Karlas Gustavas JUNGAS – Žvelgiant į pasąmonę: sapnų simbolių archetipai

Jau minėjau, kad sapnai atlieka kompensacijos funkciją. Ši prielaida reiškia, kad sapnas yra normalus psichikos reiškinys, kuris pasąmonės reakcijas ir spontaniškus impulsus perduoda sąmonei. Daugelį sapnų galima aiškinti padedant pačiam sapnuotojui, kuris pateikia asociacijas ir sapno vaizdinių kontekstą, o jais remiantis, galima pažvelgti į visus jo aspektus.

Šis metodas, tinka visiems paprastiems atvejams, pavyzdžiui, kai giminaitis, draugas ar pacientas papasakoja savo sapną pokalbio metu. Bet kai pasitaiko pasikartojantys ar labai emocingi sapnai, asmeninių pasakotojo asociacijų paprastai nepakanka tinkamai interpretacijai. Tokiais atvejais pirmiausiai turime atsižvelgti į faktą (pirmas jį pastebėjo ir komentavo Froidas), kad sapne dažnai atsiranda elementų, kurie nėra individualūs ir negali būti kildinami iš asmeninės sapnuotojo patirties. Kaip jau anksčiau minėjau, šie elementai yra būtent tai, ką Froidas vadino “archaiškomis liekanomis” – tai yra mentalinės formos, kurių negalima paaiškinti niekuo iš paties individo gyvenimo ir kurios, atrodo, yra aborigeniškos, įgimtos, paveldėtos žmogiškojo proto formos.

Kaip žmogaus kūnas yra tarytum ištisas organų muziejus ir kiekvienas turi ilgą evoliucijos istoriją, proto sandara turėtų būti panaši. Jis ilgiau negali būti kažkoks produktas be istorijos, skirtingai negu kūnas, kuriame jis egzistuoja. Sakydamas “istorijos”, aš nemanau, kad protas pats kuria save, sąmoningai susiedamas save su praeitimi – per kalbą ir kultūrines tradicijas. Aš kalbu apie biologinę, priešistorinę, nesąmoningą archaiško žmogaus proto raidą, kurio psichika dar nedaug skyrėsi nuo gyvūno.

Šios nepaprastai senos psichikos formos yra mūsų proto pamatas, kaip ir mūsų kūno sandara remiasi bendru anatominiu žinduolio modeliu. Patyrusi anatomo ar biologo akis gali mūsų kūnuose pastebėti daug šio pirminio modelio pėdsakų. Patyręs proto tyrinėtojas gali panašiai įžiūrėti analogijų tarp šiuolaikinio žmogaus sapno vaizdinių ir pirmykščio proto vaisių – jo “kolektyvinių vaizdinių” ir mitologinių motyvų.

Jei biologui reikia lyginamosios anatomijos žinių, tai psichologas negali apsieiti be “lyginamosios psichikos anatomijos”. Kitaip tariant, psichologas turi ne tik gerai išmanyti sapnus ir kitus pasąmonės veiklos vaisius, bet ir mitologiją plačiausia prasme. Be šio pasirengimo niekas negali pastebėti svarbių analogijų; pavyzdžiui, neįmanoma pamatyti analogijos tarp įkyrių būsenų neurozės ir klasikinio demono apsėstumo, jei gerai nepažįsti abiejų.

Mano požiūrį į “archaiškas liekanas”, kurias aš vadinu “archetipais”, arba “pirmykščiais vaizdiniais”, nuolat kritikavo žmonės, kuriems stinga reikiamų žinių apie sapnų psichologiją ir mitologiją. Terminas “archetipas” dažnai suprantamas neteisingai – kaip reiškiantis tam tikrus apibrėžtus mitologinius vaizdinius ir motyvus. Bet tai ne kas kita, kaip sąmoningas atvaizdavimas; būtų absurdiška teigti, kad tokios įvairios išraiškos formos gali būti paveldimos.

Archetipas yra tendencija (polinkis) kurti tokias motyvo išraiškas (pavaizdavimus) – išraiškos gali labai skirtis detalėmis, tačiau nenukrypsta nuo pagrindinio modelio. Pavyzdžiui, esama daug priešiškų brolių motyvo išraiškų, nors pats motyvas išlieka tas pats. Daugelis kritikų neteisingai tvirtino, kad aš kalbu apie “paveldėtąsias išraiškas”, ir, tuo remdamiesi, jie atmetė pačią archetipo idėją kaip paprasčiausią prietarą. Jie neatkreipė dėmesio į tai, kad jeigu archetipai būtų išraiškos, kurios kyla mūsų sąmonėje (arba yra sąmonės įgyjamos), mes turėtume juos gerai suprasti, o ne suglumti ir apstulbti, kai jie pasirodo mūsų sąmonėje. Kai iš tikrųjų jie yra instinktyvi linkmė, kaip instinktyvus paukščių impulsas sukti lizdus arba skruzdžių – kurti organizuotas gyvenvietes – skruzdėlynus.

Čia turiu paaiškinti ryšį tarp instinktų ir archetipų: tai, ką mes vadiname instinktais, yra fiziologiniai poreikiai, suvokiami pojūčiais. Bet tuo pačiu metu jie pasireiškia fantazijomis ir dažnai jie pasireiškia tik simboliniais vaizdiniais. Šios apraiškos ir yra tai, ką aš vadinu archetipais. Jų kilmė nežinoma; jie atsikuria bet kuriuo metu ir bet kuriame pasaulio krašte – netgi tada, kai visiškai neįmanoma, kad būtų buvę perduoti tiesioginio perėmimo ar “kryžminio apvaisinimo” keliaujant iš vietos į vietą.

Prisimenu daugybę žmonių, kurie konsultavosi su manimi, nes juos trikdė jų pačių ar jų vaikų sapnai. Jie visiškai nesugebėjo suprasti savo sapnų kalbos. Priežastis buvo ta, kad sapnuose būta tokių įvaizdžių, kurių jie negalėjo susieti su niekuo, ką prisimintų ar būtų perdavę savo vaikams. Nors kai kurie mano pacientai buvo labai išsilavinę, kiti net patys psichiatrai.

Aš gerai prisimenu profesorių, kuris netikėtai išvydo viziją, ir manė esąs nesveikas. Jis atėjo pas mane apimtas panikos. O aš tik paėmiau iš lentynos 400 metų senumo knygą ir parodžiau jam medžio raižinį, kur buvo pavaizduota jo vizija. “Nėra reikalo manyti, kad esate nesveikas”,- pasakiau jam. – “Jūsų vizija buvo žinoma jau prieš 400 metų.” Jis atsisėdo visiškai subliūškęs, bet vėl jausdamasis normaliai.

Labai reikšmingą atvejį man pademonstravo žmogus, kuris pats buvo psichiatras. Kartą jis man atnešė ranka parašytą sąsiuvinį, kurį gavo kaip kalėdinę dovaną iš savo 10 metų dukters. Jame buvo surašyti sapnai, kuriuos ji regėjo būdama aštuonerių metų. Ten buvo keisčiausių, kokius tik man kada nors teko sutikti, sapnų, ir gerai supratau, kodėl jos tėvas buvo daugiau negu suglumęs. Nors sapnai buvo vaikiški, bet nejaukūs ir šiurpiai paslaptingi, ir juose buvo vaizdinių, kurių kilmės tėvas visiškai negalėjo suprasti.

Štai svarbiausi sapnų motyvai:

1. “Piktas (blogio) gyvūnas”, panašus į gyvatę pabaisa su daugybe ragų, kuris užmuša ir ryja kitus gyvūnus. Bet Dievas pasirodo iš keturių kampų, kuris iš tiesų yra keturi atskiri Dievai ir prikelia visus negyvus gyvūnus.

2. Įžengimas į dangų, kur pagonys šoka šventinius šokius; nusileidimas į pragarą, kur angelai daro gerus darbus.

3. Būrys mažų gyvūnų išgąsdina sapnuotoją. Gyvūnai didėja iki milžiniško ūgio ir vienas iš jų praryja mergaitę.

4. Į mažą pelytę įsiskverbia kirminai, gyvatės, žuvys ir žmonės. Taip pelė tampa žmogumi. Tai vaizduoja keturias žmogaus atsiradimo stadijas.

5. Lašas vandens, kaip jis atrodo, kai žiūri į jį per mikroskopą. Mergaitė mato, kad lašas pilnas medžio šakų. Tai atspindi pasaulio kilmę.

6. Blogas berniukas turi žemės grumstą ir mėto jo gabaliukas į kiekvieną praeivį. Tokiu būdu visi praeiviai tampa blogi.

7. Girta moteris įkrinta į vandenį ir išbrenda atsinaujinusi ir blaivi.

8. Veiksmas vyksta Amerikoje, daugybė žmonių eina pro skruzdėlyną, o skruzdėlės juos puola. Apimta panikos, sapnuotoja puola į upę.

9. Dykuma mėnulyje, kur sapnuotoja taip giliai nugrimzta į žemę, kad pasiekia pragarą.

10. Šiame sapne mergaitei pasirodo švytinčio kamuolio vizija. Ji paliečia kamuolį. Nuo jo sklinda garai. Ateina žmogus ir ją užmuša.

11. Mergaitė sapnuoja sunkiai serganti. Staiga iš po jos odos išnyra paukščiai ir visiškai ją uždengia.

12. Uodų spiečius užstoja saulę, mėnulį ir visas žvaigždes, išskyrus vieną. Ta žvaigždė nukrinta ant sapnuotojos.

Nesutrumpintame vokiškame originalo tekste kiekvienas sapnas prasideda kaip sena pasaka: “Kartą seniai seniai…”. Šiais žodžiais mažoji sapnuotoja duoda suprasti, kad kiekvienas sapnas jai tarsi pasaka, kurią ji nori pasekti savo tėvui – kaip kalėdinę dovaną. Tėvas bandė aiškinti sapnus, remdamasis jų pačių kontekstu, bet nesėkmingai, nes atrodė, kad juose nėra jokių asmeniškų asociacijų.

Galimybę, kad tie sapnai buvo sąmoningai sugalvoti, gali atmesti tik žmogus, kuris mergaitę gerai pažįsta ir absoliučiai tiki jos sąžiningumu. (Tačiau jie vis tiek liktų iššūkiu mūsų supratimui, netgi jei jie būtų sufantazuoti). Šiuo atveju tėvas buvo įsitikinęs, kad sapnai autentiški, ir aš neturėjau pagrindo juo abejoti. Pats pažinojau mergaitę, bet tai buvo dar prieš jai dovanojant savo sapnus tėvui, tad negalėjau jos apie juos pasiklausti. Ji gyveno užsienyje ir maždaug praėjus metams po tų Kalėdų mirė nuo infekcinės ligos.

Jos sapnai neabejotinai saviti. Jų pagrindinėms mintims būdinga aiški filosofinė samprata. Pavyzdžiui, pirmajame yra pikta pabaisa, kuri žudo kitus gyvūnus, bet Dievas juos visus atgaivina dievišku atkūrimo (Apokatastazės) aktu. Vakarų pasauliui ši idėja žinoma iš Krikščionybės tradicijų. Ją galima rasti Apaštalų darbuose 3, 21: “[Kristų] turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto…” Ankstyvieji Bažnyčios Tėvai graikai (pvz., Origenas) ypač akcentavo mintį, kad galiausiai Atpirkėjas viską sugrąžins į pirmykštę ir tobulą būseną. Pagal Šv. Matą 17, 11, tai jau buvo sena žydų tradicija: “Tiesa, Elijas turi ateiti ir viską atitaisyti”. Laiške korintiečiams 15, 22 prie tos pačios minties grįžtama kitais žodžiais: “Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti”.

Galima būtų manyti, kad šias mintis vaikas įgijo iš savo religinio auklėjimo. Bet jos religinis auklėjimas buvo labai menkas. Jos tėvai tik vadinosi protestantais, bet Bibliją jie žinojo tik iš nuogirdų. Ypač nepanašu, kad mergaitei būtų buvusi paaiškinta sunkiai suprantama Apokatastazė. Bent jau jos tėvas niekad nebuvo girdėjęs apie šią mitinę idėją.

Devyniuose iš 12 sapnų buvo griovimo ir atkūrimo motyvas. Ir nė viename iš šių sapnų nėra krikščioniško auklėjimo įtakos pėdsakų. Priešingai, jie artimiau susiję su pirmykščiais mitais. Šį ryšį patvirtina dar vienas motyvas – “kosmogoninis mitas” (pasaulio ir žmogaus sukūrimas), kuris pasirodo ketvirtame ir penktame sapnuose. Tas pats ryšys randamas I Laiške korintiečiams 15, 22, kurį ką tik citavau. Šioje pastraipoje Adomas ir Kristus (mirtis ir prisikėlimas) susiję vienas su kitu.

Bendriausiu požiūriu Kristaus Atpirkėjo idėja priklauso visame pasaulyje prieš Kristaus gimimą paplitusiam motyvui: didvyris ir išgelbėtojas, nors buvo pabaisos prarytas, vėl pasirodo, stebuklingu būdu nugalėjęs pabaisą, kuri jį buvo prarijusi. Kur ir kada atsirado toks motyvas – niekas nežino. Mes netgi nežinom, kaip pradėti tirti šią problemą.

Vienintelis, atrodo, tikras dalykas – kiekviena karta žinojo jį kaip tradiciją, atėjusią iš ankstesnių laikų. Mes galime tvirtai teigti,kad ji “atsirado” tuo metu, kai žmogus dar nežinojo, kad jis turi herojinį mitą, kai jis dar sąmoningai nereflektavo to, ką sakė. Herojinė figūra yra archetipas, egzistuojantis nuo neatmenamų laikų.

Vaikų sukurti archetipai yra ypač reikšmingi, nes kartais galima būti visiškai tikram, kad vaikas nebuvo tiesiogiai susipažinęs su minima tradicija. Šiuo atveju mergaitės šeimoje krikščioniškosios tradicijos buvo labai paviršutiniškos. Krikščioniškuosius motyvus, žinoma, išreiškia Dievo, angelų, rojaus, pragaro, blogio idėjos. Bet tai, kaip jas traktuoja šita mergaitė, rodo, kad jų kilmė visiškai nėra krikščioniška.

Pavyzdžiui, pirmasis sapnas apie Dievą, kuris iš tikrųjų susideda iš keturių dievų, ateinantį iš “keturių kampų”. Kieno kampų? Sapne neminimas joks kambarys. Kambarys netgi netiktų šiam neabejotinai kosminiam įvykiui, į kurį įsikiša pati Universalioji Būtis. Ketverybė (arba “keturių” elementas) yra keista idėja, bet jos vaidmuo svarbus daugelyje religijų ir filosofijų. Krikščionybėje ji buvo pakeista Trejybe, ir, reikia manyti, ši sąvoka mergaitei buvo žinoma. Bet kas iš eilinės viduriniosios klasės šeimos šiandien galėtų žinoti apie dievišką ketverybę? Ši sąvoka buvo gana gerai žinoma viduramžių hermetinės filosofijos studentams, tačiau XVIII amžiaus pradžioje ji išnyko ir buvo visai užmiršta ištisus 200 metų. Kur tada ją “iškasė” maža mergaitė? Iš Ezekielio vizijos? Bet krikščioniškasis mokymas netapatina serafimo su Dievu.

Tas pats klausimas kyla dėl raguoto slibino. Biblijoje, tiesa, yra daugybė raguotų gyvūnų – Apokalipsėje, pavyzdžiui. Bet visi jie keturkojai, jų valdovas – drakonas, kurio graikiškas pavadinimas (drakon) taip pat reiškia slibiną. Raguotas slibinas atsiranda XVI amžiuje romėnų alchemikų kūriniuose kaip keturragis slibinas (quadricornutus serpens), Merkurijaus simbolis ir krikščioniškosios Trejybės priešybė. Bet tai nėra garsus šaltinis. Kiek galiu spręsti, tai vieno autoriaus kūrinys, ir mergaitė jokiu būdu negalėjo apie jį žinoti.

Antrajame sapne pasirodo aiškiai nekrikščioniškas motyvas, kuris yra priešingas pripažintoms vertybėms – pavyzdžiui, pagonių šokiai danguje ir gerieji angelų darbai pragare. Šis simbolis sukelia minčių apie moralės vertybių reliatyvumą. Kur vaikas atrado tokį revoliucinį požiūrį, vertą Nyčės genijaus?

Šie klausimai suformuluoja dar vieną: kokia kompensuojanti šių sapnų reikšmė, kuriai mergaitė teikė, be abejonės, tokią didelę reikšmę – kad net padovanojo juos savo tėvui Kalėdų proga.

Jei sapnuotojas būtų buvęs pirmykštis kerėtojas, būtų galima pagrįstai teigti, kad sapnuose matome mirties, prisikėlimo ir prikėlimo, pasaulio kilmės, žmogaus sukūrimo, vertybių reliatyvumo filosofinius motyvus. Tačiau beviltiška net mėginti aiškinti tuos sapnus, remiantis tik asmenybe. Juose neabejotinai yra “kolektyviniai vaizdiniai”, ir jie tam tikra prasme panašūs į tas doktrinas, kurių mokomi pirmykščių genčių jaunuoliai prieš inicijuojant juos į vyrus. Tuo metu jie sužino, ką padarė Dievas arba dievai, arba pirminiai gyvūnai, kaip buvo sukurtas pasaulis ir žmogus, kaip ateis pasaulio pabaiga ir kokia mirties prasmė. Ar kada nors panašių dalykų mokomi mes krikščioniškoje civilizacijoje? Taip – jaunystėje. Bet daugelis žmonių vėl pradeda galvoti apie panašius dalykus senyvame amžiuje, artėjant minčiai.

Mažoji mergaitė, kaip vėliau paaiškėjo, buvo netoli šių abiejų būsenų. Ji artėjo prie savo lytinio subrendimo ir kartu prie savo gyvenimo pabaigos. Mažai – beveik niekas – jos sapnų simboliuose nerodo normalaus suaugusiojo gyvenimo pradžios, bet yra daug griovimo ir prikėlimo aliuzijų. Tikrai, kai pirmą kartą perskaičiau jos sapnus, mane apėmė šiurpi artėjančios negandos nuojauta. Aš taip pasijutau dėl ypatingo kompensacijos pobūdžio, kurį aš nustačiau iš simbolių. Tai buvo visiškai priešinga tam, ko galėtum tikėtis iš tokio amžiaus mergaitės sąmonės.

Šie sapnai atskleidžia naują ir baugų gyvenimo ir mirties aspektą. Tokių vaizdinių galima būtų tikėtis iš seno žmogaus, kuris žvelgia atgal į savo gyvenimą, o ne iš vaiko, kuris turėtų žiūrėti į ateitį. Jų nuotaika labiau primena seną romėnų posakį: “Gyvenimas – tai trumpas sapnas”, o ne trykštantį pavasario džiaugsmą. Šio vaiko gyvenimas buvo panašus į “skaistaus pasiaukojimo įžadą” – “ver sacrum vovendum”, kaip sako poetas. Patirtis byloja, kad mirties artėjimas, ypač kai apie jį nežinoma, meta adumbratio – pasitikimo nuojautos šešėlį – aukos gyvenimui ir sapnams. Netgi altorius krikščioniškose bažnyčiose reiškia ir kapą, ir prisikėlimo vietą – mirties pavertimą amžinuoju gyvenimu.

Šias mintis vaikui įteigė sapnai. Jie buvo paruošimas mirčiai, išreikštas trumpais pasakojimais – tarsi pasakomis, kurias seka pirmykščių iniciacijų metu – arba dzen budizmo koanais. Šis pranašavimas nepanašus į ortodoksišką krikščionių mokymą, jis artimesnis senajai pirmykštei minčiai. Atrodo, kad jis kilo už istorinės tradicijos iš seniai užmirštų psichikos šaltinių, kurie jau nuo priešistorinių laikų teikė peną filosofams ir religiniams apmąstymams apie gyvenimą ir mirtį.

Atrodė, tarytum būsimieji įvykiai mestų šešėlį atgal, sukeldami mergaitės prote tam tikras minties formas, kurios,- šiaip jau paprastai jos miega,- nusako ir lydi artėjančią mirtį. Nors specifinis jų išraiškos pavidalas daugiau ar mažiau asmeniškas, bendras jų modelis yra kolektyvinis. Tos minties formos sutinkamos visur ir visais laikais – panašiai kaip gyvūnų instinktai gerokai įvairuoja skirtingose rūšyse, nors tarnauja tiems patiems bendriems tikslams. Mes netvirtiname, kad kiekvienas gyvūnas gimęs susikuria savo instinktus, tarsi pats juos kaip nors įsigytų, taigi, neturime manyti, kad ir žmonės vis išranda savo specifines žmogiškas ypatybes kiekvienam naujam žmogui gimus. Kaip ir instinktai, kolektyviniai žmonijos minties modeliai yra įgimti ir paveldimi. Iškilus reikalui, jie ima funkcionuoti daugiau ar mažiau vienodai visuose mumyse.