Kirkegoras …Europa ritasi į bankrotą…
Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ
Hildė pažiūrėjo į laikrodį. Buvo jau po keturių. Ji padėjo aplanką ant rašomojo stalo ir puolė į virtuvę. Reikia suspėt į valčių pašiūrę nunešt sumuštinių, kol mamai nepabodo laukti. Bėgdama pro šalį, Hildė užmetė žvilgsnį į žalvarinį veidrodį.
Skubiai užkaitė vandens arbatai ir pašėlusiu greičiu sutepė kelis sumuštinius.
Žinoma, ji iškrės tėčiui išdaigą. Hildė vis labiau jautėsi Sofijos ir Alberto sąjungininkė. Tai prasidės dar Kopenhagoje…
Netrukus su didžiuliu padėklu Hildė jau stovėjo pašiūrėje.
– Štai priešpiečiai,- tarė ji.
Rankoje mama laikė gabalą švitrinio popieriaus. Ji nusibraukė nuo kaktos plaukus. Šie irgi buvo pridulkėję švitro.
– Bet tada nebegaminsim pietų.
Netrukus jiedvi atsisėdo ant lieptelio ir ėmė valgyti.
– Kada parvažiuos tėtis?- po valandėles paklausė Hildė.
– Šeštadienį. Juk pati žinai.
– Bet kada? Ar nesakei, kad pirmiausia jis atskris į Kopenhagą?
– Taip…
Mama kramtė sumuštinį su kepenų paštetu ir agurku.
– Jis bus Kopenhagoje apie penktą valandą. Į Kristiansandą lėktuvas išskrenda penkiolika po aštuonių. Manau, kad Kjevike turėtų nusileisti pusę dešimtos.
– Vadinasi, porą valandų praleis Kopenhagos aerouoste…
– Kam tau tai?
– Ne, nieko… aš tik norėjau sužinoti, kaip jis keliauja.
Jiedvi valgė toliau. Kai Hildei pasirodė, kad praėjo pakankamai laiko, ji paklausė:
– Ar šiom dienom kalbėjai su Ane ir Ūlių?
– Taip, jie kartais paskambina. Liepą žadėjo atvažiuoti atostogų.
– Ne anksčiau?
– Ne, nemanau.
– Vadinasi, šią savaitę jie bus Kopenhagoje…
– Kas yra, Hilde?
– Nieko. Juk reikia apie ką nors kalbėtis.
– Bet tu jau du kartus paminėjai Kopenhagą.
– Nejaugi?
– Mes kalbėjome apie tai, kad tėtis skris su persėdimu…
– Tikriausiai todėl ir atsiminiau Anę ir Ūlį.
Kai tik jiedvi pavalgė, Hildė surinko lėkštutes ir puodelius ant padėklo.
– Aš turiu skaityti toliau, mama.
– Žinoma, kad turi…
Ar atsakyme nesuskambėjo priekaištas? Jos juk buvo sutarę, kad, prieš tėčiui grįžtant, kartu sutvarkys valtį.
– Tėtis netiesiogiai ištraukė iš manęs pažadą, kad iki jam sugrįžtant perskaitysiu knygą.
– Tai man ir nepatinka. Kad jo niekada nebūna namie, yra viena, bet jis neturėtų įvedinėt savo tvarkos namuose.
– Kad tu žinotum, kiek jis nurodinėja,- paslaptingai tarė Hildė.- Ir spėk, ar jis tuo nesimėgauja.
Tada ji nuėjo į savo kambarį ir skaitė toliau.
Staiga Sofija išgirdo kažką beldžiant į duris. Albertas įspėjo ją griežtu žvilgsniu:
– Mes nekreipiam dėmesio.
Pabeldė smarkiau.
– Dabar papasakosiu tau apie viena danų mąstytoją, kurį labai papiktino Hėgelio filosofija,- tarė Albertas.
Tada pabeldė taip stipriai, kad net durys sudrebėjo.
– Be abejonės, majoras vėl mums atsiuntė kokį nors fantastinį personažą, kad pažiūrėtų, ar mes užkibsim ant kabliuko,- toliau Kalbėjo Albertas.- Tokie triukai jam nieko nekainuoja.
– Bet jeigu mes neatidarysim ir nepažiūrėsim, kas ten, jam nieko nekainuos nuverst visą namą.
– Galbūt tu teisi. Teks atidaryti.
Jie nuėjo prie durų. Beldimas buvo toks smarkus, jog Sofija tikėjosi išvyst kokį galiūną. Bet ant laiptų lauke stovėjo maža mergaitė gėlėta vasarine suknele ir ilgais šviesiais plaukais. Rankoje laikė du mažus buteliukus. Vienas buvo raudonas, o kitas – mėlynas.
– Sveika,- tarė Sofija.- Kas tu?
– Aš esu Alisa,- pasakė mergaitė ir droviai tūptelėjo.
– Taip ir maniau,- tarė Albertas linktelėdamas.- Alisa Stebuklų šalyje.
– Bet kaip ji surado kelią pas mus?
Alisa atsakė pati:
– Stebuklų šalis beribė. Tai reiškia, kad ji yra visur – panašiai kaip JT. Todėl mūsų šalis turėtų tapti JT garbės nare. Visuose komitetuose turėtų būti nors po vieną Stebuklų šalies atstovą.
– Oho majoras!- sukrizeno Albertas.
– O ko čia atėjai?- paklausė Sofija.
– Turiu Sofijai atiduoti šiuos filosofijos buteliukus.
Ji padavė buteliukus Sofijai. Abudu iš skaidraus stiklo, bet viename buvo raudonas skystis, kitame – mėlynas. Ant raudonojo buteliuko buvo užrašyta “GERK MANE”, o ant mėlynojo – “IR MANE GERK”.
Po akimirkos prie trobelės atlėkė baltas triušis. Jis bėgo ant dviejų kojų, be to, vilkėjo liemenę ir švarką. Atsidūręs prie trobeles, iš liemenės išsitraukė kišeninį laikrodį ir tarė:
– O, ne! Ir vėl vėluoju.
Triušis pasileido šuoliais. Alisa puolė iš paskos. Prieš tai spėjo dar sykį tūptelėti ir ištarti:
– Ir vėl prasideda.
– Perduok linkėjimų Dinai ir karalienei,- sušuko Sofija jai pavymui. Netrukus Alisa išnyko. Albertas ir Sofija tebestovėjo ant laiptų ir apžiūrinėjo buteliukus.
– GERK MANE, IR MANE GERK,- perskaitė Sofija.- Nežinau, ar išdrįsiu. Galbūt tai nuodai.
Albertas tik gūžtelėjo pečiais.
– Tai juk nuo majoro, o viskas, kas nuo majoro, yra sąmonė. Taigi čia gali būti tik minčių sultys.
Sofija atsuko raudonojo buteliuko kamštelį ir atsargiai priglaudė prie lūpų. Sultys buvo keistai salsvos, bet tai dar ne viskas. Tuo pat metu kažkas pasidarė viskam, kas buvo aplinkui.
Rodės, jog ežeras, miškas ir trobelė susiliejo. Netrukus jai ėmė dingotis. kad viskas, ką mato aplinkui, yra vienas asmuo, o tas asmuo – pati Sofija. Ji žvilgtelėjo į Albertą, bet dabar atrodė, kad ir jis virto Sofijos sielos dalimi.
– Labai keista,- tarė Ji. – Matau viską, ką ir anksčiau, bet dabar atrodo, kad viskas tarpusavy susiję. Jaučiu, kad viskas yra viena sąmonė.
Albertas linktelėjo, bet atrodė, kad pati Sofija sau linktelėjo.
– Tai panteizmas, arba vienumo filosofija,- tarė jis.- Tai romantikų pasaulinė siela. Jie juk viską suvokė kaip vieną didelį “Aš”. Taip pat ir Hėgelis, kuris tarsi prisimerkęs žiūrėjo į individą ir viską laike vieno pasaulinio proto apraiška.
– Ar atsigert iš kito?
– Juk parašyta.
Sofija atsuko mėlynojo buteliuko kamštelį ir maktelėjo geroką gurkšnį. Šios sultys buvo kiek gaivesnės ir rūgštesnės už anas. Bet ir dabar viskas aplink ją staigiai pasikeitė.
Per sekundę raudonojo gėrimo poveikis išnyko. Viskas grįžo į savo vietą. Albertas tapo Albertu, miško medžiai – medžiais miške, o ežeras vėl sau tyvuliavo.
Bet tai truko tik sekunde, nes viskas, ką Sofija matė, ir toliau plėtėsi. Miškas nebebuvo miškas, kiekvienas mažiausias medelis dabar sudarė atskirą pasaulį. Kiekviena mažiausia šakelė buvo kaip nedidelis stebuklas, apie kurį galėjai sudėti tūkstantį pasakų.
Ežerėlis staiga virto bekrašte jūra – ne gyliu ar pločiu, bet žvilgančiomis detalėmis ir įmantria kranto linija. Sofija suprato, kad visą gyvenimą galėtų stebėti šį ežerą ir, net gyvenimui kada nors pasibaigus, ežeras liktų neįminta mįslė.
Ji pakėlė akis į medžio vainiką. Ten smagiai žaidė trys žvirbliukai. Sofija žinojo, kad šiame medyje tupi paukšteliai, ir tada, kai apsidairė gurkštelėjusi iš raudonojo buteliuko, bet gerai neįsižiūrėjo. Raudonasis buteliukas ištrynė visus prieštaravimus ir visus individualius skirtumus.
Sofija nulipo nuo akmeninės plokštės, ant kurios stovėjo, ir pasilenkė prie žolės. Ji išvydo naują pasaulį – panašiai kaip tada, kai, panėręs giliai po vandeniu, pirmą kartą atsimerki. Samanose tarp kupstelių ir stiebelių knibždėjo daugybė mažučių gyvių. Sofija pamatė vorą, kuris oriai ir veržliai ropojo per samanas… raudoną amarą, siuvantį pirmyn atgal žolės stiebu… ir nedidelę skruzdėlių armiją, triūsiančią bendram labui. Bet net kiekviena atskira skruzdėlytė savaip kilnojo kojeles.
Tačiau keisčiausia buvo, kai ji vėl atsitiesė ir pakėlė akis į Albertą, kuris tebestovėjo ant trobelės slenksčio. Jame Sofija dabar įžvelgė nuostabią būtybę, jis buvo kaip žmogus iš kitos planetos – arba kaip pasakos herojus iš kitos pasakos. Ji ir save pamate kitomis akimis, pajuto, kad pati yra nepakartojama asmenybė. Buvo ne tik žmogus ir ne tik penkiolikmetė mergaitė. Ji, ir tik ji viena, buvo Sofija Amundsen.
– Ką matai?- paklausė Albertas.
– Matau, kad esi keistas tipas.
– Nejaugi?
– Manau, niekada nesuprasiu, ką reiškia būti kitu žmogumi. Juk visame pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių.
– O miškas?
– Jis nebėra vientisas. Tai ištisas keisčiausių pasakų pasaulis.
– Ai taip ir maniau. Mėlynasis buteliukas yra individualizmas. Tokia buvo, pavyzdžiui, Sioreno Kirkegoro reakcija į Romantizmo epochos vienumo filosofiją. Kirkegoro amžininkas buvo kitas garsus danas, pasakininkas H.K. Andersenas. Jis taip pat buvo pastabus begalinėms gamtos detalėms. Filosofas, kuris tą patį matė šimtmečiu anksčiau, buvo vokietis Leibnicas. Spinozos vienumo filosofiją jis vertino taip kaip Siorenas Kirkegoras – Hėgelį.
– Aš girdžiu, ką tu sakai, bet tu atrodai toks juokingas, kad aš vos neprunkščiu.
– Suprantu. Tau reikia vėl gurkštelėti iš raudonojo buteliuko. Sėskim ant laiptų. Prieš išsiskiriant šiandien dar noriu tarti keletą žodžių apie Kirkegorą.
Sofija, atsisėdo ant laiptų šalia Alberto. Ji išgėrė mažyti gurkšnelį iš raudonojo buteliuko, ir daiktai vėl suartėjo. Galbūt jie kiek per daug susiliejo, nes Sofijai vėl ėmė rudytis, kad jokie skirtumai nesvarbūs. Ji vos vos lyžtelėjo mėlynojo buteliuko kaklelį, ir pasaulis tapo maždaug toks, koks buvo prieš Alisai atnešant buteliukus.
– Bet kaip yra iš tikrųjų? Katras buteliukas suteikia teisingą pajautimą: raudonas ar mėlynasis?
– Ir raudonas, ir mėlynasis, Sofija. Mes negalim sakyti, kad romantikai klydo, nes yra tik viena tikrovė. Bet galbūt jie buvo pernelyg vienašališki.
– O kaip dėl mėlynojo buteliuko?
– Manau, kad Kirkegoras buvo gerokai iš jo trūktelėjęs. Šiaip ar taip, jis puikiai suvokė individo svarbą. Mes juk nesame vien savo laiko kūdikiai. Kiekvienas iš mūsų taip pat esam nepakartojamas individas, gyvenantis tik šį vienintelį kartą.
– O Hėgeliui tai nelabai rūpėjo?
– Ne, jį labiau domino bendrieji istorijos bruožai. Tai ir papiktino Kirkegorą. Jis sakė, kad romantikų vienumo filosofija ir Hėgelio “istorizmas” užgožia individo atsakomybę už savo gyvenimą. Todėl Hėgelį ir romantikus Kirkegoras laikė to paties galo.
– Galiu suprasti jo pyktį.
– Siorenas Kirkegoras gimė 1813 metais. Iš tėvo gavo griežtą religinį auklėjimą. Iš jo taip pat paveldėjo melancholija.
– Tai nieko gero nežada.
– Kaip tik dėl savo niūrumo jautėsi esąs priverstas nutraukti sužadėtuves. O tai negalėjo sukelti Kopenhagos miesčionijos palankumo. Taip Kirkegoras dar jaunystėje tapo atstumtu ir pajuokiamu asmeniu. Žinoma, ilgainiui jis pats įgavo kandumo. Vis labiau panėšėjo į žmogų, kokį Ibsenas vėliau pavadino “tautos priešu”.
– Vien dėl to, kad nutraukė sužadėtuves?
– Ne, ne vien. Ypač į gyvenimo pabaigą jis tapo aršiu kultūros kritiku. „Visa Europa ritasi į bankrotą“,- sakė Kirkegoras. Jis teigė, kad jo laikai neturi nė lašelio nuoširdumo ir atsidavimo. Ypač jį jaudino šalta bažnyčių atmosfera. Jis negailestingai kritikavo vadinamąją „sekmadienine krikščionybę“.
– Šiandien gal labiau tiktų kalbėti apie „konfirmacinę krikščionybę“. Daugumai konfirmacija reiškia vien dovanas.
– Taip, tu supratai esmę. Krikščionybė Kirkegorui atrodė tokia didinga ir priešinga protui, kad galėjai rinktis tik arba – arba. Neįmanoma būti “truputį” arba “pusiau” krikščionimi. Jėzus arba prisikelia pirmąją Velykų dieną, arba – ne. O jeigu jis tikrai prisikėlė iš mirusiųjų, jeigu tikrai numirė už mūsų kaltes, tai yra taip didinga, jog privalo tapti gyvenimo esme.
– Suprantu.
– Tačiau Kirkegoras patyrė, jog ir Bažnyčia, ir dauguma žmonių tarėsi esą religinių klausimų žinovai. Pačiam Kirkegorui religija ir protas buvo kaip ugnis ir vanduo. Nepakanka tikėti, kad krikščionybė yra “tiesa”. Krikščionių tikėjimas reiškia žengti Kristaus pėdomis.
– Ką tai turi bendra su Hėgeliu?
– Tikrai, galbūt mes pradėjom ne nuo to galo.
– Tokiu atveju siūlau, kad įjungtum atbulinį bėgį ir pradėtum iš naujo.
– Būdamas septyniolikos metų, Kirkegoras pradėjo studijuoti teologiją, bet ilgainiui susidomėjo filosofijos klausimais. Kai jam buvo dvidešimt septyneri, už disertaciją apie ironiją gavo magistro laipsnį. Savo darbe jis kritikuoja romantinę ironiją ir neįpareigojantį romantikų žaidimą iliuzija. Šiai ironijos rūšiai Kirkegoras priešpriešino “sokratiškąją ironija”. Ir Sokratas naudojo ironiją, kaip stilistinę priemonę, bet tik tam, kad pabrėžtų dalyko rimtumą. Priešingai nei romantikai, Sokratas, pasak Kirkegoro, buvo egzistencialus mąstytojas. Tai reiškia, kad jo filosofinė refleksija apima visą būtį.
– Šit kaip.
– Nutraukęs sužadėtuves, 1841 metais Kirkegoras išvyko į Berlyną, kur turėjo galimybę lankyti Šelingo paskaitas.
– Ar jis susitiko su Hėgeliu?
– Ne, nuo Hėgelio mirties buvo praėję dešimt metų, tačiau Berlyne ir kitose Europos miestuose tebebuvo gyva jo dvasia. Hėgelio “sistema” buvo naudojama kaip savotiškas visuotinis atsakymas į bet kokius klausimus. Kirkegoras teigė, kad tokios “objektyvios tiesos”, apie kurias kalbama Hėgelio filosofijoje, yra visiškai nereikšmingos atskiro žmogaus būčiai.
– O kokios tiesos reikšmingos?
– Pasak Kirkegoro, daug svarbiau, užuot ieškojus TIESOS, atrasti tokias tiesas, kurios svarbios atskiro žmogaus gyvenimui. Svarbu rasti “tiesą sau”. Taigi individą arba atskirą žmogų jis priešpriešino “sistemai”. Kirkegoro nuomone, Hėgelis pamiršo, jog pats yra žmogus. Jis pašiepė Hėgelio tipo profesorių, kuris, abstrakčiai postringaudamas ir bandydamas paaiškinti visą būtį, per išsiblaškymą pamiršta, kuo pats vardu: ar žmogus, tiesiog žmogus, ar įmantraus paragrafo dalis.
– O kas, Kirkegoro nuomone, yra žmogus?
– Į tai neįmanoma atsakyti apibendrintai. Visuotinai galiojantis žmogaus prigimties, arba “esmės”, aprašymas Kirkegoro visiškai nedomina. Svarbi yra atskiro žmogaus būtis. O žmogus nesuvoks savo būties, sėdėdamas prie rašomojo stalo. Tik veikdamas – o ypač pasirinkdamas – žmogus išreiškia požiūrį į savo būtį. Vienas pasakojimas apie Budą galėtų pailiustruoti, ką Kirkegoras turėjo galvoje.
– Apie Budą?
– Taip, nes ir Budos filosofijos pagrindas buvo žmogaus būtis. Kartą vienas vienuolis pasakė, kad Buda pateikia miglotus atsakymus į svarbius klausimus, pavyzdžiui, apie tai, kas yra pasaulis arba kas yra žmogus. Buda atsakė jam pavyzdžiu: kai žmogų sužeidžia užnuodyta strėlė, sužeistasis dėl grynai teorinio smalsumo neklausinės, iš ko pagaminta strėlė, kokiais nuodais buvo patepta arba kokiu kampu į jį šauta.
– Jis tikriausiai norės, kad kas nors ištrauktų strėlę ir imtų gydyti žaizdą?
– Kaipgi kitaip? Būtent tai jam gyvybiškai svarbu. Ir Buda, Ir Kirkegoras labai aiškiai suvokė, kad gyvena tik trumpą akimirką. Ir kaip minėjau: tai suvokdamas žmogus nesėda prie stalo ir nerašo išvedžiojimų apie pasaulinės sielos prigimtį.
– Suprantu.
– Kirkegoras taip pat teigė, kad tiesa yra “subjektyvi”. Tuo jis nenorėjo pasakyti, kad nesvarbu, ką mes tikime arba manome. Jis manė, kad išties reikšmingos tiesos yra asmeninės. Tik tokios tiesos yra “tiesa sau”.
– Ar galėtum pateikti tokios subjektyvios tiesos pavyzdį?
– Pavyzdžiui, svarbus klausimas – ar krikščionybė yra tiesa. Tai ne toks klausimas, kuris tave gali dominti teoriškai ar moksliškai. Tam, kuris gyvena sąmoningai, tai yra gyvenimo ir mirties klausimas. Taigi ši tema nėra vien diskusijos objektas. Prisiliečiant prie jos reikia didelio atsidavimo ir nuoširdumo.
– Suprantu.
– Kai įkrenti į vandenį, tau nesvarbi teorine klausimo pusė: nuskęsi ar nenuskęsi. Tuomet nei “įdomu”, nei “neįdomu”, ar vandenyje yra krokodilų. Tai gyvybės ir mirties klausimas.
– Ačiū, pakaks.
– Taigi turime skirti filosofinį klausimą, ar yra Dievas, nuo individo požiūrio į tą patį klausima. Tokių klausimų akivaizdoje kiekvienas žmogus yra visiškai vienas. Be to, prie tokių svarbių klausimų mus gali priartinti vien tikėjimas. Tai, ką galime sužinoti protu, pasak Kirkegoro, yra visiškai nereikšminga.
– Ne, čia reikia paaiškinimo.
– Aštuoni plius keturi lygu dvylika, Sofija. Tuo galim būti visiškai tikri. Tai – viena iš “proto tiesų”, apie kurias kalbėjo visi filosofai po Dekarto. Bet ar reikia tai kartoti vakaro maldoje? O gal mastysime apie tai gulėdami mirties patale? Ne, tokios tiesos galbūt yra ir “objektyvios”, ir “visuotinės” – bet todėl jos absoliučiai nereikšmingos atskiro žmogaus egzistencijai.
– O kaip tikėjimas?
– Negali žinoti, ar žmogus, kuriam tu padarei ką nors bloga, tau atleido. Kaip tik todėl tau tai yra egzistencialiai svarbu. Tai toks klausimas, su kuriuo tave sieja gyvas ryšys. Tu taip pat negali žinoti, ar kitas žmogus tave myli. Gali nebent tikėti ar viltis. Bet šitai tau svarbiau nei tai, kad trikampio vidaus kampų suma lygi 180 laipsnių. Ir galiausiai juk negalvoji apie priežastingumo dėsnį ar stebėjimo formas, kai bučiuojiesi pirmą kartą.
– Ne, tai būtų nesąmonė.
– Tikėjimas ypač svarbus religiniuose klausimuose. Kirkegoras rašė, kad jeigu jis galėtų objektyviai suvokti Dievą, netikėtų, bet kadangi to negali, turi tikėti. Norint išsaugoti tikėjimą, reikia stengtis išlaikyti objektyvų nežinojimą ir tikėti.
– Gana sudėtingas pasakymas.
– Anksčiau. daug kas bandė įrodyti Dievo buvimą – ar bent suvokti jį protu. Bet jeigu susitaikai su tokiais Dievo buvimo įrodymais arba išprotautais argumentais, prarandi patį tikėjimą – taip pat religinį nuoširdumą. Svarbiausia ne tai, ar apskritai krikščionybė – tiesa, bet ar man ji – tiesa. Viduramžiais ta pati mintis buvo išreiškiama formule „credo quia absurdum“.
– Nejaugi?
– Tai reiškia: “Tikiu, nes tai prieštarauja protui”. Jeigu krikščionybė apeliuotų į protą, o ne į kitas mūsų puses, tuomet tai nebūtų tikėjimo klausimas.
– Dabar man aišku.
– Taigi pamatėme, ką Kirkegoras vadino “egzistencija”, “subjektyvia tiesa” ir “tikėjimu”. Visas šias tris sąvokas jis vartoja filosofinės tradicijos, ypač Hėgelio, kritikoje. Bet šiuose žodžiuose slypi ir visa “civilizacijos kritika”. Pasak Kirkegoro, šiuolaikinėje miesto visuomenėje žmogus tapo “publika”, arba “viešuma”, o pagrindinis minios bruožas yra neįpareigojantys “plepalai”. Šiandien mes greičiausiai pavartotume žodį “konformizmas”, tai reiškia, kad visi “mano” tą patį ir “pasisako” už tą patį, nė vienas nebūdamas tuo tikrai įsitikinęs.
– Man atrodo, kad Kirkegoras galėtų pasipešioti su Jorunos tėvais.
– Tačiau jo apibūdinimai ne visada buvo tokie švelnūs. Kirkegoras turėjo aštrią plunksną ir kandžią ironiją. Jis, pavyzdžiui, pateikdavo tokius kraštutinius vertinimus, kaip “minia yra neteisi” arba “teisybė visada turi mažumą”. Taip pat jis pabrėžė, kad dauguma žmonių pernelyg lengvabūdiškai žiūri į gyvenimą.
– Rinkti lėles Barbės yra viena. Bet pačiai būti lėle Barbe beveik blogiau…
– Čia galim pereiti prie Kirkegoro trijų gyvenimo stadijų teorijos.
– Ką pasakei?
– Kirkegoras manė, kad yra trys skirtingi egzistavimo būdai. Jis pats vartojo žodį stadijos. Šias žmogaus galimo egzistavimo plotmes pavadino “estetine stadija”, “etine stadija” ir “religine stadija”. Vartodamas žodį “stadija”, jis taip pat nori pabrėžti, kad galima gyventi dviejose žemesnėse stadijose, o vėliau staiga “peršokti” į aukštesniąją. Tačiau daug žmonių visą gyvenimą lieka toje pačioje plotmėje.
– Spėju, kad tuoj seks paaiškinimas. Be to, man darosi smalsu, kokioje stadijoje esu pati.
– Estetinėje stadijoje žmogus gyvena šia akimirka ir nepaliaujamai siekia pasitenkinimo. Gėris yra tai, kas gražu arba malonu. Toks žmogus pasinėręs į jutiminį pasaulį. Estetas tampa savo aistrų ir nuotaikų tarnu. Neigiama yra tai, kas nuobodu arba “koktu”.
– Ačiū, manau, atpažįstu šį požiūrį.
– Todėl tipiškas romantikas yra ir tipiškas estetas. Nes čia kalbama ne vien apie juslinį pasitenkinimą. Žmogus, kuris lengvabūdiškai žiūri į gyvenimą arba, pavyzdžiui, į meną ar filosofiją, kuriais užsiima, taip pat gyvena estetinėje stadijoje, į liūdesį ir kančią, beje, taip pat galima žiūrėti estetiškai, arba “stebėtojiškai”. Čia viršų paima tuštybė. Pero Giunto asmeniui Ibsenas suteikė tikro esteto bruožų.
– Manau, suprantu, ką turi galvoje.
– Galbūt atpažįsti save?
– Ne visai. Bet manau, kad tai šiek tiek primena majorą.
– Taip, galbūt, Sofija… Nors tai vėlgi buvo neskoningos romantinės ironijos pavyzdys. Turėtum išsiskalaut burną.
– Ką pasakei?
– Tiek to – tai juk ne tavo kaltė.
– Einam toliau!
– Tas, kuris gyvena estetinėje stadijoje, labai greitai gali pajusti baimę ir beprasmybę. Tuomet dar yra vilties. Pasak Kirkegoro, baimė yra bemaž teigiamas jausmas. Ji parodo, kad išgyveni egzistencinę krize. Tada estetas gali apsispręsti “peršokt” į aukštesnę stadiją. Tai arba įvyksta, arba ne. Nėra prasmės įsibėgėti, jei neperšoksi. Tėra dvi galimybės: arba – arba. Bet niekas negali to padaryti už tave. Pats turi pasirinkti.
– Panašiai, kaip metant rūkyti arba nusprendus nebevartoti narkotikų.
– Taip, galbūt. Kalbėdamas apie “apsisprendimo kategoriją”, Kirkegoras šiek tiek primena Sokratą, kuris pabrėžė, jog tikrasis pažinimas kyla iš vidaus. Taip pat ir pasirinkimas, kuris nulemia tai, kad žmogus iš estetinės egzistavimo plotmės peršoka į etinę arba religinę, turi kilti iš vidaus. Ibsenas tai pavaizdavo dramoje “Peras Giuntas”. Tai, kaip egzistencinis pasirinkimas kyla iš vidinio poreikio ir nusivylimo, meistriškai parodė ir rusų rašytojas Dostojevskis savo didžiajame romane apie Raskolnikovą.
– Taigi geriausiu atveju pasirenkamas kitas požiūris į gyvenimą.
– Tada galbūt pradedama gyventi etinėje stadijoje. Jai būdinga rimtis ir nuoseklus pasirinkimas pagal moralinius kriterijus. Ši žmogaus egzistavimo plotmė šiek tiek primena Kanto pareigos etiką. Bandoma gyventi pagal moralės dėsnį. Kaip ir Kantas, daugiausia dėmesio Kirkegoras skiria žmogaus nuostatai. Svarbu ne tai, kas, tavo nuomone, yra teisinga ir kas klaidinga. Svarbiausia, kad išvis nusprendi išreikšt savo požiūrį į tai, kas teisinga arba klaidinga, estetui rūpėjo tik tai, kas smagu arba nuobodu.
– Tau neatrodo, kad taip gyvendamas gali pasidaryt pernelyg rimtas?
– Taip, žinoma. Etinė stadija Kirkegoro taip pat nepatenkina. Pareigos žmogui galų gale taip pat atsibos būti tokiam pareigingam ir pedantiškam. Daugelis žmonių pajunta tokį nuovargį, sulaukę vyresnio amžiaus. Vieni galbūt grįžta prie lengvabūdiško estetinės stadijos gyvenimo. Bet kiti padaro naują šuolį – į religinę stadija. Tai tikrai rizikingas šuolis tikėjimo linkme. Jie pasirenka tikėjimą, atmesdami estetinį pasitenkinimą ir proto įstatymus. Ir net jei, paties Kirkegoro žodžiais tariant, gali būti “baisu nukristi į rankas gyvajam Dievui” žmogus tik taip randa susitaikymą.
– Vadinasi, krikščionybė.
– Taip, Kirkegorui religinė stadija buvo krikščionybė. Tačiau jis padarė didelę įtaką ir nekrikščionių mąstytojams. MŪSŲ amžiuje atsirado vadinamasis egzistencializmas, kuriam didelę įtaką padarė Kirkegoro filosofija.
Tada Sofija žvilgtelėjo į laikrodį.
– Beveik septynios. Turiu bėgti namo. Mama turbūt eina iš proto.
Ji pamojavo filosofijos mokytojui ir nubėgo prie valties ežero link.
