Frydrichas Nyčė – Šeštas skyrius. Mes, mokslininkai 205-206
205
Filosofijos plėtrai gresiantys pavojai šiandien iš tikrųjų tokie daugeriopi, kad galima suabejoti, ar tas vaisius apskritai kada nors prinoks. Mokslo bokštas plečiasi ir auga iki begalybės, o kartu didėja ir tikimybė, kad filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir “specializuosis”, tad jis jau nesugebės pasiekti savo aukštumos, iš kurios galėtų viską aprėpti, apžvelgti, ž v e l g t i i š v i r š a u s ž e m y n. Arba jis pasieks ją pernelyg vėlai, kai bus praėję jo geriausi metai ir sumenkę jėgos; arba pasieks ją sugadintas, sugrubęs, išsigimęs, ir jo požiūris, visi jo vertybiniai sprendimai mažai ką reikš. Galbūt jo intelektualinės sąžinės subtilumas verčia jį gaišti ir vėluoti; jis bijosi pagundos tapti diletantu, šimtakoju visažiniu, jis pernelyg gerai žino, kad žmogus, praradęs savigarbą, jau neįsakinėja ir kaip pažįstantysis n e b e v e d a paskui save, – nebent jis panorėtų tapti didžiu aktoriumi, filosofiniu Cagliostro ir dvasių gaudytoju, žodžiu, suvedžiotoju. Pagaliau tai skonio reikalas, jei tai net ir nebūtų sąžinės reikalas. Filosofui tekę sunkumai padidėja dėl to, kad iš savęs jis reikalauja spręsti teigiamai arba neigiamai ne apie mokslus, o apie gyvenimą ir gyvenimo vertę,- kad jam nelengva įtikėti savo teise ar net pareiga padaryti tokį sprendimą; ir tiktai remdamasis daugybe – galbūt labiausiai trikdančių ir naikinančių – išgyvenimų, dažnai delsdamas, abejodamas, nutylėdamas, jis turi ieškoti savo kelio link šios teisės ir šio tikėjimo. Išties minia ilgą laiką neatpažindavo filosofo ir painiodavo jį tai su mokslo žmogumi, idealiu mokslininku, tai su Dievo įkvėptu religiniu svajotoju, numarinusiu savo kūną ir “atsisakiusiu nuo pasaulio”. Ir jei net šiandien galima išgirsti ką nors giriant, kad jis gyvena “išmintingai” arba kaip “filosofas”, tai reiškia ne ką daugiau kaip “protingai ir nuošalyje”. Išmintis: miniai tai atrodo kažkas panašu į pabėgimą, priemonė ir menas išeiti sausam iš vandens; bet tikrasis filosofas – taip atrodo m u m s, mano bičiuliai? – gyvena “nefilosofiškai” ir “neišmintingai”, visų pirma n e p r o t i n g a i, jis jaučia jam užkrautą naštą ir pareigą patirti daugybę gyvenimo išbandymų ir pagundų: jis nuolat rizikuoja s a v i m i, jis žaidžia pavojingą žaidimą…
206
Palyginti su genijum, t.y. būtybe, kuri arba g a m i n a, arba g i m d o, abu šiuos žodžius imant plačiausia prasme,- mokslininkas, vidutinis mokslo žmogus visada panašus į senmergę, nes jis taip pat neturi supratimo apie du vertingiausius žmogaus uždavinius. Išties jie abu, ir mokslininkas, ir senmergė, tarsi skriaudos atlyginimo dėlei laikomi vertais pagarbos – šiais atvejais pagarba pabrėžiama,- bet tas priverstinis pripažinimas yra sumišęs su apmaudu. Įsižiūrėkime geriau: kas gi yra mokslo žmogus? Pirmiausia tai nekilmingos padermės žmogus, turintis nekilmingos, t.y. neviešpataujančios, neautoritatyvios ir nesavarankiškos žmonių padermės dorybių: jis darbštus, moka kantriai stovėti rikiuotėje, jo sugebėjimai ir poreikiai tolygūs ir nuosaikūs, jis instinktyviai jaučia tuos, kurie yra į jį panašūs, ir jaučia, ko jiems reikia, pavyzdžiui, dalelytės nepriklausomybės ir žalios pievos lopinėlio, be kurių neįmanomas ramus darbas; jis pretenduoja į pagarbą ir pripažinimą (kurio pirma ir svarbiausia sąlyga yra tai, kad jį pažįsta, pastebi), tą gero vardo aureolę, tą nuolatinį jo vertės ir naudingumo patvirtinimą, vis iš naujo leidžiantį įveikti vidinį n e p a s i t i k ė j i m ą – svarbiausią kiekvieno priklausomo žmogaus ir bandos gyvulio bruožą. Kaip ir dera, mokslininkui būdingos nekilmingos padermės ligos ir blogi įpročiai: jis kupinas smulkaus pavydo ir turi lūšies akis fiksuoti ydoms tų natūrų, kurių aukštumos negali pasiekti. Jis patiklus, tačiau tik kaip žmogus, leidžiantis sau eiti, bet ne v e r ž t i s, ir kaip tik didelių siekių žmogaus akivaizdoje jis tampa dar šaltesnis ir uždaresnis,- jo akys tada būna kaip glotnus, atšiaurus ežeras, kurio paviršiuje neraibuliuoja nei susižavėjimas, nei užuojauta. Blogiausia ir pavojingiausia, ką gali padaryti mokslininkas, kyla iš vidutinybės instinkto, būdingo jo padermei: iš to vidutinybės jėzuitizmo, kuris instinktyviai nukreiptas į neįprasto žmogaus sunaikinimą ir siekia sulaužyti arba – dar geriau! – atleisti kiekvieną įtemptą lanką. Atleisti apdairiai, žinoma, atsargia ranka,- a t l e i s t i su patiklia užuojauta: tai tikrasis jėzuitų menas – jėzuitizmas visada mokėjo rekomenduoti save kaip užuojautos religiją.-
