Frydrichas Nyčė – Šeštas skyrius. Mes, mokslininkai 209-210

209

Kiek nauja karinga epocha, į kurią, matyt, įžengėm mes, europiečiai, bus palanki kitos ir stipresnės skepsio formos plėtrai, aš galėčiau kol kas atsakyti tik alegorija, kurią tikrai supras vokiečių istorijos mėgėjai. Tas didelis gražiai nuaugusių grenadierių entuziastas, Prūsijos karalius, kuris davė pradžią karo ir skepsio genijui,- o kartu iš esmės ir naujam, būtent dabar pergalingai kylančiam vokiečių tipui, tas keistas patrakęs Friedricho Didžiojo tėvas vienu atžvilgiu pats turėjo genijaus gabumus ir laimės pentinus: jis žinojo, ko stigo tuomet Vokietijoje ir koks trūkumas buvo šimtą kartų baisesnis ir svarbesnis negu, pavyzdžiui, išsimokslinimo ir gero elgesio įgūdžių stoka,- jo antipatija jaunajam Friedrichui kilo iš instinktyvios baimės. T r ū k o v y r ų; ir didžiausiam savo apmaudui jis įtarė, kad ir jo sūnus nėra pakankamai vyriškas. Čia jis apsiriko, bet kas gi neapsiriktų jo vietoje? Jis matė savo sūnų patekusį į ateizmo, esprit 48 įtaką ir gyvenantį sąmojingų prancūzų taip mėgstamoje malonioje prabangoje,- jis matė tolumoje didį kraugerį, skepsio vorą, jis įtarė nepagydomą širdies skurdą, kai jai nepakanka tvirtumo nei blogiui, nei gėriui, palaužtą valią, kuri jau neįsakinėja, n e g a l i įsakinėti. Bet tuo metu jo sūnuje vystėsi nauja pavojingesnė ir rūstesnė skepsio forma – ir, kas žino, k i e k ją skatino tėvo neapykanta ir pasmerktos vienatvei valios ledinė melancholija?- narsaus vyriškumo skepsis, giminingas karo ir nukariavimo genijui, pirmą kartą pasirodžiusiam Vokietijoje didžiojo Friedricho pavidalu. Šis skepsis niekina ir vis dėlto traukia, jis pakerta ir užvaldo; jis netiki, bet nepasimeta; jis duoda protui pavojingą laisvę, bet tvirtai laiko širdį; tai v o k i š k a skepsio forma, kuri nesiliaujančio ir į dvasios aukštumas įsiskverbusio frydrikizmo pavidalu ilgam laikui palenkė Europą vokiečių dvasios įtakai ir jos kritiškam ir istoriškam nepatiklumui. Dėl neįveikiamo, tvirto ir atkaklaus didžiųjų vokiečių filologų ir istorijos kritikų charakterio (tiesą sakant, jie visi buvo griovimo ir naikinimo artistai), nepaisant visos romantikos muzikoje ir filosofijoje, pamažu susiformavo n a u j a vokiečių dvasios samprata, kurioje ryškėjo narsaus vyriško skepsio bruožai, pavyzdžiui, ryžtingas žvilgsnis, ardančios rankos tvirtumas ir kietumas, nenumaldomas pavojingų kelionių potraukis, skatinantis ekspedicijas link ašigalio – po nykiu ir grėsmingu šiaurės dangumi. Ne veltui šiltakraujai ir paviršutiniški žmoniškumo šalininkai atsižegnoja būtent nuo šios dvasios: cet esprit fataliste, ironique, mephistophelique 49 , kaip ją ne be virpulio vadina Michelet. Jei kas nori suvokti, kokia išskirtinė yra šio vokiečių dvasios vyriškumo baimė, pažadinusi Europą iš “dogmatinio snaudulio”, tas teprisimena ankstesnę šios dvasios sampratą, kurią įveikė naujoji,- ir kad dar ne taip seniai viena suvyriškėjusi moteris 50 su begaliniu pasipūtimu drįso raginti Europą užjausti vokiečius kaip švelnius, geraširdžius, silpnavalius ir poetiškus bukagalvius. Reikia pagaliau suprasti Napoleono nuostabą išvydus Goethę: ji išduoda, kaip šimtmečiais buvo įsivaizduojama “vokiečių dvasia”. “Voila un homme!” – tai turėjo reikšti: “Juk tai v y r a s! O aš laukiau tiktai vokiečio!”-

210

Jei tarsime, kad koks nors ateities filosofų vaizdo bruožas leidžia spėti, ar neturi jie būti skeptikais ką tik minėta prasme, tai tuo bus apibrėžta tik tam tikra jų savybė,- o n e jie patys. Visai taip pat pagrįstai juos būtų galima vadinti kritikais; ir, žinoma, jie bus eksperimento žmonės. Vardu, kuriuo ryžausi juos pakrikštyti, aš aiškiai pabrėžiau bandymą ir bandymo džiaugsmą: ar nenutiko tai todėl, kad, būdami kritikai visu kūnu ir siela, jie mėgsta naudotis eksperimentu nauja, galbūt platesne, galbūt pavojingesne prasme? Ar neprivalo jie, genami pažinimo aistros, savo įžūliais ir skausmingais bandymais siekti daugiau, negu leidžia lepus ir gležnas demokratinio amžiaus skonis? – Nėra abejonės: šie ateinantieji galės išsiversti bent jau be tų rimtų ir kiek abejotinų savybių, kurios skiria kritiką nuo skeptiko,- aš turiu galvoje vertinimo patikimumą, sąmoningą metodo vienovės laikymąsi, gudrią drąsą, savarankiškumą ir galimybę atsakyti už save; taip, jie prisipažįsta, kad jaučia m a l o n u m ą neigdami ir skaidydami, ir patiria kažkokio prasmingo nuožmumo jausmą, rėždami peiliu nagingai ir tiksliai net ir tada, kai kraujuoja širdis. Jie bus k i e t e s n i (ir galbūt ne visada tik savo atžvilgiu), negu pageidautų humaniški žmonės, jie nesibičiuliaus su “tiesa” tam, kad ji jiems “patiktų” arba juos “pakylėtų”, arba “sudvasintų”,- veikiau jie ne itin tikės tuo, kad būtent “tiesa” teikia tokius malonius jausmus. Jie juoktųsi, tie griežti protai, jei vienas iš jų pasakytų: “Ši mintis sukilnina mane: kaip gali ji būti neteisinga?” Arba: “Šis kūrinys mane žavi, kaip gali jis būti negražus?” Arba: “Šis menininkas išaukština mane kaip gali jis nebūti didis?” – Tikriausiai ne tik juoką, bet ir tikrą pasibjaurėjimą sukels visi tokie svajingi, idealistiniai, moteriški, hermafroditiški dalykai. Tas, kas sugebėtų įsiskverbti į slapčiausias jų širdies gelmes, vargu ar rastų ten ketinimą sutaikyti “krikščioniškus jausmus” su “antikiniu skoniu” ar juolab su “moderniu parlamentarizmu” (tokio taikingumo mūsų labai nepatikimame, taigi labai taikingame amžiuje turi pasitaikyti netgi tarp filosofų). Šie ateities filosofai ne tik iš savęs ims reikalauti kritikos drausmės ir pratintis prie visko, kas padeda siekti dvasios grynumo ir griežtumo – jie galėtų nešioti tai kaip savo papuošalą,- ir vis dėlto jie dar nenorės vadintis kritikais. Toli gražu ne menkiausiu filosofijos įžeidimu jie palaikys šiandien taip mielai dekretuojamą tezę: “Filosofija yra kritika bei kritinis mokslas – ir niekas daugiau!” Galbūt tokiam filosofijos vertinimui pritars visi Prancūzijos ir Vokietijos pozityvistai (ko gero, jis pamalonintų net K a n t o širdį ir atitiktų jo skoni: prisiminkite jo pagrindinių veikalų pavadinimus),- nepaisant to, mūsų naujieji filosofai pasakys: kritikai yra filosofo įrankiai ir būtent todėl, kaip kritikai, jie toli gražu nėra filosofai! O didysis kinas iš Kenigsbergo buvo tik didysis kritikas. –