Italijos bitės (A.m. LIGUSTIKA)

Italijos bičių tėvynė – Italija, Apeninų pusiasalis. Italijos bitė pietinėje Italijoje geltonesnė už gyvenančią šiaurinėje dalyje. Tai labiausiai paplitusi veislė pasaulyje. 1859 m. atvežtos į Ameriką, daug kur paplito ir įgavo pramoninę reikšmę. Danijoje Italijos bitė laikoma dobiline bite. Suomijoje daugiau kaip 20 metų atliekamas veislininkystės darbas su Italijos bite. Išvestų linijų bitės gerai žiemoja ir duoda daugiau produkcijos. Šių bičių liežuvėliai ilgesni už grynų Italijos bičių, nes jos turi Kaukazo kalnų pilkųjų bičių kraujo. Kūnas geltonos spalvos, apaugęs geltonais plaukeliais. Medų dengia baltai. Bitės ramios, nepalieka iš avilio iškelto korio, nepiktos, greit pajunta stipresnį medunešį. Gerai išvystytos vaško liaukos. Pietiniuose rajonuose žiemoja gerai, šiauriniuose sunkau, naudoja daug maisto, nes anksti pradeda auginti perus. Žūva daug bičių, todėl šeimos pavasarį ilgiau vystosi. Stipriausios esti vasaros viduryje. Jų motinos pačios dėsliausios iš visų veislių bičių. Jos esti labai didelės vagilės. Pradeda pulti pačios pirmos. Pasitaiko, kad silpną šeimą visai sunaikina. Savo lizdą nuo vagilių gina gerai. Į Lietuvą Italijos motinų įsiveždavo tik kai kurie bitininkai. Lietuvoje jos neišplito dėl nepalankių klimatinių sąlygų.