik “nedidelė lietuvių politikų grupė, neturinti jokios atramos” nori susijungti su katalikiškais Rusijos lietuviais.

Dėl to, kad Lietuva, turinti teritorinių ginčų su Lenkija, dar nebuvo pripažinta de jure iš Antantės valstybių pusės.

Dėl Lenkijos delegacijos Versalio Taikos konferencijoje reikalavimų. Ji siekė gauti kuo daugiau teisių į Klaipėdos kraštą, kurios uostas buvo labai svarbus lenkų medienos eksportui. Be to, ir aktyvi Lenkijos rėmėja – Prancūzija – buvo labiau suinteresuota Klaipėdą atiduoti ne Lietuvai, bet bendrai Lietuvos – Lenkijos valstybei.

Klaipėdos krašto atsiskyrimas ir vėlesnis jos atitekimas Lietuvai tapo galimas, visų pirma, Taikos konferencijos pirmininko Prancūzijos premjero Žoržo Klemanso( Clemenceu ) dėka. “Senasis Tigras” Klemanso buvo nusistatęs antivokiškai ir buvo suinteresuotas kuo labiau susilpninti Prancūzijos priešininką – Vokietiją. Jo išvados apie tai, jog Klaipėdos kraštas visada buvo lietuviškas, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą – turėjo įtakos krašto atskyrimui nuo Vokietijos.

Versalio taikos sutarties 39 straipsniu iš Vokietijos buvo atimtas Klaipėdos kraštas, tačiau Lietuva jo negavo. Jį perėmė Prancūzija, numačiusi tokiu būdu priversti Lietuvą tenkinti Lenkijos pretenzijas.

1919 – 1923 metais krašto padėtis buvo panaši į laisvojo Dancingo miesto su savivalda ir administracija ir į plebiscitinių kraštų (kaip Saro žemė) padėtį. 1920 metais vasario 15 dieną Vokietijos komisaras grafas V. Lambsdorfas perdavė krašto valdymą Prancūzijos generolui D. Odri( Odry ), atvykusiam į kraštą su nedideliu Alpių šaulių batalionu. Po poros dienų D. Odri Klaipėdos kraštui valdyti paskyrė “Arbeitsauschuss’o” ( Darbo talkos ) prezidiumą ir pavadino jį krašto Direktorija. Šios Direktorijos pirmininku tapo Klaipėdos miesto burmistras D. Alterbergas( Alterberg ), palankus lenkų – lietuvių uni-jos idėjai, tačiau neturintis pasitikėjimo nei vietos vokiečių, nei lietuvių tarpe. Odri rėmėsi dar prie vokiečių išrinktu priešparlamenčiu, kurį sudarė apie 100 narių iš įvairių krašto gyventojų sluoksnių.

Prasidėjo trimetis prancūzų valdymas, ir Klaipėdos krašto būklę R. Valsonokas yra taikliai apibūdinęs prancūziškai: “Teritoire de Memel”.

Tačiau krašte ir toliau veikė Vokietijos įstatymai, administracinė, teismų ir švietimo sistema. Visi tarnautojai – dvasininkai, teisėjai, mokytojai – buvo išlaikomi Prūsijos valdžios. Tiek biznyje, tiek politikoje vokiečių dominavimas buvo neginčijamas. Politiškai neaktyvūs lietuviai neturėjo nei galimybių, nei sugebėjimų pakeisti esamą padėtį.

1920 metų vasarą gubernatorius D. Odri perdavė krašto administracijos kontrolę civiliniam komisarui G. Petisnei( Petisne ), kuris po D. Odri išvykimo 1921 05 01 tapo vyriausiuoju komisaru.

Petisne palaikė “Freistaato” idėją, manydamas, jog europietiškos kultūros krašto negalima priskirti “neišsivysčiusių Rusijos lietuvių”. Tuo tarpu naujuoju pirmininku tapo lietuvis, dr. Vilius Steputaitis, tiesa pritaręs “laisvosios valstybės” idėjai. Valstybės taryba buvo sumažinta 20 žmonių vokiečių sąskaita. G. Petisne valdymo metais Klaipėda visomis burėmis plaukė “laisvosios valstybės” link. G. Petisne ir Heimatbundo CK iniciatyva buvo įkurta “Darbo talka, siekianti Klaipėdos laisvosios valstybės”. “Freistatininkų” argumentai darė įspūdį Paryžiuje diskutuojantiems politikams ir diplomatams: 1921 m. vasarą Valstybės tarybos pateiktame Klaipėdos krašto biudžete išlaidos ir pajamos buvo subalansuotos.; 1921 m. gruodžio 15 dieną “Darbo talka” suorganizavo savotišką referendumą krašto gyventojų tarpe. Beveik  sulaukusių 20 metų amžiaus krašto gyventojų, kurie nuolat gyveno krašte ir turėjo krašto pasą, pasisakė už laisvąją valstybę.

Vietiniai lietuviai, išskyrus keletą politikų iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos, taip pat nenorėjo prisijungti prie Lietuvos: jie nenorėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje ir mokėti didesnius mokesčius. Kraštas ekonomiškai buvo geriau išsivystęs negu greta esančio Žemaitijos apskritys: geri keliai jungė kaimus, žemė buvo įdirbama naujausiais agrokultūriniais metodais, išvystyta agloalimentarinė pramonė buvo orientuota į Vokietiją, kur maisto produktai buvo brangesni negu Lietuvoje, o žemės ūkio mašinos ir trąšos – pigesnės. Ką Klaipėdos kraštui galėjo pasiūlyti jauna Lietuvos valstybė, dar neatsigavusi po karo padarytų žaizdų.

Klaipėdos krašto gyventojų laisvas pasirinkimas turėjo alternatyvas. Vokietija arba laisvoji valstybė. Pirmoji nebuvo reali: anti-vokiška Prancūzijos politika neleido jos įgyvendinti. Tą suprato ir patys vokiečiai. Tačiau laisvosios valstybės koncepcijos realizavimas būtų reiškęs Prancūzijos remiamos Lenkijos įtakos sustiprėjimą. To nenorėjo nei Vokietija, nei Lietuva. Gana tiksliai tuometinę problemą dėl Klaipėdos priklausomybės apibūdino teisininkas Mykolas Römeris savo dienoraštyje:

“Dėl Klaipėdos, jeigu viena iš alternatyvų – jos grąžinimas Vokietijai – yra atmestas, lieka dilema: įjungti Klaipėdą į Lietuvą autono-mijos teisėmis arba padaryti ją laisvu miestu.”

Aktyvi, kartais desperatiška lietuvių politikų kova dėl Klaipėdos Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje rezultatų nedavė: problema dėl Klaipėdos krašto priklausomybės krypo “Freistato” link. 1922 metų pabaigoje Paryžiuje Lietuvių atstovai padarė blogą įspūdį. Nepaisydamas “Darbo talkos” rezultatų, V.Galaitis tvirtino, kad 90% krašto gyventojų yra lietuviai ir nori prisijungti prie Lietuvos. Jo teiginiai Ambasadorių konferencijos nuostatų nepakeitė.

1920 – 1921 metais lietuvių aktyvumas Klaipėdos klausimu apsiribojo ekonominiu spaudimu. Lietuvos politikai tikėjosi, kad Antantės šalys sugrąžins Vilnių, užgrobtą Lenkijos, ir todėl nenorėjo iššaukti Ambasadorių konferencijos priešiškumo. Sujungti Klaipėdos ir Vilniaus klausimus būtų buvus taktinė klaida.

Vėliau, jau po Himanso( Hymans ) projekto, kuris siekė apjungti Lietuvą ir Lenkiją, atmetimo, lietuviai suaktyvino ekonominį ir propagandinį spaudimą Klaipėdos kraštui.

1921 m. lapkričio 11 d. Steigiamasis seimas pasisakė už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos autonominėmis teisėmis: krašto ūkio, administracijos, mokesčių, darbo, socialinės apsaugos, teismų, švietimo, kultūros ir tikybos reikalai turėjo būti tvarkomi savarankiškai.

Toliau tęsėsi kova ambasadorių konferencijoje, bet šalia to – slaptas užsienio reikalų ministerijos fondas finansavo lietuvių politikus Klaipėdoje, siekusius prisijungimo. 1922 metų viduryje Lietuvos vyriausybė M. Jonkaus vardu propagandos tikslams nupirko laikraštį “Memelgau Zeitung” ir jo spaustuvę, o 1922 metų lapkričio mėnesį uždarė sieną su Klaipėdos kraštu. Lito įvedimas ir sienos uždarymas – du ekonominiai lietuvių koziriai kovoje dėl Klaipėdos – nulėmė tolesnę įvykių raidą. Pragyvenimo lygis krito katastrofiškai: parduotuvės ištuštėjo kaip socializmo laikais, markes reikėjo nešioti maišais, vis-kas pabrango 20 – 30 kartų( 1 litas = 2000 markių ). Atėjo laikas ak-tyviems veiksmams.

1923 m. sukilimas

Klaipėdos ginkluotas sukilimas.

Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinęs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio, J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.

1923 m. sausio 3 – 5 d. Kaune įvyko slaptos konsultacijos – tarėsi E. Galvanauskas, Lietuvos atstovas Klaipėdoje J. Žilius, vyriausiasis savanorių kariuomenės vadas J. Budrys ir E. Simonaitis. Šiame pasitarime buvo galutinai parengtas Klaipėdos krašto užėmimo planas.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmajame atsišaukime “Klaipėdos gyventojai!”, paskelbtame 1923 m. sausio 4 d., buvo pranešta apie komiteto įsteigimą, jo tikslus, gyventojai kviečiami remti jo politiką, kurti vietose skyrius; nutarta kreiptis pagalbos į brolius lietuvius Lietuvoje, Amerikoje ir kitur. Komiteto skyriai įsteigti Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, Priekulėje, Vanaguose. Imta rinkti gyventojų parašus už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Sujudo visas kraštas. Klaipėdiškiai telkėsi į savanorių būrius. Iš viso sukilime dalyvavo apie 300 klaipėdiškių savanorių. Į atsišaukimą buvo atsiliepta labai entuziastingai: daug šaulių ir būriais, ir pavieniui traukė Klaipėdos link. Kad nekiltų netvarkos, Šaulių sąjungos vadai pareikalavo neveikti savo nuožiūra; neorganizuoti šauliai buvo sulaikyti pasienyje, nuginkluoti, atimti narių liudijimai. Viskas turėjo būti atlikta organizuotai ir apgalvotai. Savanoriams buvo nustatytos tam tikros sąlygos:
Kiekvienas savanoris turėjo raštu pasižadėti ištikimai tarnauti pulke 6 mėnesius;
Turėti vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ir lietuvių organizacijos liudijimą apie patikimumą;
Turėti pasą ar kitą asmens liudijimą;
Savanoriui nustatytas 2 lt. atlyginimas per dieną;
Nelaimės atveju savanorio šeimai suteikiama vienkartinė pašalpa;
Invalidams garantuojamas aprūpinimas;
Už maistą atskaitoma iš gaunamos 2 lt. algos;
Kariuomenės vadui suteikta teisė nusižengusį savanorį pašalinti iš pulko.

Savanoriai buvo apsirengę civiliais rūbais, apsiginklavę senais ginklais, ant rankovių užsirišę žalias juostas su raidėmis MLS, t. y. Mažosios Lietuvos savanoris.

Pinigais ir maisto produktais Klaipėdos savanorius rėmė Kaune įsteigtas Klaipėdos lietuviams remti komitetas su skyriais visoje Lietuvoje, o doleriais – Čikagoje sudarytas Klaipėdos gelbėjimo komitetas.

Kaipgi klaipėdiškiai žiūrėjo į krašto prijungimą prie Lietuvos? Vokiečių dvarininkai ir valdininkija pasisakė už “laisvąją valstybę” ir priešinosi krašto prijungimui prie Lietuvos. Dauguma valstiečių, gausiausias ir lietuviškiausias socialinis sluoksnis, abejojo. Jie bijojo derėtis prie besikuriančios grynai žemės ūkio valstybės, atsidurti Lietuvos valstiečio padėtyje, nenorėjo netekti Vokietijos rinkų žemės ūkio produktams. Prekybininkai ir pramoninkai neprieštaravo Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, nes jiems magėjo Lietuvos rinka, o uostui platus užnugaris – visa Lietuva. Darbininkai irgi nebuvo linkę dėtis prie Lietuvos, nes buvo įsitikinę, kad sumažės darbo užmokestis ir kad jų socialinė padėtis taps blogesnė – susilygins su Lietuvos darbininkų padėtimi. Vyriausias savanorių kariuomenės vadas J. Budrys pranešė Lietuvos generalinio štabo viršininkui, kad apie 60% vietinių gyventojų pritaria ar remia sukilimą, 30% laikosi pasyviai ir tik 10% remia freistatininkus ar Vokietiją.

Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas pasitraukė į Šilutę, nes buvo gauta žinių, kad norima jo narius suimti, o veiklą užgniaužti. 1923 m. sausio 9 d. jis išleido svarbų manifestą, skelbiantį, kad komiteto nariai visą krašto valdžią ima į savo rankas, šalina V. Steputaičio direktoriją, paveda E. Simonaičiui per tris dienas sudaryti naują direktoriją, skelbia lietuvių ir vokiečių kalbų lygybę, visų krašto piliečių lygias teisias. Manifestą pasirašė komiteto nariai: M. Jankus, J. Strėkys, J. Lėbartas, V. Šaulinskis ir J. Brūvelaitis. 1923 m. sausio 13 d. Šilutėje buvo sudaryta E. Simonaičio direktorija, vadinamoji sukilėlių direktorija, jos nariais paskirti V. Gaigalaitis, Martynas Reizgys, Jonas Toleikis, K. Lekšas.

1922 m. gruodžio pabaigoje vyko paskutiniai pasirengimai užimti Klaipėdą. Parengtas detalus sukilimo planas. Lietuvos karinė vadovybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, griebėsi tam tikros apgaulės. Labai slapta nutarta pasiųsti geležinkeliu kelis reguliariosios kariuomenės dalinius su ginklais prie sienos. Kariai vagonuose buvo perrengti civiliais rūbais, oficialiai paskelbta, kad geležinkeliu siunčiamas naujokų ešalonas į pasienio pulką atlikti privalomosios karinės tarnybos. Kita dalis kareivių, pėsčiomis atvykę prie sienos, irgi buvo perrengti civiliais drabužiais. 1923 m. sausio 10 d. kariuomenės daliniai perėjo Klaipėdos krašto sieną. Lietuvos vyriausybė labai rizikavo mesdama kariuomenę į Antantės valstybių užimtą kraštą.

Krašte buvo sutelkta daugiau kaip 1000 asmenų: reguliariosios kariuomenės karių, karo mokyklos kariūnų, šaulių ir savanorių, pavadintų ypatingos paskirties rinktine, kurioje buvo 40 karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai ir apie 300 savanorių. Rinktinė turėjo 63 arklius, 21 kulkosvaidį, 1 komutatorių, 17 telefono aparatų, 3 automobilius ir 4 motociklus. Medicinos personalą sudarė 2 gydytojai ir 6 sanitarai puskarininkiai.

Krašte buvo įvesta ypatingoji padėtis. Sukilėliai pasiskelbė sukilę prieš vokiškąją krašto direktoriją, tačiau nekariaują su Antante.

Prancūzų karinės jėgos buvo mažesnės, t. y. jie turėjo 250 kareivių, apie 200 policininkų ir apie 150 vokiečių savanorių, tačiau jie buvo geriau ginkluoti, turėjo apie 40 – 50 kulkosvaidžių ir kitokių ginklų. Vokietija atsargumo dėlei sutraukė savo kariuomenę prie Tilžės tilto.

Pagrindinės kovos vyko dėl Klaipėdos. Sukilėlių žygis į Klaipėdą 1923 m. sausio 10 d. sutapo su prancūzų ir belgų žygiu į Ruro sritį. 1923 m. sausio 11 d. savanoriai apsupo Klaipėdą ir pareikalavo, kad prancūzai pasiduotų. Prasidėjo mūšiai dėl Klaipėdos. 1923 m. sausio 15 d. Savanoriai įžengė į Klaipėdą, užėmė prefektūrą, t. y. vyriausiojo komisaro G. Petisnė būstinę, nuginklavo ten buvusius kareivius. Miestas atsidūrė sukilėlių rankose. Prancūzų kareiviai buvo įsitvirtinę Klaipėdos kareivinėse, reikėjo juos priversti pasiduoti. Po intensyvių susišaudymų buvo sudarytos paliaubos. Kaip pranešė Klaipėdos 7 – ojo žvalgų pulko viršininkas vyresnysis leitenantas Staškevičius sausio 16 d. mūšyje žuvo apie 20 savanorių ir kareivių, o 18 d. – du karininkai, keturi kareiviai ir penki šauliai, du sužeisti. Prancūzų nuostoliai buvo mažesni: du kareiviai nukauti, trys sužeisti, 23 paimti į nelaisvę, iš jų vienas karininkas, septyni kareiviai ir penkiolika vokiečių policininkų.

To meto spaudoje buvo skelbiami įvairūs žuvusiųjų per Klaipėdos sukilimą duomenys. Tačiau V. Vareikis nustatė, kad žuvo 12 žmonių. Tai karininkai: E. Noreika, V. Burokevičius, Karo mokyklos kariūnas V. Stašelis, Milicijos mokyklos kursantas V. Vilkas, eiliniai: J. Simo-navičius, A. Viliūnas, P. Trinkūnas ir šauliai: F. Lukšys, A. Jesaitis, J. Pleškys, A. Ubavičius, peršalęs mirė A. Martus.

Sausio penkioliktoji – Klaipėdos išvadavimo, taip pat Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena, vėliau buvo paskelbta valstybine Klaipėdos krašto švente.

Kaip minėta, įvykiai Klaipėdoje sutapo su Prancūzijos ir Belgijos kariuomenės dalių įvedimu 1923 m. sausio 11 – 16 d. į Ruro kraštą ir jo okupavimu. Todėl Klaipėdos įvykiai įš pradžių nesukėlė didesnio atgarsio užsienyje. Kai Antantės valstybės diplomatiniais kanalais pasiteiravo apie jas pasiekusias žinias, Lietuvos vyriausybė paneigė reguliariosios kariuomenės dalyvavimą šioje akcijoje, gyventojai sukilę prieš nepakenčiamą vokiečių direktoriją.

Vyriausiasis komisaras G. Petisė vyriausiajam savanorių kariuo-menės vadui J. Budriui įteikė protesto notą: prieš prancūzų įgulą panaudota ginkluota jėga ir jis laukiąs instrukcijų iš Prancūzijos.

Pirmiausia į Klaipėdos įvykius reagavo Lenkija. Klaipėdos uoste 1923 m. sausio 16 d. pasirodė karo laivas “Komendantas Pilsudskis”, tačiau Lenkija, įspėta Sovietų Sąjungos vyriausybės, nesiryžo griebtis karo veiksmų ir netrukus laivas iš uosto išplaukė. Antantės valstybės atsiuntė į Klaipėdos uostą savo karo laivų. Iš viso buvo atsiųsti šeši laivai su įgulomis. Klaipėdos padėtis buvo įtempta. Antantės karinių dalinių vadas rengėsi karo veiksmams, tačiau laukė Ambasadorių konferencijos nurodymų. Sužinoję apie įvykius Klaipėdoje, Anglijos ir Prancūzijos atstovai Kaune įteikė Lietuvai protesto notą, tačiau Lietuvos vyriausybė protestą atmetė: ji neturinti nieko bendra su sukilėliais, paneigė Lietuvos kariuomenės dalyvavimą sukilime, sukilimas vykstąs tik prieš vokiečių direktoriją. Pagaliau Antantės valstybės nutarė su Lietuva tartis.

1923 m. sausio 19 d. Šilutėje įvykęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu, kuriame dalyvavo apie 120 žmonių, priėmė svarbią deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Suvažiavimas pasiskelbė aukščiausią-ja krašto atstovybe. Deklaraciją pasirašė komiteto nariai: M. Jankus, V. Šaulinskis, J. Vanagaitis, J. Brūvelaitis, J. Lėbartas ir 71 įvairių organizacijų bei parapijų atstovas. Atstovai įgaliojo komitetą rūpintis, kad Antantė kuo greičiau pripažintų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Lietuvos seimas 1923 m. sausio 24 d. posėdyje įvertino ministro pirmininko E. Galvanausko diplomatinę veiklą ir patvirtino ankstesnę, 1921 m. lapkričio 11 d., rezoliuciją – de facto Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos.

Sausio 16 d. Mažosios Lietuvos savanorių kariuomenė persitvarkė į Klaipėdos krašto kariuomenę. Direktorijos pirmininkas E. Simonaitis 1923 m. sausio 19 d. pasiuntė telegramą Ambasadorių konferencijos pirmininkui: Klaipėdos krašto gyventojai esą susirūpinę anglų ir prancūzų desantų buvimu Klaipėdoje ir pasirengę gintis, jei bus tų dalinių puolami, prašė atšaukti iš Klaipėdos Antantės karo laivus, prancūzų įgulą ir vyriausiąjį komisarą G. Petisė. Lenkija suprato pralaimėjusi ir reikalavo Klaipėdoje atstatyti tvarką. Tuo metu Vokietija telkė savo karines pajėgas prie Nemuno, bijojo, kad Lietuvos kariuomenė nežygiuotų užimti Rytprūsių, t. y. Mažosios Lietuvos.

Religinis, kultūrinis, bei visuomeninis gyvenimas

Evangelikų liuteronų bažnyčios. Liet. liuteronų parapijos užuomazga prasidėjo tuojau reformacijai Prūsuose įvykus. Šv. Jokūbo kitaip dar žemininkų bažnyčia, oficialiai vadinama Litauische Kirche Memel (lietuvių bažnyčia Klaipėdoje) buvo pastatyta 1525 – 1535 m. būvyje, netoli Danės upės, senamiestyje. 1686 m. pastatytas didelis mūrinės bažnyčios pastatas. Prie lietuvių bažnyčios buvo pastatyta ir bažnytinė mokykla. Joje yra 1677 – 1685 m. mokytojavęs šios bažnyčios precentorius Valentinas Dachas, giminaitis Klaipėdoje gimusio lietuviškos kilmės vokiečių poeto Simano Dacho (1605/1659 m.). Simano Dacho tėvas dar gerai kalbėjo lietuviškai ir buvo Klaipėdos pilies bei teismo vertėjas. Klaipėdos liet. bažnyčios kai kurie kunigai reiškėsi ir lietuvių raštijoje: Mikalojus Blotnas (1530 – 1587 m.), Motiejus Pretorijus (1635-1707 m.), Lozorius Sengstekas (1562-1621 m.), Janis Pipirs (Jonas Pipiras) (1833 – 1912 m.). Pastarasis buvo giliai susipratęs lietuvis, nuolat ragino parapijiečius neišsižadėti lietuvių kalbos, leisti vaikus į liet. mokyklas, lankyti liet. pamaldas; Klaipėdoje leido tikybiškai kultūrinį laikraštį liet. kalba ,,Aušros žvaigždelės spinduliai”(1903-1904 m.), išleido savo sudarytą giesmių rinkinį ir kt.

Pirmoji vokiečių Šv. Jono bažnyčia pastatyta senamiestyje 1696 – 1706 m. Jos bokšto aukštis siekė 75 m. Prie bažnyčios buvo parapijos namas ir bažnytinė mokykla. Ir vėlesniais laikais joje buvo atliekamos įvairios vokiečių iškilmės.

D. Daniel Heinrich Arnoldt savo knygoje apie Rytų Prūsijos kunigus ir bažnyčias (iki 1777 m.) nurodo kad XVI a. pradžioje Klaipėdoje buvusi ir pilies bažnyčia su atskiru kunigu; tai buvusi kariuomenės reikalams skirta bažnyčia. Jis pateikė jos kunigų sąrašą nuo 1535 m. Po 1560 m bažnyčia panaikinta ir jos buvę reikalai jungiami su miesto bažnyčia.

Evangelikų reformatų (kalvinų) bažnyčia pastatyta 1669 m. prie Turgaus aikštės. Pamaldos buvo atliekamos tik vokiečių kalba; su Lietuvos reformatais ryšių nepalaikė.

Klaipėdoje dar buvo konfesijų bažnyčių bei maldos namų: adventistų bažnyčia, anglų bažnyčia, apaštališkoji bažnytėlė, baptistų bažnyčia, Išganymo armijos bažnyčia.

Romos katalikių bažnyčia. Iš senovės laikų Klaipėda buvo protestantiškas miestas ir katalikų buvo nedaug. Jie turėjo savo maldos namus, kuriuos aptarnaudavo atvažiuojantieji Kretingos kunigai. XIX a. pradžioje vienas vokiškai kalbąs Kretingos bernardinas nuolat apsigyveno prie Klaipėdos bažnyčios, tačiau 1817 m. Prūsijos valdžia paliepė kun. Protmanui grįžti atgal į Kretingą. Vis dėlto Klaipėdos katalikai be kunigo neliko: juos aptarnavo Prūsijoje gimęs kunigas.

1865 metais, klebono kun. Švarko rūpesčiu, Simano Dacho gatvėje pastatyta Švč. Trejybės vardo mūrinė bažnyčia, tais pačiais metais vyskupo Franzelio konsekruota. Parapija priklausė Varmės vyskupijai. Kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, Klaipėdos katalikai nebebuvo palikti Varmės vyskupo žinioje; įkurtas atskiras dekanatas, prelatūros teisėmis priklausęs Telšių vyskupijai.

Lietuvių kultūrinė veikla ėmė reikštis apie 1880 – 1890 m. Jei seniau liet. sąjūdis neišeidavo iš religinių ar profesinių ribų, tai nuo XIX a. pabaigos pradėjo apimti ir muzikinės, visuomeninės, ekonominės veiklos sritis. 1897 m. VII. 18 Tilžės liet. Birutės d-ja suruošė Klaipėdoje vasaros šventę, kurios metu suvaidinta ,,Ponas ir mužikai”. Susirinko apie 1000 lietuvių. Tačiau iki I pas. karo lietuvių veikimo centras buvo Tilžė. Tik karui baigiantis pradėjo kurtis liet. draugijos. 1919 m., tilžiečių pavyzdžiu, įkurta Giedotojų d-ja ,,Aida”, sudariusi chorą, vaidintojų būrelį, ruošusį lietuviškas( ypač jaunimo ) šventes. 1919 – 1923 m. vadovavo Adomas Brakas; draugiją rėmė Vydūnas; Pirmaisiais veiklos metais turėjo 117 choro, vaidintojų susirinkimų bei repeticijų.

Lietuviškoji spauda. Iš senovės laikų Klaipėda buvo lietuviškos spaudos centras. 1849 m. pradėtas leisti savaitinis “Lietuvių Prietelis”. 1852 m. buvo leidžiamas “Memeler Kreisblatt” – lietuvių ir vokiečių kalbomis. 1909 – 1910 m. M. Jankus leido “Dienos lapo” dienraštį. Iš vėlesniųjų laikų laikraščių minėtini: “Prekybos žinios” (1920 m.), “Klaipėdos krašto valdžios žinios” (1920 – 1939 m.), “Tarybos ži-nios” (1920 – 1921 m.), “Sąjungų žinios” ( 1923 m.).

Mokslo ir švietimo įstaigos. Pradžios, vidurinių, amatų mokyklų Klaipėdoje buvo iš senų laikų. 1860 m. įsteigta gimnazija, 1891 m. Prūsų karalienės Luizos atminimui pavadinta jos vardu. Žinoma, kad 1879 m. joje buvo ir lietuvių kalbos pamokos. Lietuvių kalbą dėstė kunigas R. Jakoby. 1922 m. pradžioje Klaipėdoje įsteigta Lietuvių mokyklų draugija.

1901 m. įkurta mokytojų seminarija; po 1923 m. pertvarkyta, pakviečiant ir lietuvių dėstytojus.

Klaipėdoje buvo muziejus su gausiais archeologiniais, numizmatikos, tautodailės, žemėlapių, jūros bei žvejybos įrankių rinkiniais( per 8000 eksponatų ).

Literatūra:

V. Vareikis “Klaipėda XX a.” Kl. 1993 m.
Šilas V., Sambora H. “Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai” V. 1990 m.
Kviklys B. “Mūsų Lietuva”, IV tomas. V., 1992 m.