Imanuelis Kantas

I. Kantas (Kant) — XVIII a. vokiečių buržuazijos teoretikas. Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Ž.-Ž. Ruso (Rousseau, 1712—1778), veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje, išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo. Tačiau švietėjiškos idėjos XVIII a. Vokietijoje susidūrė su specifinėmis sąlygomis: labai silpna ekonomika, kur vyravo feodalinis gamybos būdas, politiniu susiskaldymu ir kitomis iš to plaukiančiomis kon- sekvencijomis. Vokiečių mąstytojai, pabūgę prancūzų revoliucijos pasekmių ar nematydami jėgos, kuri galėtų jų idėjas įgyvendinti, derino jas prie esamos padėties arba skelbė abstrakčiai, nesiedami su gyvenimu. Tai labai būdinga ir I. Kanto filosofijai, kurią K. Marksas vadino vokiškąja Prancūzijos revoliucija . I. Kantas iki šiol žavi tuo, kaip jis apčiuopia ir kelia filosofines problemas, nors sprendžia jas abstrakčiai, ieškodamas kompromiso tarp nesuderinamų dalykų. Todėl jo kūryboje neišvengta nenuoseklumo bei dvilypumo.

Biografai pasakoja, kad I. Kantas buvęs vidutinio ūgio. Plokščia, beveik įdubusi krūtinė rodė jį turint silpną kūną ir sveikatą. Tačiau plati, iškili kakta ir spinduliuojančios akys lyg ir pabrėždavo, kad tame kūne yra galinga dvasia. Stipri jo valia derinosi su stebėtina mechanine ir logine atmintim bei fantazija. Vengdamas naujovių, tiesiog bijodamas staigaus aplinkybių pasikeitimo, jis pragyveno Karaliaučiuje, beveik niekur iš jo neišvykdamas. Tačiau, būdamas apsiskaitęs ir turėdamas stiprią vaizduotę, apie tolimus kraštus pasakodavęs taip, lyg būtų ką tik iš jų grįžęs.

Asmeniniai mąstytojo poreikiai buvę labai nedideli. Gimęs 1724 m. Karaliaučiaus amatininko šeimoje, dar vaikystėje išmoko gyventi kukliai ir tų įgūdžių niekada neprarado. Stipri valia ir griežta gyvenimo tvarka greičiausiai ir buvo tie veiksniai, kurie padėjo jo protui intensyviai dirbti beveik iki pat mirties. (Mirė 1804 m.) Savo filosofija I. Kantas išgarsino save ir Karaliaučiaus universitetą. Žymūs Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet jis tų pasiūlymų nepriėmė. Filosofijos klasikas visą gyvenimą taip ir liko susijęs su Karaliaučiaus universitetu, kuriame mokėsi, o vėliau dirbo docentu, profesorium, rektoriumi. Mąstytojas nemėgo triukšmo, pretenzingų kalbų, ginčų. Visa, ką jis kalbėjo ir rašė, būdavo iš anksto apgalvota. Kaip pats I. Kantas sako viename savo laiške, jis niekada nesakęs to, ko negalvojęs, nors yra buvę dalykų, kuriuos svarstydavęs, bet kalbėti apie juos neturėdavęs drąsos. Jis sukūrė sausoką ir griežtą etiką, kurią bent iš dalies, tur būt, pateisina tai, kad jis pats sugebėjo gyventi taip, kaip mokė.

Svarbiausia L Kanto etikoje, atrodo, yra tai, kad čia akcentuojamas moralės savarankiškumas, jos autonomija. I. Kanto nuomone, moralę sukūrė pats žmogus, be jokių autoritetų ar išorinių jėgų, kurioms paklusti kartais yra neišvengiama. Moralei sukurti pakanka žmogaus proto. Jis nustato elgesio principus ir pats jiems paklūsta.

Ir ankstesni mąstytojai, nagrinėję etikos problemas, neginčijo, kad moralė yra dėsninga, tačiau ją paprastai siedavo su kažkokiais interesais arba prievarta. I. Kanto teorija priešpastatoma bet kuriai heteronominei moralei, ypač tuo metu įsigalėjusiam religiniam mokymui, kad moralės normos žmogui duodamos iš aukščiau. Vokiečių klasikas galvojo, kad moralei visiškai nereikia religijos. Ji „pati save patenkina grynojo proto jėgomis”. Mąstytojas nesutinka, kad jo filosofija būtų teologijos tarnaitė. Nors jis visai nepaneigia ryšio tarp religijos ir filosofijos, o ieško tarp jų kompromiso, tačiau gal-voja, kad filosofija rodo kelią ir duoda pagrindus teologijai, o ne

Be to, I. Kantas — pirmą kartą filosofijos istorijoje — moralę atskria nuo laimės. Šimtmečiais filosofai tvirtino, kad etikos, netgi visos filosofijos, tikslas — išmokyti žmogų gyventi laimingai. Tuo tarpu I. Kantui atrodo net keista, kad žmonėms ateidavo į galvą moralaus elgesio principus sieti su laime. Savo aplinkoje filosofas matė, kad seras elgesys ne visada užtikrina laimę. Pagaliau juk visai ne tas pat padaryti žmogų laimingą ir padaryti jį gerą. Nesiedamas asmeninio žmogaus gyvenimo su ta visuomene, kurioje žmogus gyvena, izoliuodamas individą nuo istorinių aplinkybių, I. Kantas daro išvadą, kad laimės motyvai, įvesti į moralę, gali ją palaužti, netgi sunaikinti. Laimė yra individuali, dėl to labai įvairi ir nepastovi. Net eudemonistai aiškino ją labai nevienodai. Tuo tarpu moralės principai, panašiai kaip ir geometrijos, fizikos ar gamtos mokslų tiesos, turėtų būti vienodi visiems. Dėl to, nors žmogus jau iš prigimties yra linkęs siekti laimės, etika tokių receptų duoti negali.

Laimei šis santūrus ir griežtas mąstytojas priešpastato pareigą ir jai skiria daug vietos, nesigailėdamas gražiausių žodžių. Pareiga — tai veiksmo vykdymas pagal proto įsakymą, neatsižvelgiant į savo polinkius, norus ar laimę. Ji, I. Kanto supratimu, vienintelis moralinio veikimo faktorius. Ji išaukština žmogų, iškristalizuoja asmenybę.

Vokiečių klasikas žino, kad yra gerų veiksmų (juos jis vadina legaliais), kurie neprieštarauja pareigai, nors atliekami, vadovaujantis visai kitais motyvais. Yra žmonių, kurie iš prigimties linkę daryti gera, kuriems tiesiog malonu matyti džiaugsmą ar dėkingumą. Tokių žmonių veiksmai girtini, netgi skatintini, bet moralinės vertės, I. Kanto požiūriu, jie neturi. Moraliu jis laiko tik tokį veiksmą, kai žmogus save priverčia, kai jis atitinkamai elgiasi tik dėl to, kad taip elgtis privalo. Todėl pareiga ugdo ne savimeilę, o pagarbą pačiam sau, savo protui. Pareiga iškyla virš visų polinkių ir virš pasyvaus pasidavimo svetimai valiai. Todėl etikoje, kuri grindžiama pareiga, nerasime jokio atlaidumo. Tokia etika siekia išmokyti žmogų norėti tik to, ką pateisina protas. Iš žmogaus ji reikalauja išmokti valdyti savo aistras ir instinktus. Tuo, kad žmogus savo protu nustato elgesio principus ir juos vykdo iš pagarbos sau, pasireiškia žmogaus didingumas.

Netenka abejoti, kad moralės autonomijos idėja akcentavo žmogaus savarankiškumą, jo vidinę laisvę. Ji skatino pasitikėti savimi, savo protu ir rodė galimybes ugdyti asmenybę bei savigarbą. Tokią idėją diktavo laikas, būtinybė kovoti su tuo, kas jau atgyvenę. Vokiečiai, neturėdami realios jėgos, kuri betarpiškai stotų prieš feodalizmą, tokios kovos idėjas puoselėjo ir ugdė teorijoje.

Etikai I. Kantas paskyrė tris savo veikalus: „Praktinio proto kri- „Moralės metafizikos pagrindus” ir „Moralės metafiziką”. Etikos problemas jis nagrinėjo, vadovaudamasis tuo pačiu metodu, kaip ir pažinimo teorijoje. Pastarąją jis ir laikė tik paruošiamuoju darbu moralinių vertybių analizei.

Vertėtų prisiminti, kad I. Kantas — dualistas, ieškojęs kompromiso tarp materializmo ir idealizmo 4 . Jis neabejojo, kad pasaulyje egzistuoja realūs, nuo žmogaus nepriklausomi daiktai, kurie veikia žmogų ir sukelia jutimus. Tačiau šio materialistinio požiūrio mąstytojas greit atsisako ir tvirtina, kad daiktų pažinti negalima, kad „žinome tik jų reiškinius, kuriuos jie mumyse sukelia”. Todėl pažinime žmogus teturįs reikalą tik su reiškiniais. Patys daiktai ir pasilieka „daiktais savyje”, „numenais”. I. Kantas nepaaiškina, kaip daiktai savyje virsta daiktais mums, ir todėl lieka subjektyviuoju idealistu bei agnostiku.

I. Kanto filosofijos subjektyvizmas ypač išryškėja jo mokyme apie apriorines pažinimo formas. Nurodęs, kad pažinti žmogus gali jutimais ir protu (pastarasis čia skirstomas į loginį pažinimą, arba intelektą, ir pažinimą protu), mąstytojas galvoja, kad bet kurį pažinimo būdą apsprendžia nuo patyrimo nepriklausomos, paties proto sukurtos apriorinės sąvokos ir sprendimai, kuriais žmogus konstruoja reiškinių pasaulį. Jutiminį pažinimą, esą, apsprendžia erdvė ir laikas. Abi šios sąvokos, anot I. Kanto, yra grynai subjektyvios, būdingos žmogaus pažinimui. Jų dėka jutiminiai duomenys grupuojami erdvėje vienas šalia kito ir laike — vienas paskui kitą. Tačiau sugebėjimas suvokti reiškinius erdvėje ir laike, I. Kanto požiūriu, yra tik žmogaus sąmonės aktyvumo išdava, kuri nieko nepasako apie tai, kokie daiktai yra iš tikrųjų.

Laiko ir erdvės sugrupuotą jutiminę medžiagą, pagal I. Kantą, toliau tvarko intelektas, vadovaudamasis dvylika tokių pat apriorinių sąvokų-kategorijų: kokybe, kiekybe, priežastingumu, substancija, veiksmu ir kt. Protas jungia tai, ką duoda jutimai. Kai juntame šilumą ir matome saulės šviesą, turime tik jutiminę, medžiagą. Bet sprendimą „saulė šildo” daro jau protas. Tačiau jis tai daro, remdamasis apriorine priežastingumo kategorija. Tas pat yra ir su kitais sprendimais. Todėl šioje pažinimo teorijoje intelektas nieko nepasako apie objektyvųjį pasaulį. I. Kantas taikliai iškėlė jutiminio ir racionalaus pažinimo sintezės problemą, bet, ignoruodamas visuomeninės praktikos vaidmenį, jos iki galo neišsprendė.

Vis dėlto I. Kantas galvojo, kad žinios, kurias duoda jutimai ir intelektas, proto nepatenkina. Protas stengiasi išsiveržti iš reiškinių pasaulio ir prasiskverbti į „numenu” pasaulį. Todėl jis sukuria idėjas, supratimą apie tai, ko niekada negalima suvokti jutimais. Tokia esanti laisvės, sielos nemirtingumo, dievo buvimo ir kitos idėjos. I. Kantas sako, kad teorinis protas mėgina tas idėjas įrodyti, bet to padaryti jis nepajėgia. Jos, esą, jau nepriklauso proto kompetencijai. Tačiau praktinėje veikloje tos idėjos iškyla lyg gairės, lyg nurodymai, kaip žmogus — ta mąstanti ir protinga būtybė — turėtų toliau veikti. Idėjos, I. Kanto supratimu,—tai lyg žmogaus veiklos stimulai.

Etikoje I. Kantas, panašiai kaip ir pažinimo teorijoje, operuoja a bstrakčiomis, spekuliatyviai išvestomis sąvokomis. Jis galvoja, kad protas nustato apriorines elgesio taisykles, moralės dėsnius, kurių žinojimas ir laikymasis apsprendžia žmogaus moralinę vertę.

Daug dėmesio vokiečių klasikas skiria moralinio gėrio analizei. Ir tai suprantama. Moralė visada siejama su gėriu. Juk visa, kas moralu, yra gera. Tačiau tai, kas gera, dar nebūtinai sietina su morale. Yra daug dalykų (talentas, jėga, graži išvaizda, gera nuotaika, aštrus protas, netgi sveikata ir kt.), kurių žmonės noriai siekia ir jų pageidauja, bet moralinės vertės jie neturi.

Moralinio gėrio I. Kantas ieško tik žmogaus veikloje. Tačiau ir čia protas mato dvi puses: patį veiksmą, kaip išorinį įvykį, ir stimulą, duodantį tam veiksmui kryptį. Pirmąją sąlygoja ne vien tik veikiantysis asmuo, bet ir kiti žmonės, aplinkybės ir kt. Grynai nuo žmogaus priklauso tik veiksmui impulsą duodanti vidinė jėga — valia. Ji apsprendžia norų ir siekimų kryptį bei pastovumą. Moralę I. Kantas sieja su gera valia, kurią ir telaiko gėriu. „Visame pasaulyje, netgi už jo ripranta, kad gamta tobulo žmogaus nesukūrė. I. Kanto požiūriu, žmogus iš prigimties yra blogas, todėl ir jo valia ne visada yra gera. Gera valia autonomijos etikoje siejama ne su bet kokiu siekimu, ne su bet kokiu noru. Tik noras vykdyti pareigą sutampa su gera valia. Gerą valią žmogus rodo tik tada, kai jis elgiasi, kaip reikalauja protas, neatsižvelgdamas nei į polinkius, nei į laimę. I. Kantas visai nenagrinėja, koks turėtų būti tikslas, kurio siekia valia. Jam nesvarbu ir tai, ar valia tą tikslą pasiekia. Jei, nežiūrint ir didžiausių jos pastangų, „ji nieko nepasiektų, bet jei tik liktų gera valia…, tai ir tada ji žėrėtų pati savaime lyg brangakmenis, kaip kažkas, kas savo tikrąją vertę turi pats savyje”. Žinoma, kad taip suprantama valia lieka visiškai formalia sąvoka. Tokį formalų ir abstraktų samprotavimą apie gerą valią, atitrauktą nuo konkrečių tikslų ir rezultatų, sąlygojo ano meto Vokietijos aplinka. “I . Kanto „gera valia” visiškai atitinka vokiečių biurgerių bejėgiškumą, prispaustumą ir skurdumą”.

Su gera valia susietas protas ieško bendriausių taisyklių, dėsnių bet kuriam tikslui pasiekti. O tikslas gali būti dvejopas: jis gali sutapti su pačiu veikėju arba su tuo, kas egzistuoja šalia veikėjo — tebūnie tai daiktas ar kitas žmogus. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias individualias, subjektyviai nustatytas elgesio taisykles I. Kantas vadina maksimomis. Tačiau individas visada bendrauja su daugeliu kitų, todėl savo maksimas jis formuluoja taip, kad jos galėtų tikti kiekvienam kitam. Taip maksimos įgyja bendrų dėsnių, įsakymų, imperatyvų formą.

I. Kantas skiria hipotetinius ir kategorinius imperatyvus. Pirmieji— tai elgesio normos, taikomos, siekiant kurio nors apibrėžto tikslo. Tokios yra religijos duodamos elgesio normos, tokie — receptai, pamokantieji surasti laimę, ir panašiai. Jei aš darau gera, norėdamas būti už tai išganytas, tai mano veiksmas remiasi ne gėrio supratimu ir pagarba jam, o noru gauti už tai atpildą. Toks veiksmas, žinoma, nėra smerktinas, bet moralinės vertės jis neturi. Panašiai būtų ir tais atvejais, jei vengčiau nusikaltimo, vien tik bijodamas bausmės. Pagaliau, jei daryčiau gera vien todėl, kad tai padėtų man susirasti ramybę ir laimę, tai ir tokia mano maksima, pagal I. Kanto etiką, negalėtų tapti visuotine. Visada atsirastų žmonių, kurie laimę suprastų kitaip ir, jos siekdami, ieškotų kitokių priemonių.

Kategorinio imperatyvo I. Kantas nesieja su jokia sąlyga ar konkrečiu turiniu. Čia jau nėra jokių „jei” ir jokių „bet”. Tai jau gryna dėsnio forma, kurią I. Kantas norėtų matyti tinkančią visur ir visada. Šis dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklė galėtų pasidaryti visuotiniu elgesio dėsniu.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kategorinis imperatyvas daro I. Kanto etiką labai paprastą. Norėdamas įsitikinti, ar tavo veiksmas yra moralus, turėtum tik pasvarstyti, ar pats norėtum, kad visos kitos protingos būtybės elgtųsi taip pat, kaip tu elgiesi konkrečiu atveju. I. Kantas sako, kad žmogus, atsidūręs sunkioje padėtyje, gali mėginti iš jos išbristi, ką nors pažadėdamas, nors visai negalvoja pažado išpildyti. Tačiau toks veiksmas nesiderintų su kategorinio imperatyvo reikalavimais. Juk niekas nenorėtų melą paversti bendruoju elgesio principu. Tokia elgesio norma visai sugriautų pasitikėjimą žmogumi. Tas pats būtų ir su kitais panašiais dalykais: šmeižtu, apgavyste ir kt. Juk nenorėtume gyventi visuomenėje, kurioje vagystės, smurtas ir kiti panašūs dalykai įsigalėtų kaip visuotinės bendravimo normos. Pagarbos jos neužsitarnautų. Tuo tarpu I. Kantas sako, kad individas paklūsta moraliniam dėsniui tik iš pagarbos jam. Todėl kategoriniame imperatyve galima įžiūrėti žmonių lygybės reikalavimą. Bendraujant iš kiekvieno vienodai reikalaujama atsižvelgti į kitą. Žmogaus moralinę vertę čia apsprendžia ne jo vieta visuomenėje, ne jo talentas ar pasiekimai, o grynai žmogiškosios savybės, kurias sveikas protas nesunkiai atskiria ir reikalauja jas gerbti. Todėl autonominėje etikoje nėra jokių receptų, pamokančių atskirti gera nuo bloga. Mąstytojas galvoja, kad tam nereikia ypa tingų teorijų ar filosofijos. Praktiškai veikdami, žmonės tai suvokia taip lengvai, kaip jie atskiria kairę nuo dešinės. I. Kantas tik nurodo pagrindinį dėsnį. Tačiau kategorinio imperatyvo jis nesieja su ma terialinėmis sąlygomis, su turiniu, kuris visada turi įtakos konkre čiam elgesiui. Dėl to imperatyvo būtinumas darosi formalus.

Kategorinio imperatyvo ribotumą, matyt, jautė ir pats I. Kantas. Ji s galvojo, kad gyventi absoliučiai pagal imperatyvo reikalavimus galėtų nebent šventasis. Žmogus juk turi ne tik protą, kuris jam sukuria kategorinį imperatyvą, bet ir kūną bei polinkius. Žmogus iš prigimties yra linkęs ieškoti laimės, malonumų ir šioje srityje paprastai turi subjektyvaus patyrimo. Visa tai veikia protą, drumsčia valią ir trukdo gyventi taip, kaip reikalauja imperatyvas. I. Kantas nurodo, kad protas netgi pradeda ieškoti argumentų, kurie sugriautų tai, ką jis pats buvo sukūręs. Todėl kategorinio imperatyvo reikalavimą žmogus, matyt, galėtų priimti tik kaip gaires, prie kurių jis derintųsi, lavindamas savo protą ir valią.

Kategorinio imperatyvo vykdytojas gali būti tik žmogus, nes jis, nors ir nebūdamas tobulas, sugeba pats save suvokti ir, nusistatęs moralės dėsnius, juos vykdo vien tik iš pagarbos savo protui ir pačiam sau. Bet žmogus, I. Kanto požiūriu, ir santykiaudamas su kitais, gali vadovautis kategoriniu imperatyvu. Kitame žmoguje jis turėtų matyti taip pat protingą būtybę ir privalėtų ją gerbti. Žmogaus orumą, žmogaus protą reikėtų gerbti ne tik savyje, bet ir kituose. Todėl mąstytojas ir reikalavo, kad kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose jis visada matytų tikslą, o ne vien priemonę. Salyje, kur viešpatavo feodalizmas ir liaudis beteisiškai buvo pajungta priespaudai, filosofas drąsiai reikalavo gerbti kiekvieną žmogų ir jo teises. Jis neieškojo specialios etikos genijams ar išrinktiesiems, kuriems viskas yra galima ir viskas leista. Negalėdamas savo teorijos pritaikyti konkretiems kovotojų veiksmams, minties sferoje jis nedarė nuolaidų niekam: nei savo jausmams ar polinkiams, nei išorės autoritetams.

Ieškant bendrų elgesio principų, I. Kantui iškilo ir klausimas, kaip reikėtų derinti individo teises ir valios laisvę su daugumos valia. Spręsdamas šią problemą, mąstytojas duoda trečią kategorinio imperatyvo variantą, reikalaudamas iš kiekvieno elgtis taip, kad į savo valią jis galėtų žiūrėti kaip į visuotinės teisės kūrėją. Ž .-Ž. Ruso į takoje I. Kantas visuotinę teisę laikė individų susitarimo išdava ir galvojo, kad žmogus, gerbdamas visuotinę teisę, gerbia ir pats save. Vis dėlto nesunku pastebėti, kad, besąlygiškai priėmus tokį imperatyvo variantą, greičiausiai būtų likviduotas pažangos siekimas. Individai visada turėtų sutikti su esama tvarka ir viešpataujančiomis pažiūromis. Trečiasis imperatyvo formulavimas — tai I. Kanto mėginimas suderinti revoliucinį savo idėjų turinį su viešpataujančiomis pažiūromis to meto Prūsijoje.

***

Labai aktuali I. Kanto etikoje yra laisvės problema. Laisvė moralės autonomijos teorijoje — tai valios nepriklausomybė nuo jokių sąlygų. Kito duotas įsakymas, kito autoritetas daro žmogų priklausomą, sakytume, jį pavergia. Tačiau, I. Kanto nuomone, protas pats kuria moralinio elgesio principus ir jiems paklūsta tik iš pagarbos. Todėl, paneigus laisvę, I. Kanto etika netektų prasmės.

Bet kaip įrodyti laisvę? Čia ir yra problema. Pažinimo teorijoje I. Kantas įrodinėjo, kad laisvė yra proto sukurta idėja ir teorinis protas įrodyti jos negali. Teorinis protas operuoja tik reiškiniais, o laisvė — ne reiškinys. Jutimams ji neprieinama. Jos negalima stebėti, negalima paliesti. Tuo tarpu praktiniam protui ji yra būtiną. Todėl pats protas reikalauja tą idėją priimti kaip postulatą. Jei tikima moraline pareiga, tai reikėtų tikėti ir tuo, kad valia ir protas patys pajėgia sukurti sau dėsnius.

Laisvės problemą I. Kantas sprendžia dualistiškai. Jis galvoja, kad gamtoje, reiškinių pasaulyje laisvės nėra. Čia reiškiniai vienas kitą sąlygoja taip, kad visi jie sudaro tvirtą grandinę, iš kurios nė vienas negali išsilaisvinti tiek, kad savarankiškai pradėtų naują eilę. Todėl laisvė nėra ir negali būti pažinimo teorijos objektas ir jos ieškoti reikėtų ne reiškinių pasaulyje, o kažkur kitur, gal būt, kokioje nors aukštesnėje sferoje. Išbristi iš tos problemos I. Kantas mėgina, remdamasis savo teorija apie „daiktus savyje” ir jų sukeliamus reiškinius. Jei reiškiniai ir „daiktai savyje” reikštų tą patį, „jei reiškinys ir yra „daiktas pats savaime”, tai laisvės išgelbėti negalima”. Pažinimo teorijoje I. Kantas sakė, kad reiškinių tvarką sukuria protas. Tai, gal būt, protas — jei jis pajėgia tvarkyti ir formuoti reiškinius — pats yra laisvas. Matyt, tada reikėtų sutikti, kad laiko, erdvės, priežasties, veiksmo ir kitos proto sukurtos formos paties proto neliečia. Jis turėtų lyg ir iškilti virš jų. Tik tokiu atveju, I. Kanto supratimu, galima būtų paaiškinti, kodėl laisvės pažinti negalima. Pagal šį mąstytoją, pažįstamas tik empirinis pasaulis, o laisvė turėtų priklausyti tik minčiai prieinamai sričiai. Laisvę reikėtų priimti kaip postulatą, patikėti, kad ji yra.

Apie žmogų galima pasakyti tai, kad jis — ypatingas gamtos kūrinys. Kūnu, empirinėmis savybėmis žmogus priklauso reiškinių pasauliui. Čia jis yra sąlygojamas daugybės aplinkybių: priežastingumo, erdvės, laiko ir kt. Todėl empirinis žmogus, I. Kanto požiūriu, laisvas būti negali. Jis, lyg nusviesas akmuo, turėtų paklusti tam impulsui, kuris jį išjudina. Reiškinių pasaulyje kiekvienas įvykis ar veiksmas, vy kstas tam tikru momentu, būtinai priklauso nuo praėjusio momento. O tai kas praėjo, jau nėra žmogaus dispozicijoje. Todėl kiekvieną veiksmą sąlygoja ir tokios aplinkybės, kurios nuo veikėjo jau nepriklauso. Visa tai, anot I. Kanto, ir turėtų reikšti, kad reiškinių pasaulyje žmonės nėra laisvi. Tačiau žmogus iš visos gamtos išsiskiria tuo, kad jis turi protą. Kaip protinga būtybė, jis, mąstytojo žodžiais, ir galėtų priklausyti kitam, tik mintimi suvokiamam pasauliui ir ten turėtų būti laisvas.

Dvilypumą, priklausymą dviem skirtingiems pasauliams I. Kantas įžiūri ir žmogaus charakteryje. Pastarąjį taip pat sąlygoja auklėjimas, išsilavinimas, iš kitų perimtos nuomonės ir daug kitų dalykų. Pagaliau, kai žmogus veikia, vadovaudamasis savo polinkiais, troškimais, kai jį užvaldo labai stipri aistra, per kurią jis nieko kito nemato, tada žmogus nėra laisvas. Pažįstant tokį charakterį, atrodo, iš anksto galima būtų numatyti veiksmus, kuriuos jis padiktuotų. Tačiau i žmogaus charakterį galima pažvelgti ir proto požiūriu, pasvarstyti, kiek tas, ar kitas veiksmas priklauso nuo paties žmogaus, jo proto. I. Kantas sako, kad, taip pažvelgę, įžiūrėtume kitą tvarką, negu gamtoje. Juk pareigos vykdymas taip pat siejamas su būtinumu, tiktai visai kitos rūšies, negu gamtoje. Gamtoje, priežastingai susietų reiškinių grandinėje, beprasmiška kalbėti apie pareigą. Intelektas paprastai konstatuoja, kas gamtoje yra, buvo ar bus. Pareigos būtinumą nustato pats žmogus, jo protas. Jis pats ir prisiima vykdyti pareigą. Todėl empiriniam charakteriui, I. Kanto manymu, turėtų būti priešpastatomas kažkoks kitas, intelektualus charakteris, kuris priklausytų tik protui ir būtų laisvas. Galima net galvoti, kad iš to protui priklausomo charakterio ir išaugo empirinis, kaip viena iš daugelio galimybių, virtusi tikrove. I. Kantas galvoja, kad vidinė žmogaus laisvė — tai ne fikcija. Ją liudijanti moralė, sąžinė, kaltės pajautimas ir kt. Nusikaltimą gali išteisinti kiti, atsižvelgdami į aplinkybes. Tačiau, jei pats nusikaltėlis suvokia protu, kad jis galėjo pasielgti ir kitaip, jis jaučiasi kaltas.

Todėl, I. Kanto požiūriu, laisvė, kurią teorinis protas laiko tik idėja, neduodančia jokio supratimo apie asmenybę, praktiniam protui yra kažkas tikra. Ji veikia ir reiškiasi visur, kur elgiamasi moraliai. Intelektas jos neįrodo, bet žmogus tiki, kad ji yra. Analogiškai I. Kantas samprotauja apie sielos nemirtingumą, dievo buvimą. Teorinis protas tų idėjų, kaip ir laisvės, įrodyti negali. Tačiau praktinis protas priima jas kaip proto postulatus. Nemirtinga siela priimama kaip moralinės pažangos sąlyga, o dievas — kaip teisingumo garantija.

Koncepciją apie žmogaus priklausomybę dviem skirtingiems pasauliams sąlygoja metafizinis I. Kanto galvojimas. Tačiau negalima nepastebėti, kad, spręsdamas santykį tarp teorinio ir praktinio proto,mąstytojas iš dalies jau pralaužia ankstesnę metafizinę galvoseną.

Jo teorijoje praktinis protas yra savitas pažinimo teorijos analogas, kuris siekia dargi toliau, negu teorinis protas. Tokiais samprotavimais I. Kantas pabrėžia praktinio proto, praktikos reikšmę, suteikdamas jai pirmenybę. „Kiekvienas interesas galų gale yra praktinis, ir netgi spekuliatyvaus proto interesas yra sąlygojamas ir įgyja tikrą prasmę tik pritaikytas praktikoje”. I. Kanto mintį apie praktikos reikšmę ir primatą vėliau perima ir užakcentuoja J. Fichtė (Fichte, 1762— 1814). Taigi, vokiečių klasikai parodė kelią, kuriuo einant buvo įveikta senoji metafizika, viešpatavusi net materialistų galvosenoje. „Viso ligšiolinio materializmo — įskaitant ir feuerbachinį — pagrindinis trūkumas yra tas, kad daiktas, tikrovė, jutimingumas, imamas <.. .> ne kaip žmogaus jutiminė veikla, praktika, ne subjektyviai”,— rašė K. Marksas. O I. Kantas yra subjektyvus idealistas: subjektyvią veiklą jis nukreipia ne į gamtą, o apsiriboja minties sfera.

Iš knygos:
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.
Staipsnio autorius:
K. RICKEVICIŪTĖ