Frydrichas Nyčė – Šeštas skyrius. Mes, mokslininkai 211-212
211
Aš reikalauju, kad filosofijos darbuotojus ir apskritai mokslo žmones pagaliau būtų liautasi painioti su filosofais,- kad kaip tik čia griežtai būtų atseikėjama “kiekvienam savo” ir vieniems nebūtų atseikėjama per daug, o kitiems – per mažai. Norint išugdyti tikrą filosofą galbūt būtina, kad jis pats būtų stovėjęs ant visų pakopų, ant kurių lieka stovėti ir t u r i stovėti jo tarnai, filosofijos moksliniai darbuotojai; galbūt jis pats turi būti kritikas ir skeptikas, ir dogmatikas, ir istorikas, ir, be to, poetas ir rinkėjas, ir keliautojas, ir mįslių įminėjas, ir moralistas, ir aiškiaregys, ir “laisvas protas”, ir beveik viskas, kad pažintų visą žmogiškųjų vertybių ir vertybinių jausmų sferą, kad t u r ė t ų g a l i m y b ę žiūrėti įvairiomis akimis ir įvairia sąžine iš aukštumos į kiekvieną tolumą, iš gilumos į visokį aukštį, iš kampo į visokią erdvę. Bet visa tai – tik jo uždavinio išankstinės sąlygos: pats uždavinys yra kitoks – k u r t i v e r t y b e s. Minėtiems filosofijos tarnautojams reikia, remiantis kilniu Kanto ir Hegelio pavyzdžiu, tvirtai nustatyti ir įsprausti į formules visą milžinišką vertinimų masyvą – t.y. ankstesnių vertinimų p r i e l a i d a s, vertinimų padarinius, vertinimus, kurie įsivyravo ir jau ilgą laiką vadinami “tiesomis” – tiek l o g i k o s, tiek p o l i t i k o s (moralės), tiek m e n o srityje. Šių tyrinėtojų uždavinys – padaryti, kad būtų aišku, patogu rankai ir minčiai, tinkama svarstyti visa, kas įvyko ir buvo įvertinta; sutrumpinti viską, net “laiką” ir į v e i k t i visą praeitį: milžiniškas ir nuostabus uždavinys, galintis tikrai patenkinti kiekvieną kilnų išdidumą, kiekvieną atkaklią valią. Tačiau tikrieji filosofai yra įsakinėtojai ir įstatymų leidėjai; jie sako “taip turi būti!”, jie ir nustato žmogaus “kur link?” ir “kodėl?”, ir naudojasi parengiamaisiais visų filosofijos darbuotojų, visų praeities nugalėtojų darbais,- jie tiesia kūrybinę ranką į ateitį, ir viskas, kas yra ir buvo, jiems tėra priemonė, įrankis, kūjis. Jų “pažinimas” yra k ū r y b a, jų kūryba yra įstatymleidystė, jų tiesos valia yra g a l i o s v a l i a. – Ar šiandien yra tokių filosofų? Ar jau buvo tokių filosofų? Ar n e t u r i būti tokių filosofų?..
212
Man vis labiau atrodo, kad filosofas, kaip b ū t i n a s rytdienos ir porytdienio žmogus, visais laikais konfliktavo ir t u r ė j o konfliktuoti su savo “šiandiena”: jo priešas visada buvo šiandienos idealas. Iki šiol visi šie nepaprasti žmogaus rėmėjai, kurie buvo vadinami filosofais ir kurie retai jautėsi išminties draugais, veikiau jau nemaloniais kvailiais ir pavojingais klaustukais,- visi jie savo uždaviniu, sunkiu, nenorėtu, neišvengiamu uždaviniu, pagaliau savo uždavinio didybe laikė pareigą būti pikta savo epochos sąžine. Smeigdami, kaip vivisektoriai, peilį į e p o c h o s d o r y b i ų krūtinę, jie išduodavo tai, kas buvo jų pačių paslaptis: sužinoti n a u j ą žmogaus didybę, naują, dar neišvaikščiotą jo išaukštinimo kelią. Kiekvieną kartą jie atskleisdavo, kiek veidmainystės, patogumų pomėgio, nesusilaikymo ir pasileidimo, kiek daug melo slypi labiausiai gerbiamame jų epochos moralės tipe, kiek dorybių yra a t g y v e n u s i ų; kiekvieną kartą jie sakydavo: “Mes turime eiti ten, kur j u m s šiandien labiausiai svetima.” Atsižvelgdamas į “modernias idėjas”, kurios kiekvieną galėtų įvyti į kampą, į kokią nors “specialybę”, filosofas – jei šiandien galėtų būti filosofų – turėtų žmogaus didybę, “didybės” sąvoką susieti su jo platumu ir įvairiapusiškumu, su jo vienove įvairovėje: jis netgi nustatytų žmogaus rangą ir vertę pagal tai, kokio dydžio ir pobūdžio naštą jis gali pakelti ir nešti, ar t o l i gali siekti jo atsakomybė. Nūdienos skonis ir nūdienos dorybė šiandien silpnina ir skiedžia valią; niekas nėra taip šiuolaikiška, kaip valios silpnumas: taigi filosofo ideale “didybės” sąvoka turi apimti visų pirma valios stiprybę, kietumą ir sugebėjimą priimti ilgalaikius sprendimus ir jų laikytis; taip kaip priešingas mokymas ir drovios, pasiaukojančios, romios, nesavanaudės žmonijos idealas tiko priešingai savo charakteriu epochai, kuri, kaip ir šešioliktasis amžius, kentėjo nuo pernelyg didelės valios energijos ir audringų savimeilės potvynių ir poplūdžių. Sokrato laikais tarp pavargusio instinkto žmonių, tarp konservatyvių senių atėniečių, kurie duodavo valią savo jausmams,- siekdami, jų žodžiais, “laimės”, o iš tikrųjų malonumo,- ir vis dar kartojo senus, puošnius žodžius, kurių tarti dėl savo gyvenimo būdo jau seniai neturėjo teisės,- tuo metu sielos didybei galbūt ir buvo reikalinga i r o n i j a, tas sokratiškas piktas seno gydytojo ir plebėjo tikrumas, kuris negailestingai smigo į savo kūną taip pat kaip ir į “kilmingųjų” kūną ir širdį,- smigo žvilgsniu, pakankamai aiškiai sakančiu: “Neapsimetinėkite jūs prieš mane! Čia – mes esame lygūs!” Priešingai, šiandien, kai Europoje garbinamas ir dalija garbės ženklus tik bandos gyvulys, kai “teisių lygybė” pernelyg lengvai gali virsti lygybe neteisingume, t.y. visuotine kova su tuo, kas reta, svetima, privilegijuota, su aukštesniu žmogumi, aukštesne siela, aukštesne pareiga, didesne atsakomybe, kūrybine galios ir valdingumo pilnatve,- šiandien “didybės” sąvoka apima kilmingumą, norą gyventi sau, gebėjimą skirtis nuo kitų, savarankiškumą, būtinumą pasikliauti tik savimi; ir filosofas išduos kai ką iš savo idealo, jei pareikš: “Didžiausias tas, kas gali būti vienišiausias, uždariausias, nepanašiausias į kitus, žmogus anapus gėrio ir blogio, savo dorybių šeimininkas, valios didžturtis; štai kas turi vadintis d i d y b e: gebėjimas būti tiek daugiapusiam, tiek ir vientisam, tiek plačiam, tiek ir pilnam.” Ir paklausiu dar kartą: ar šiandien į m a n o m a – didybė?
