Frydrichas Nyčė – Trečias skyrius. Religingumas 45-46

45

Žmogaus siela ir jos ribos, iki šiol pasiekta žmogaus vidinės patirties apimtis, tos patirties aukštumos, gilumos ir tolumos, visa l i g š i o l i n ė sielos istorija ir jos dar neišnaudotos galimybės,- tai puikiausi medžioklės plotai apsigimusiam psichologui ir “didžiosios medžioklės” mėgėjui. Bet kaip dažnai apimtas nevilties jis turi tarti: “Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O čia didžiulė giria ir tyrai!” Todėl norėtų turėti jis keletą šimtų varovų ir rują gerai apmokytų skalikų, kuriuos galėtų nuvyti į žmogaus sielos istorijos sritį, kad ten susektų ir pakeltų j o žvėrį. Veltui: jis nuolat su kartėliu įsitikina, kaip sunku rasti skalikų ir varovų visiems tiems dalykams, kurie žadina jo smalsumą. Pasiųsti apmokytus pagalbininkus į naujus ir pavojingus medžioklės plotus, kur reikia narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda “d i d ž i o j i medžioklė” ir didieji pavojai: būtent ten jie praranda savo gerą uoslę ir regėjimą. Pavyzdžiui, kad įspėtum ir išaiškintum, kaip iki šiol homines religiosi sieloje plėtojosi ž i n o j i m o i r s ą ž i n ė s problema, reikia pačiam būti tokiam giliam, tokiam sužeistam, tokiam siaubingam, kokia buvo Pascalio intelektualinė sąžinė; be to, reikia dar to nusidriekusio dangaus, aiškaus, pikto dvasingumo, kuris iš aukštumų leistų įžvelgti, sutvarkyti, įsprausti į formules tą pavojingą ir skausmingą išgyvenimų spiečių. Bet kas galėtų padaryti man šią paslaugą! Ir kas turėtų laiko laukti tokių tarnų! – akivaizdu, kad jie gimsta pernelyg retai, visais laikais jie tokia retenybė! Galų gale, norint ką nors žinot, reikia viską padaryti p a č i a m, tai reiškia – padaryti d a u g! Bet ką daryti, jei toks malonumas man yra mieliausia iš ydų,- atsiprašau! norėjau pasakyti: tiesos meilė atlyginama ne tik danguje, bet jau ir žemėje.-

46

Tikėjimas, kokio siekė (ir neretai pasiekdavo) ankstyvoji krikščionybė skeptiškame ir pietietiškai laisvaminčiame pasaulyje, kuriame jau daugelį amžių kovojo filosofinės mokyklos ir kuriame imperium Romanum diegė toleranciją,- šis tikėjimas n ė r a nuoširdus ir griežtas valdinio tikėjimas savo Dievu ir krikščionybe, būdingas Lutheriui, Cromwelliui, ar kokiam nors šiauriečiui, dvasios barbarui; jau veikiau tai Pascalio tikėjimas, siaubingai panašus į lėtą proto savižudybę,- atsparaus, gajaus, kirmėliško proto, kurio vienu smūgiu, vienu kirčiu nenugalabysi. Krikščioniškas tikėjimas nuo pat pradžių yra atsižadėjimas: atsižadėjimas visokios laimės, visokio išdidumo, visokios dvasios savimonės, taip pat ir nusižeminimas, ir pasityčiojimas iš savęs, savęs žalojimas. Žiaurumas ir finikiečių religingumas slypi tame tikėjime, kurio reikalaujama iš paslankios, sudėtingos ir pernelyg jautrios sąžinės; jis remiasi prielaida, kad dvasios nusižeminimas yra neapsakomai s k a u s m i n g a s, kad visa tokios dvasios praeitis ir įpročiai priešinasi tam absurdissimum, kokį pateikia jai “tikėjimas”. Dabartiniai žmonės, apatiški visai tai krikščioniškai nomenklatūrai, jau nesuvokia, koks klaikus yra superlatyvas, slypintis paradoksiškoje senovės žmogui formulėje “Dievas ant kryžiaus”. Niekada ir niekur niekas iki šiol neregėjo tokios apvertimo drąsos, tokio pasibaisėtino, mįslingo ir problemiško dalyko, kaip ši formulė: ji pranašavo visų antikos vertybių perkainojimą.- Tai Rytai, g i l ū s Rytai, tai Rytų vergas taip keršijo Romai ir jos aristokratiškai ir lengvabūdiškai tolerancijai, romėniškajam tikėjimo katalikiškumui” – vergą visada piktino ne jo pono tikėjimas, o laisvė netikėti, tas pusiau stoiškas ir šypsantis nesirūpinimas tikėjimo rimtimi. “Švietimas” piktina: vergas trokšta tik besąlygiškų dalykų, jis supranta tik tironiją; taip pat ir moralėje jis myli ir neapkenčia be pustonių, iki gelmės, iki skausmo, iki ligos,- jo didžiulis p a s l ė p t a s kentėjimas sukyla prieš rafinuotą skonį, kuris, regis, n e i g i a kančią. Skeptiškas požiūris į kančią, būdamas iš esmės tik aristokratiškos moralės nuostata, suvaidino ne tokį jau menką vaidmenį paskutiniame dideliame vergų sukilime, kuris prasidėjo kartu su Prancūzijos revoliucija.