Istorija

Senasis Testamentas aukštutinįjį Tarpupį vadina ,,Aram Nacharaimu” – ,,Sirija tarp upių”. Tos šalies miestus ištikusi Dievo rūstybė. Ten, Ninevijoje, ir toliau į pietus, didžiajame Babilone, viešpatavę baisūs karaliai, kurie garbinę ne tik jį, bet ir kitus dievus, todėl buvę nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Mums tas kraštas yra žinomas Mesopotamijos vardu. Šiandien jį vadiname Iraku, o jo sostinę – Bagdadu. Jo ribos šiaurėje siekia Turkiją, vakaruose Siriją ir Jordaniją, pietuose Saudo Arabiją ir rytuose Persiją – šiandieninį Iraną.

Abi upės, Eufratas ir Tigras, kurių ištakos yra Turkijoje, šią šalį pavertė kultūros lopšiu (kaip Nilas Egiptą). Jos teka iš šiaurės vakarų į pietryčius, susilieja netoli šiandieninės Basros į bendrą vagą (senovėje taip nebuvo) ir įteka į Persų įlanką.

Šiaurėje, audringai šniokščiančio Tigro pakrante, driekėsi Asirija – senovės Ašūras, o pietinė Tarpupio dalis iki pat žaliųjų Persų įlankos vandenų priklausė Babilonijai, senovės Šumerui ir Akadui. Viename 1867metais išleistame leksikone straipsnis apie Mesopotamiją baigiamas tokia pastaba: ,,Šalis labiausiai klestėjo asirų ir babiloniečių viešpatavimo laikais. Arabų valdžios metais, kada čia buvo kalifų rezidencija, Mesopotamija dar kartą susilaukė klestėjimo laikų. Smukimas prasidėjo įsiveržus seldžiukams – turkams ir totoriams. Kai kuriuose šalies rajonuose ir dabar tebėra dykuma”.

Kai kur šitoje dykumoje kūpso keistos kalvos su plokščiomis viršūnėmis ir stačiais šlaitais, sueižėjusios lyg džiovintas beduinų sūris. Jos taip paveikė mokslininkų fantaziją, jog kaip tik čia, Tarpupyje, archeologai kasinėdami padarė pirmuosius garsius atradimus.

Polis Emilis Bota dar jaunystėje apkeliavo žemės rutulį. 1830metais jį priėmė dirbti gydytoju Muchamedas Alis. Bota dalyvavo ekspedicijoje Senare, kur uoliai rinko vabzdžius. 1833metais prancūzų valdžia jį paskyrė konsulu Aleksandrijoje. Apkeliavęs arabų kraštus, jis savo kelionių įspūdžius aprašė storoje knygoje. Nuo 1840metų ėjo konsulo pareigas Mosule, Tigro aukštupyje. Kartą, nusileidus saulei, norėdamas atsigaivinti tyrame ore, pasuko iš tvankių turgaviečių ir išjojo toli už miesto. Čia išvydo keistąsias kalvas…

Anksčiau jomis domėjosi keliautojai Kineiras, Ričas ir Einsvortas spėjo, kad po kalvomis esama griuvėsių. Mokslui ir menui buvo, matyt, lemta pasaulinių įžymybių daug dažniau susilaukti iš Anglijos ir Prancūzijos, negu, pavysdžiui iš Rusijos, Vokietijos ir Italijos. Tie vyrai puikiai atstovavo savo šalims užsienyje, nevengė nuotykių, o savo mokslinius ir meninius siekimus, taip pat visapusišką dėmesį didingiems žmogaus dvasios pasireiškimams labai subtiliai derino su politika. Prie tokių asmenybių priskirtas ir Bota. Jis buvo gydytojas, domėjosi gamtos mokslais, buvo diplomatas, mokėjo naudotis savo pažintimis. Nebuvo tik archeologas.

Pasikliaudamas šiais privalumais, jis griebėsi darbo. Jo veiklos pagrindas buvo tik neaiškus spėliojimas ir smalsumas. Vėliau patirta sėkmė apstulbino jį patį ne mažiau už kitus. Vakarais, uždaręs savo biurą, jis atkakliai tyrinėjo Mosulo apylinkes, vaikščiojo po namus ir visur klausinėjo: ,,Gal kartais turite senovinių daiktų: puodų, vazų? Iš kur ėmėte plytų tvartų statybai? Kur gavote šitų molinių šukių, išmargintų keistu dantiraščiu?”

Supratęs, kad klausinėti beprasmiška, Bota nutarė griebtis kastuvo ir ištirti pirmą Kujundžiko apylinkėse aptiktą kalvą.

Tačiau pasirinkimas nedavė laukiamų rezultatų. Bota daug kartų suklaidintas čiabuvių buvo jau bevejąs šalin dar vieną plepų arabą, vėl ketinantį papasakoti apie kalvą, pilną tokių daiktų, kurių ,,frankas” ieškąs? Arabas vis įkyriau įtikinėjo, kad gyvenąs nuošaliame kaimelyje, kad girdėjęs ,,franko” pageidavimus ir norįs padėti, nes ,,frankai” jam patinką. Jei reikia įrašais išmargintų plytų, tai jų Chorsabade, jo gimtajame kaime, yra daugybė. Jis tai gerai žinąs, nes pats pasimūrijęs krosnį kaip tik iš tokių plytų, ir taip nuo seno darą visi kiti kaimo žmonės.

Nebegalėdamas atsiginti nuo įkyraus arabo, Bota pagaliau pasiuntė su juo kelis savo padejėjus į kaimelį už šešiolikos kilometrų. Išleisdamas saviškius perspėjo, kaip turėtų elgtis, jei ištiktų kokia bėda, nes ką gali žinoti, o atsarga gėdos nedaro…

Suorganizavęs šią ekspediciją, Bota visiems laikams pateko į archeologijos istoriją, o arabas šiandien yra visų pamirštas, ir niekas nežino net jo vardo. Bota laikomas pirmuoju mokslininku, aptikusiu pėdsakus tos senos civilizacijos, kuri klestėjo beveik du tūkstančius metų ir pustrečio su viršum tūkstantmečio slypėjo žemėje visai išdilusi iš žmonių atminties.

Po savaitės iš pasiųstosios ekspedicijos grįžo pasiuntinys ir susijaudinęs papasakojo labai įdomią žinią, kad, vos pradėję kasinėti, jie aptiko mūro sienas, o nuvalę nuo jų žemes, išvydo įrašus, paveikslus, reljefus, baisius žvėris…

Bota šoko ant arklio ir nudūmė į Chorsabadą. Po kelių valandų jau pats, tupėdamas griovyje, kopijavo keisčiausias figūras, barzdotus vyrus, sparnuotus žvėris. Tokių fantastiškų figūrų nebuvo matęs net Egipte, ir apskritai, jos būtų nustebinusios kiekvieną europietį. Iš žemės ėmė rodytis viena po kitos vis daugiau mūro sienų. Pagaliau Bota aiškiai pamatė, kad rado Ninevją, jei ir ne visą, tai bent puikiuosius Asirijos karalių rūmus. Atėjo metas apie šį atradimą paskelbti visam pasauliui, ir jis pasiuntė telegramą į Paryžių.

Pirmųjų Asirijos karalių rūmų atradimas buvo labai svarbi mokslui naujiena. Iki tol žmonių lopšiu buvo laikomas Egiptas. Juk niekur mokslo mintis negalėjo taip giliai įsiskverbti į senovę, kaip mumijų šalyje.

Prancūzija džiūgavo ir suskato ieškoti būdų, kaip padėti tyrinėtojui. Bota kasinėjo trejus metus (1843 – 1846). Dirbo neatsižvelgdamas į klimatą ir metų laikus, nepaisydamas visaip kenčiančių čiabuvių ir pašos – despotiško turkų gubernatoriaus, kuris valdė visą šalį. Šis godus valdininkas manė, kad taip uoliai besidarbuojąs Bota ieško tiktai aukso.

Vėliau paša oficialiai leido prancūzų mokslininkui veikti laisvai, bet slapčia stengėsi čiabuvius įbauginti griežtomis bausmėmis, kad šie nepadėtų ,,frankui”, kuris kasinėjąs, vien tik norėdamas pakenkti Mesopotamijos tautų laisvei.

Bet Bota atkakliai dirbo toliau. Atkastieji rūmai stovėjo ant didžiulių terasų. Daugelis tyrinėtojų, kuriuos į kasinėjimų vietą atviliojo pirmieji Botos pranešimai, nusprendė, kad tai karaliaus Sargono vasaros rūmai Ninevijos pakraštyje, savotiškas senovės Versalis, didžiulis Sansusi, pastatytas 709metais prieš Kr.g., užkariavus Babiloną.

Skulptūrų ir reljefų daugybe tiesiog negalėjai atsistebėti. Nuo paslaptingųjų asirų tarytum nukrito amžių nežinomybės skraistė. Žmonės išvydo jų piešinius, jų reikmenis, ginklus ir galėjo įsivaizduoti, kaip jie dirbo, kaip gyveno, kaip kariaudavo, medžiodavo.

Botai pavyko daug skulptūrų sukrauti ant plaustų. Tačiau aukštupyje Tigras yra tikra nesutramdoma kalnų upė, nepakenčianti jokios neįprastos naštos. Plaustai tuoj ėmė sukinėtis, svirduliuoti ir virsti; taip Asirijos dievai ir karaliai, ką tik išplėšti iš ilgų amžių tamsos, vėl dingo, nuskendo neramiuose srautuose.

Tačiau kitos brangenybės, sukratos į laivą, kuo puikiausiai pasiekė Europos krantus. Po kelių mėnesių jas jau daugelis galėjo pamatyti Paryžiaus Luvre.

Bota ėmė radinius tirti ir klasifikuoti. Jo veikalą sutiko išleisti devynių mokslininkų komisija, tarp kurios narių buvo Biurnufas, netrukus tapęs įžymiu prancūzų archeologu, ir anglas Lajardas, savo veikla vėliau nustelbęs Botos šlovę. Lajardui buvo lemta tapti vienu iš laiminingiausių tyrinėtojų, kada nors kasinėjusių tūkstantmečių dulkes.

Botos knyga laikoma klasikiniu archeologijos veikalu. Jos pavadinimas skamba taip: ,,Ninevjos paminklai, kuriuos atrado ir aprašė Bota, o išmatavo ir nupiešė Flandenas”.

Senovės Mesopotamija ,,molinių kultūrų ir civilizacijų šalis”. Ir maži, ir dideli pastatai buvo statomi iš plytų. Kai tokie seni miestai ir gyvenvietės sugriūva, susidaro molio kalvos ,,telli” – tipiška Mesopotamijos peizažo dalis.

Naudota literatūra: K.V.Ceramas
“DIEVAI, KAPAI IR MOKSLININKAI”