Ištrauka iš J.J. Rouseau “Ar mokslų ir menų pažanga pagerino žmonių papročius?” – I
Vertėjas tiksliai nežinomas (neturiu knygos po ranka)
SAMPROTAVIMAS
Decipimur specie recti.
Ar mokslų ir menų atgimimas papročius sukilnino, ar, priešingai, juos sugadino? Štai ką mums reikia išnagrinėti! Kokios pozicijos šiuo klausimu aš turiu laikytis? Tos, ponai, kuri dera padoriam žmogui, jeigu jis nieko nežino, bet dėl to nepraranda savigarbos.
Jaučiu, kad teisme, prieš kurį stoju, bus nelengva apginti tai, ką ketinu pasakyti. Kaip išdrįsti burnoti mokslus vieno mokslingiausių Europos susirinkimų akivaizdoje, girti nemokšiškumą prieš garsiąją Akademiją ir neapykantą mokslo studijoms suderinti su pagarba tikriesiems mokslininkams? Aš visus šiuos prieštaravimus įžvelgiau, bet jie manęs nesustabdė. Ne mokslą aš įžeidinėju, tariau sau, bet dorybę ginu dorų žmonių akivaizdoje. Sąžiningumas doriems žmonėms brangesnis, negu mokslingumas mokytiems. Tad ko gi man baimintis? Manęs klausančios draugijos išsimokslinimo? Taip, aš bijau, prisipažįstu; tačiau nerimą man kelia mano kalbos konstravimas, o ne oratoriaus nuomonė. Teisingieji valdovai visada nesvyruodami save neteisiais pripažindavo, kai ginčuose kildavo abejonė; o tam, kuris gina teisingą reikalą, pati palankiausia padėtis susidaro tada, kai tenka save apginti prieš garbingą ir išsimokslinusį priešą, teisėją savo paties byloje.
Prie šio padrąsinančio motyvo prisideda dar vienas, skatinantis mane pasiryžti: įgimta nuovoka vadovaudamasis, aš stojau už tiesą, ir, kad ir ką laimėčiau, vienas atpildas yra garantuotas – aš jį atrasiu savo širdies gelmėse.
