Jonas Šliūpas. Lietuvių-Latvių Vienybės ir bendros Valstybės idėja

Jonas Šliūpas (1861–1944) Lietuvos istorijoje pirmiausia iškyla kaip vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Aušros leidėjų. Jo vardas siejamas ir su lietuviško socializmo, ir laisvamanybės idėjomis. Jo biografija raiškiai ženklinta ir lietuvių-latvių vienybės idėja. Šliūpas buvo nuoseklus ir aktyvus lietuvių-latvių vienybės idėjos skelbėjas – tai yra pažymėję tiek jo biografai (B ū t ė n a s 2004; J a k š t a s 1996), tiek visi dėmesingiau tyrinėję lietuvių ir latvių santykius (B u tk u s 1993). Nežiūrint to, dėmesingesnio ir nuoseklesnio žvilgsnio Šliūpo populiarinta lietuvių-latvių vienybės idėja, jos genezė, kurti bendros Lietuvos–Latvijos valstybės projektai taip ir nesulaukė.

Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėja užsimezgė šiam mokantis Mintaujos gimnazijoje. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių valstiečių sūnų, XIX a. peržengusių šios gimnazijos slenkstį. Dauguma gimnazistų buvo miestelėnų vokiečių vaikai. Mokėsi, suprantama, ir latviai – tuo metu gimnaziją lankė būsimas Latvijos prezidentas Janis Čakstė. Šliūpo teigimu, lietuviai ir latviai moksleiviai laikėsi veik atskirai ir artimesnio tarpusavio bendravimo nebuvo – jo žodžiais tariant, „latvių draugijų buvo nemaža, tai visa latviškoji jaunuomenė speitėsi aplink jas ar apie latvių laikraščius“ (Šliūpas 1927, 27). Išties buvo daugiau to, kas lietuvius ir latvius skyrė, nei vienijo – priklausomybė skirtingoms, ne itin draugiškai viena kitos atžvilgiu nusistačiusioms, religinėms konfesijoms, toli gražu dar neaiški pačių lietuvių moksleivių tautinė tapatybė – Šliūpo kartoje lietuviška tapatybė dar tik budo.

Šliūpas prisipažino, jog savo akimis išvystas latvių atsidavimas „savo tautos labui ir laimėjimui kovoje už būtį“ paskatino jį ne tik tapti „veikliu nariu lietuvių studentų būrelyje“, bet ir gilintis į savo tautos praeitį (Šliūpas 1930, 9). Istorija buvo veik svarbiausiu Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėjos šaltiniu – tai pastarajam buvo akivaizdus kaimyninių tautų bendros etninės kilties, bendros praeities ir istoriškai determinuotos ateities liudijimas. Mokydamasis Mintaujos gimnazijoje Šliūpas gerai susipažino su Livonijos istorija, o Lietuvos istoriją studijavo savarankiškai, skaitydamas vokiečių ir lenkų istorikų veikalus. Tačiau didžiausią įspūdį jam padarė Simonas Daukantas – ypač pažintis su pastarojo „Pasakojimų apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ rankraščiu (Š l i ū p a s 1927, 39). Daukantas pabrėžė ypatingą lie tuvių ir latvių etninį artumą – lietuvių tautą, gyvenusią „Lietuvos pasvietyje“, jis dalijo į šešias gimines: aukštaičius, žemaičius, prūsus, jotvingius, baltuosius gudus ir latvius (D a u k a n t a s 1976, 12–14), ir įrodinėjo, jog net pats žodis „latvis yra pagadintas žodis lietuvis“ (Ibid., 13). Daukantui latviai ir lietuviai – tai viena tauta, kurią tik, deja, perskyrė istorinė lemtis.

Šliūpas, priešingai nei Daukantas, nemanė, jog latvis ir lietuvis yra tas pats. Jo manymu, lietuviai ir latviai – tai dvi tautos, kilusios iš tos pačios „lietuviškos padermės“. Tiesa, skirtis tarp šių tautų, jo akimis žvelgiant, tokia menka, jog net žodis „tauta“ jam netiko apibūdinti lietuvių-latvių santykį. Tauta Šliūpui – tai liaudis, „turinti savotišką kalbą, savotišką praeitį ir kultūrą, savotiškus reikalus“ (Š l i ūp a s 1917, 20). Jam regėjosi, jog šie tautas skiriantys bruožai tarp lietuvių ir latvių per mažai raiškūs, jog būtų galima besąlygiškai kalbėti apie dvi atskiras lietuvių ir latvių tautas. Šliūpas manė, jog šias tautas sieja itin artima giminystė ir jei šios tautos nebūtų buvusios istorijos būvyje perskirtos jėga (latvių žemėse įsikūrusių kalavijuočių), tai jos, be abejonės, būtų sukūrusios bendrą valstybę ir Mindaugas būtų tapęs lietuvių ir latvių karaliumi. Todėl ne atsitiktinai Šliūpo parašytoje ir XX a. pradžioje išleistoje lietuvių tautos istorijoje autoriaus dėmesys nuolat slysteli latvių pusėn – tarsi užmetant akį likimo atskirtos tautos dalies pusėn. Latviai jam rūpėjo ne mažiau kaip Mažoji Lietuva. Šliūpas teigė, jog ne tik Mindaugo laikais, bet ir vėliau būta istorijos suteiktų, tačiau, deja, neišnaudotų progų giminiškas tautas sutelkti į vieną valstybę – taip jis vertino Livonijos patekimą LDK vasalinėn priklausomybėn XVI a. Tačiau tuomet, pasak jo, tam sutrukdęs lietuvių diduomenės sulenkėjimas.

Šliūpas tikėjo, jog tautų atgimimo laikotarpis, prasidėjęs XIX a., giminiškoms lietuvių ir latvių tautoms suteikė naują progą artimiau susaistyti tolimoje praeityje prievarta atskirtas giminiškas tautas. Tolimą praeitį primenantį lietuvių tautos istorinį naratyvą Šliūpas pavertė tarnauti lietuvių ir latvių etninio bendrumo liudijimui, o štai latvių tautos istorijos apybraižos, pavadintos „Latvių tauta, kitąkart ir šiandien“, jis sėdo rašyti siekdamas lietuviams padėti pažinti giminišką latvių tautą. Tiesa, tikslas buvo tas pats – kad „prisidėtu prie suartinimo Latvių su Lietuviais, iš ko didoka nauda dvasiška bei politiška galėtu išeiti abipusiai“ (Šliūpas 1900, 4). Šioje latvių tautos istorijos apybraižoje jis daug dėmesio paskyrė latvių tautinio atgimimo istorijai ir net pateikė trisdešimt aštuonių latvių tautinio judėjimo veikėjų biografijas. Visa tai persmelkta asmeniškos Šliūpo simpatijos latvių tautai.

1884 m. atsidūręs emigracijoje JAV Šliūpas toliau populiarino lietuvių–latvių vienybės idėją. Kaip pats teigė, sau tuomet užsibrėžė kelis svarbiausius veiklos prioritetus: „Nuo pačių pradžių mano triūsui Amerikoje buvo užsibrėžtos aiškios linijos pirmoje vietoje lietuvybė su idealu laisvos Lietuv – Latvijos, 2) troškimas atsiskirti nuo lenkų įtakos, kuri tuomet reiškėsi ypačiai per lenkų bažnyčią, ir 3) noras šviesti ir auklėti tautą mokslo, laisvės ir pažangos šviesoje, nusikratant tarp kitko ir nuo pragaištingos įtakos religiškųjų dogmų“ (Š l i ū p a s 1927, 100). Taigi lietuvių-latvių vienybės idėja Šliūpui buvo tiesiog tapati Lietuvos politinės nepriklausomybės idėjai. Jis buvo įsitikinęs, jog politinė lietuvių ir latvių nepriklausomybė bus pasiekta tik tuomet, jei abi tautos sutartinai sieks politinės emancipacijos.

Pirmąja vieta lietuvių-latvių vienybės idėjos platinimui lietuviškoje išeivijoje tapo Šliūpo kartu su Mykolu Tvarausku 1884–1885 m. leistas lietuviškas savaitraštis Unija, virtęs lietuvių-latvių vienybę skelbiančiu ruporu. Šiame laikraštyje Šliūpas ugdė lietuvių tautinę savigarbą ir savimonę, kėlė nepriklausomos lietuvių ir latvių valstybės idėją. Žadindamas lietuvius politinei emancipacijai jis ragino nesitikėti malonės iš kitų, o patiems siekti laisvės. Jis buvo įsitikinęs apie neišvengiamai Europoje artėjantį panslavizmo ir pangermanizmo susidūrimą, kuris virs imperijų karu. Jis manė, jog Lietuva ir Latvija galės „atgauti valnybę“ tik tuomet, kai „susirems savytarpe Pangermanizmas su Panslavizmu“, todėl ragino rengtis pasinaudoti imperijų susidūrimu siekiant Lietuvai ir Latvijai laisvės – kviesdamas tautinius judėjimus susitelkti ir internacionalizuoti Lietuvos ir Latvijos laisvės klausimą pareiškiant visam pasauliui balsu apie savo teises į etnografinę lietuvių ir latvių erdvę (Unija 1885a, 1–2). Unijoje Šliūpas išdėstė ir pačius bendriausius jo projektuojamos būsimos Lietuvos–Latvijos valstybės sandaros principus, kuriuos vėliau, iki pat savo gyvenimo galo, tik gludino ir detalizavo. Šią valstybę jis regėjo kaip demokratinę respubliką, kurioje visų piliečių teisės bus lygios, o valstybė taps sociallinio teisingumo garantu (Unija 1885b, 1–2). Unija tapo vieta, kur panslavizmui ir pangermanizmui Šliūpas priešpriešino savąją judviejų įveikos doktriną, kurią Vincas Trumpa taikliai pavadino panlituanizmu (Trumpa 2001, 404).

Lietuvių-latvių vienybės idėją Šliūpas populiarino pirmai progai pasitaikius. Tačiau raiškiausiai lietuvių-latvių vienybės idėją Šliūpas aktyvuodavo tuomet, kai tik pagausėdavo vilties, jog Lietuva gali ištrūkti iš ją varžančių Rusijos imperijos gniaužtų, t. y. tuomet, kai atsirasdavo vilties politiškai suvienyti lietuvius ir latvius vienoje valstybėje. Taip 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu Šliūpo ir jo bendražygių kreipimesi į tautiečius greta tautos apsisprendimo teisės, socialinio teisingumo, sąžinės ir politinės laisvės reikalavimų nuskambėjo ir veikiau į šūkį panašus reikalavimas: „Tesusivienija Lietuva su Latvija, kaip brolis su broliu, ir tegul įtekmės juos skiriančios nuo tiek šimtmečių, prasmenga!“ (Kova 1905, 51).

Šliūpo lietuvių ir latvių bendros valstybės kūrimo idėjai pritariančių buvo mažai. Tiesa, buvo tokių, kurie kaip Šliūpas lietuviškai latviškos respublikos neprojektavo, bet jų lietuviškos erdvės samprata buvo panaši į Šliūpišką – grįsta etninio bendrumo idėja. Toks, pavyzdžiui, buvo Juozas Gabrys, kuriam Dauguva buvo

„antra [po Nemuno – aut. pastaba] didelė Lietuvos upė“, o lietuviškos žemės geografinės aukštumos buvo trys: Didžioji Lietuvos aukštuma, Telšių kalnai ir Latvių aukštuma (G a b r y s 1906).

Šliūpo samprotavimai apie tai, jog „Prūsų Lietuva, Latvija ir Didėji Lietuva yra broliai, vienos motinos sūnūs ir nors juos pereitų gadynių likimas perskyrė, tai susipratimas ir laimingesnės ateities troškulys turėtų subendrinti iš naujo taip, kad pražydėtų Lietuv – Latvijos respublika“ (LM 1913, 975–976), vertinti daugelio kaip politinė utopija. Tačiau 1914 m. vasarą prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas suardė iki tol kaip nepajudinamą regėtą geopolitinę konjunktūrą Europoje ir tautiniams judėjimams suteikė vilties, jog pasibaigus karui bent iš dalies bus patenkinti pastarųjų lūkesčiai – savo valdinių lojalumu karo metu susirūpinusios imperijos patenkins tautinių mažumų siekį gauti bent kultūrinę autonomiją imperijų viduje. Šliūpas vylėsi, jog karas pasibaigs Rusijos pergale, o tuomet ir pavyks sutelkti į vieną visas lietuviškas žemes (iš Vokietijos

bus atimta Mažoji Lietuva), bei tikino, jog „susitelkę lietuviai ir latviai krūvon, įsisteigs lietuviškai latvišką respubliką, įsirengs savo mokyklas, praplatins pramonę ir pirklybą, pagerins žemę ir gyvens laimingai, mylėdami laisvę, šviesą, dorybę ir gerovę“ (LM 1914, 1224). 1914 m., karo pradžioje, kai rusai triuškino vokiečius Rytų Prūsijos erdvėje, pagrindo tikėti Rusijos pergale visuomenei buvo apsčiai.

Taigi Šliūpas manė, jog jo lietuvių ir latvių valstybės idėja galės būti įgyvendinta pasibaigus karui į vienas rankas „surinkus“ etnines baltų žemes. Jis ne vienintelis turėjo tokių vilčių – jų lietuvių tautiniame judėjime būta daugiau. 1914 m. rudenį lietuviškoje išeivijoje JAV keliskart nuskambėjo politinis siekis kurti bendrą lietuvių–latvių autonominį vienetą ar net savarankišką valstybę. Tuo metu ir lietuvių informaciniam biurui Paryžiuje vadovaujantis Juozas Gabrys propagavo autonominės Lietuvos politinį projektą (pasak Gabrio, „Lietuvai reikalinga ne bile savyvalda, bet kuonplačiausia autonomija su Seimu senobinėj Lietuvos sostinėj

Vilniuje“), o Lietuvos autonomiją jis įsivaizdavo artimais federaciniais ryšiais susaistytą su tokia pačia autonomiška Latvija. Gabrys kaip atsaką pangermanizmui ir panslavizmui pasiūlė panlituanizmo doktriną – „reikalingumą suartinti ant panlituaniškojo pamato dvi skeveldri kadaise galingos ir skaitlingos mūsų tautos“ (G a br y s 1914).

Pirmojo pasaulinio karo metais Šliūpas ypač aktyviai populiarino bendros lietuvių–latvių valstybės idėją. 1917 m. pradžioje jis apkeliavo vienuolika JAV miestų, skaitydamas paskaitas, kuriose dalijosi mintimis apie lietuvių tautos ateitį ir piešė būsimos valstybės viziją. Jo vizijose buvo demokratinė Lietuvos–Latvijos respublika etnografinėje lietuvių ir latvių erdvėje (lietuviška erdvė Šliūpui – tai Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino, Minsko ir Vitebsko gubernijos su Mažąja arba Prūsų Lietuva, kurios vakarinė siena yra linija Braunsberg (dabar Braniewo) – Lyck (dabar Ełk), o latviška erdvė – tai „Kuršas, Vidžemis bei dalis Polocko apielinkėse“) su tiesiogiai renkamu prezidentu ir seimu, renkamais teisėjais bei valdininkais. Jis aiškino, jog šioje respublikoje bus skiriamas ypatingas dėmesys švietimui, kuris bus atribotas nuo religinių konfesijų įtakos – „valstybė turės būti griežtai atskirta nuo religijos ir bažnyčios“. Aukštosios mokyklos bus Vilniuje, Karaliaučiuje ir Rygoje. Lietuvių kalba Lietuvoje, o latvių Latvijoje bus valstybinėmis kalbomis.

Nesunku pastebėti, jog sektinu valstybės sandaros pavyzdžiu Šliūpui buvo JAV (Š l i ū p a s 1917, 21–27). Jis buvo JAV demokratijos gerbėjas, nors ir kritiškai vertino šios valstybės realijas – pirmiausia socialiniu aspektu (Š l i ū p a s 1897). Tuo metu projektuodamas bendrą lietuvių–latvių valstybę Šliūpas buvo įsitikinęs, jog „tik lietuviškai – latviškajai padermei suėjus į daiktą, tėra galima tikėtiesi, kad laisva Lietuv – Latvija užsilaikyti galėtų“ (Š l i ū p a s 1917, 6–7). Nors bendrą lietuvių–latvių valstybę jis projektavo pirmiausia galvodamas apie esminę prielaidą įkūnyti lietuvių ir latvių politinės nepriklausomybės siekį, Šliūpas nepamiršo ir jam svarbaus sąžinės laisvės klausimo, kuris jam pirmiausia siejosi su tikėjimo ir (ar) netikėjimo laisvės pasirinkimu. Būdamas laisvamanis, jis nuogąstavo, jog nepriklausomybę iškovojusioje etnografinėje Lietuvoje dominuojanti katalikybė gali netrukus įgyti valstybinės religijos statusą. To jis labai nenorėjo, todėl vylėsi,

jog bendroje lietuvių–latvių valstybėje (kur „dauguma lietuvių yra Romos katalikais, o Prūsų lietuviai ir latviai daugumoje yra protestantais“) susidūrus dviem dominuojančioms religinėms konfesijoms (katalikams ir protestantams), „teokratija neturėtų persvaro ir netrukdytų valstybės pažangos, nes būtų atsvaras tarp katalikybės ir tarp protestantybės“ ir taip būtų užkirstas kelias oficialios valstybinės religijos įteisinimui (Š l i ū p a s 1917, 7).

Po 1917 m. vasarį įvykusios buržuazinės revoliucijos, Šliūpas iškeliavo į Rusiją. Didelių vilčių su Laikinąja vyriausybe jis nesiejo, tačiau nusprendė pasinaudoti demokratine šalimi tapusios Rusijos viešąja erdve populiarinant savąją valstybės viziją – Lietuvos–Latvijos respubliką. Atvykęs į Petrogradą ir prisistatęs Lietuvių tautos tarybon jis be užuolankų pareiškė atkeliavęs skelbti lietuvių–latvių respublikos idėją (T 1917 10 05). Lietuvių veikėjus jis tikino, esą JAV lietuviai truputį skiriasi „Lietuvos ateities politikos klausimo rišime“ – esą jie pageidauja „lietuviškai latviškos respublikos“ (T 1917 08 24). Suprantama, toks pareiškimas buvo labai drąsus ir niekuo nepagrįstas.

Šliūpas labai susidomėjo latgalių savarankiškumo siekiais. Latgalių regiono specifiškumą Šliūpas žinojo gerai, tačiau latgalių autonomijos siekis jam buvo didelė naujiena. Susidomėjęs latgalių tautiniu judėjimu, Maskvoje susitiko su keliais įtakingais latgalių veikėjais. Nors paties Šliūpo vertinimu latgaliai – tai žemdirbiškas subetnosas su negausia inteligentija, tačiau juos laikė svarbia ir įtakinga grupe latviškoje erdvėje, kurios įtaką jo akyse didino tarp latgalių raiškiai dominuojanti katalikybė. Latgaliai jam buvo tarsi visų Latvijos katalikų, kurių Šliūpo skaičiavimais 1905 m. turėjo būti ne mažiau kaip 850 tūkstančių, lūkesčių ir interesų reiškėjai (LB 1917 07 09).

1917 m., būdamas Rusijoje, Šliūpas savo politinį idealą – Lietuvos–Latvijos respubliką populiarino ir Petrograde leidžiamame Lietuvių balse. Jis ragino lietuvių nepriklausomybės siekiams įkūnyti pasinaudoti susiklosčiusia palankia geopolitine konjunktūra – tuo, jog kaizerinės Vokietijos rankose tuo metu buvo Lietuva

ir Kuršas. Esą Rusija šios erdvės ginklu iš vokiečių atsiimti negalės, todėl ir jos pasipriešinimo lietuvių nepriklausomybės siekiams nebus, o kitos Antantės šalys lietuvių siekiams bus priverstos pritarti, nes nenorės, palikdami mus Vokiečių globai sustiprinti ir taip jau labai įsigalėjusią Vokietiją“. Todėl, pasak jo, „būtinai

reikia, kad lietuviai ir latviai mažiaus ko nereikalautų, negu Liet. – Latv. respublikos“ (LB 1917 07 23). Būsimą Lietuvos–Latvijos respubliką jis regėjo kaip stiprią, 10–12 mln. gyventojų turinčią jūrinę valstybę su uostais Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Liepojoje, Ventspilyje ir Rygoje. Jis tikino, jog būsimos valstybės erdvėje pakanka ir gamtos turtų, kurie esą dar net nepakankamai išžvalgyti (LB 1917 07 20).

Šliūpo tapomą bendros valstybės viziją ir lietuvių, ir latvių politinis elitas vertino skeptiškai. 1917 m. vasaros gale Vaižgantas, apibendrindamas latvių požiūrį, konstatavo: „Dr. J. Šliūpo sumanymu Lietuvių Latvių respublikos – jie netiki“ (LB1917 08 27). Tą patį tuo metu buvo galima pasakyti ir apie lietuvius. Suprantama,

nacionaliniai judėjimai vienas kitu domėjosi ir net svarstė galimybes suvienyti pastangas ginant savo interesus, tačiau ypatingo susidomėjimo Šliūpo idėja nebuvo abiejose pusėse. Ši Lietuvos–Latvijos valstybės idėja geriausiu atveju galėjo tik drąsinti siekiant politinės nepriklausomybės.

1917 m. rugsėjį Šliūpas iškeliavo į Stokholmą. Išvykdamas Šliūpas guodėsi, jog jei esą jo puoselėtas idealas neprigis, tai jo politinio idealo populiarinimas pasitarnaus bent jau abipusiam lietuvių ir latvių suartėjimui, jog abiejų tautų inteligentija ims artimiau bendrauti (T 1918 01 25).

Likęs Stokholme iki 1918 m. gegužės Šliūpas toliau populiarino savo Lietuvos–Latvijos respublikos viziją. Tuo tikslu Stokholme išleido net savo straipsnių ir paskaitų rinkinį (dalis jų jau buvo skelbta lietuviškoje periodikoje), pavadintą „Lietuvių-Latvių Respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“. Pagrindinis šios knygelės tikslas – pagrįsti politinį ir ekonominį Lietuvos–Latvijos respublikos realumą. Šįkart savąją viziją jis tik papildė samprotavimais apie Lietuvai naudingą politinę proskandinavišką orientaciją ir net svarstė plačios prie Baltijos jūros prigludusių Europos tautų sąjungos, kuriai priklausytų ir Lietuva, idėją (Š l i ū p a s 1918).

Net paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir aiškiai pasukus nacionalinės valstybės kūrimo keliu, Šliūpas nesustojo kūręs Lietuvos–Latvijos valstybės projektus, įrodinėdamas šios idėjos gyvybingumą. Jo politinis idealas liko tas pats – demokratinė Lietuvos–Latvijos respublika. Būsimą respubliką jis projektavo kaip iš dviejų autonomiškų dalių (Lietuvos ir Latvijos) sudarytą valstybę su bendra valdžia (prezidentu ir vyriausybe) bei seimu Vilniuje. Jo vizijose esančioje šalyje turėjo būti bendri įstatymai, valiuta, užsienio politika ir kariuomenė, o autonominės Lietuvos ir Latvijos dalys turėti savo administracinę ir teisėsaugos struktūrą su administracijoje vartojama vietine kalba bei teisę turėti savo seimelius „tvarkymui savo šalies interesų ir pritaikymui visuotinų įstatymų prie jų šalies reikalavimų“, pridurdamas, jog vietiniai įstatymai negalės prieštarauti bendriems įstatymams. Nors Šliūpas to tiesiogiai neakcentavo, tačiau, skaitydami jo samprotavimus, matome, jog Latgalą jis regėjo kaip autonominį vienetą būsimoje valstybėje. Iš pastarojo pateiktos labia apibendrintos Lietuvos–Latvijos respublikos vizijos daug kas lieka neaišku – pavyzdžiui, kaip šioje valstybėje būtų sprendžiamas bendros kalbos klausimas. Šliūpas tik pareiškė, jog autonominėse dalyse „viešpataus vietinė, prigimtoji kalba“, ir vylėsi, kad „vadovaujantieji visuomenėje žmonės mokės ir lietuviškai ir latviškai, kas juk sunku nebus taip artymais abiem kalbom stovint“ (Š l i ū p a s 1918,124–125). Antra vertus, pačiam autoriui rūpėjo ne tiek detalūs bendros valstybės metmenys, kiek pačios idėjos gyvybingumo pagrindimas, vardijant įrodymus, liudijančius esant visas politines ir ekonomines prielaidas šios vizijos įkūnijimui.

1918 m. gegužės gale Šliūpas grįžo į JAV. Pasakodamas apie savo kelionės rezultatus, jis įrodinėjo lietuvių ir latvių valstybės idėjos gyvybingumą tarp Rusijoje gyvenančių lietuvių ir latvių. Esą tik jam pradėjus agituoti už Lietuvos–Latvijos respubliką tiek lietuviai, tiek latviai į jo idėją žiūrėję skeptiškai – kai lietuviai atvirai

nepritarė, tai latviai šiuo klausimu „bent pasyviai žiūrėję“. Tačiau vėliau esą „pas latvius tokia apžvalga atsimainiusi“ ir pastarieji esą jau supranta, „jog jų tautai būtų daug sveikiau besirišant su lietuviais; dabar ir latviai geidžia Lietuvių – Latvių respublikos“ (T 1918 05 31). Jis teigė, jog latvių požiūris į Lietuvos–Latvijos valstybės idėją pasikeitė po to, kai 1918 m. pradžioje pasistūmėjus fronto linijai vokiečių valdžioje atsidūrė visa etnografinė Latvija – tuomet latvių veikėjai esą ir atsisakę iki tol buvusios raiškios orientacijos į Rusiją bei „griebėsi kovoti daugiau išvien su lietuviais už savo šalies laisvę“ (Naujienos 1918). Lietuvos „gražią ateitį sąryšyje su Latvija“ Šliūpas piešė visose tuo metu pasakytose kalbose (T 1918 06 14).

1918 m. rudenį,kaip jau kūrėsi pirmoji Lietuvos vyriausybė, jis toliau ragino „stengties prisikalbėti latvius į krūvą <…> kad lietuvių padermė per susivienijimą įgytų politišką galybę ir kad, gyvendama Baltijos pajūriuose, užimtų tinkamą jai vietą pirklyboje, pramonėje ir uktverystėje“, tikindamas, jog latviai esą šiai idėjai nesipriešina (Š l i ū p a s 1919, 40).

1919 m. rudenį Šliūpas buvo paskirtas Lietuvos atstovu Latvijoje – tikriausiai šio paskyrimo sulaukė dėl savo artimų ryšių su latvių veikėjais. Netenka abejoti, jog pasiūlymą vadovauti diplomatinei misijai Rygoje jis priėmė tikėdamasis šia padėtimi pasinaudoti populiarinant Lietuvos–Latvijos valstybės idėją. Tačiau ši viltis, pasinaudojant oficialiu diplomatiniu statusu, populiarinti bendros valstybės idėją žlugo greitai, nes pritarimo nebuvo iš abiejų pusių. Pirmiausia Šliūpo federacinės valstybės idėja buvo nepriimtina abiejų šalių politiniam elitui, kuris išskirtinai orientavosi į tautinių valstybių sukūrimą ir įtvirtinimą. Šliūpas su savo idėjomis pragmatiškajam Latvijos užsienio reikalų ministrui Zigfrydui Meierovicui, kurio žodis sprendžiant šios idėjos eigą buvo lemtingas, turėjo atrodyti kaip keistuolis. Paties Šliūpo žodžiais tariant, santykiai tarp judviejų „ne per gerai vyko“, tačiau to priežastis buvo ne skepsis Šliūpo bendros valstybės vizijos atžvilgiu, bet kitos problemos: Lietuvos nepasitenkinimas dėl Latvijoje gyvenančių lietuvių mobilizacijos latvių kariuomenėn, kylantys teritoriniai ginčai Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Latvijos nepasitenkinimas Lietuvos vyriausybės atsisakymu suteikti karinę paramą bermontininkų apgultai Rygai.

Tarpukariu Šliūpas įgijo kolektyvinį savo lietuvių-latvių vienybės idėjos populiarintoją – 1921 m. vasario 1 d. Rygoje įsikūrusią Latvių–lietuvių vienybės draugiją ir 1922 m. Kaune įsikūrusią analogišką Lietuvių–latvių vienybės draugiją. Šių draugijų puoselėjamas lietuvių-latvių vienybės sąjūdis atliepė Šliūpo idėjas. Aktyviu šių draugijų veikėju Šliūpas netapo, tačiau nepraleisdavo nė menkiausios progos populiarinti lietuvių-latvių vienybės idėją. Pavyzdžiui, tiek tikindamas, jog susivienijusi Lietuva ir Latvija lengviau spręstų savo ekonomines problemas – pasak jo: „Vieni kitus lyg papildyti galime: vienur didoki miestai ir pramonė, antrur – žemės ūkis. Darbininkų perteklių Lietuva gali Latvijos ūkiui duoti, užuot ką dabar išleidžia emigrantus į Braziliją, Argentiną ar kitur. Taip–gi uostais Latvija turtingesnė esti, ir nuo senų laikų lietuviai pratę buvo javus vežti į Rygą ar Liepojų“, tiek savo politinio suverenumo problemas: „Abidvi – gi krūvoje visokiems pavojams galėtų smagiau sketerą statyti. Pasaulis dar toli gražu negyvena ethiškais dėsniais pasirėmęs“ (Š l i ū p a s 1929, 52–55). Kaip ir anksčiau, rimta kliūtimi valstybių suartėjimui jis laikė Katalikų bažnyčios esą statomas kliūtis, nuogąstaujant jungtinėje valstybėje prarasti savo įtaką. Jis manė, jog būtent tai slypi už viešumoje pasigirstančio nuogąstavimo, jog Lietuvai susijungus su labiau ekonomiškai ir kultūriškai išsivysčiusia Latvija atsitiks taip, „kad latviai mus pralenksią ir užviešpatausią“ (Š l i ū p a s 1929, 52).

1930 m. pavasarį, paragintas Lietuvių–latvių vienybės draugijos valdybos, savąjį bendros lietuvių ir latvių valstybės projektą Šliūpas pristatė Lietuvos universitete Kaune ir Latvių–lietuvių vienybės draugijos valdybos susirinkime Rygoje. Tąkart, jo paties žodžiais tariant, „nuo seniai svarstomąjį projektą“ jis pakartojo „su men-

kais pakeitimais“. Pagal jo pasiūlytą schemą Lietuva ir Latvija „kuria sąjunginę respubliką, susidedančią iš autonominių dalių (su numatoma sostine Vilniuje)“. Valstybės priešakyje paeiliui iš lietuvių ir latvių 4–6 metų kadencijai renkamas prezidentas. Veikia bendra dviejų rūmų tautos atstovybė – iš senato, sudaryto „iš kilnių tautos sūnų“, kuris sekdamas „įstatymų tikslumą ir pritaikymą, eina aukščiausios apeliacinės įstaigos funkcijas“, ir seimo „bendrajai įstatymdavystai“, kurį sudaro lygus (ar proporcingas gyventojų skaičiui) abiejų tautų atstovų skaičius. Autonominėse dalyse veikia vietiniai seimeliai, kurių tikslas – bendruosius įstatymus

pritaikyti „vietiniams įstatymams“. Šioje valstybėje bendra administracijos, teisėsaugos ir švietimo sistema, bendra užsienio politika, viena kariuomenė, piniginis vienetas ir fiskalinė politika. Šioje valstybėje lietuvių ir latvių kalbos yra lygiavertės ir jų mokoma visose mokyklose. Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Valstybė išlaiko aukštąsias mokyklas, o teatrai „paramstomi valstybės, jeigu reikia, abipusiai lygiai“ (Š l i ū p a s 1930, 22–24).

Lietuvos–Latvijos valstybės idėjos Šliūpas neatsisakė iki pat gyvenimo galo. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje jis toliau įrodinėjo bendros valstybės, kuri namais taptų visiems baltams, privalumus: „Kolektyvinė, federalistinė valstybė, kurion priklausytų vienokio kraujo giminės: estai, latviai, lietuviai, prūsai (iki Vyslai) ir gudai (senieji getvingiai arba jadzvingiai iki Pinsko). Lietuviai yra mažiausiai linkę svetimiems ant sprando jodinėti; tad minėtos tautos galės autonomiškai valdytis, savose ribose nekliudydamos pašalinėms valstybėms“ (J a k š t a s 1996, 312). Tuo metu Lietuvos ir Latvijos politiniai režimai stiprėjančios nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos grėsmės akivaizdoje ėmėsi energingai stiprinti Baltijos šalių tarpusavio santykius, projektuodami kolektyvinio saugumo sistemą. Politiniai režimai susirūpino net artimesniais lietuvių ir latvių visuomenių kontaktais, tačiau bendros valstybės niekas neprojektavo – Šliūpo bendros Lietuvos–Latvijos valstybės idėja buvo ir liko politinio diskurso marginalija.

Parengta pagal Dangiro Mačiulio mokslinį darbą “Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja”