Frydrichas Nyčė – Šeštas skyrius. Mes, mokslininkai 204
204
Nepaisydamas pavojaus, kad ir čia moralizavimas pasirodys tuo, kuo jis visada buvo,- būtent bebaimiu montrer ses plaies 39 , Balzaco žodžiais tariant,- aš ryžtuosi pasisakyti prieš gresiantį nederamą ir žalingą mokslo ir filosofijos rangų sumaišymą; šiandien tai gali įvykti nejučiomis ir, regis, be sąžinės priekaištų. Manau, jog reikia išsakyti savo nuomonę tokiais svarbiais klausimais, remiantis savo p a t y r i m u,- o patyrimas, manau, visada reiškia liūdną patyrimą? – kad nereikėtų kalbėti taip, kaip aklieji kalba apie spalvas arba kaip moterys ir menininkai kalba p r i e š mokslą (ak, tas bjaurus mokslas! – dūsauja gėda ir instinktas, – jis visada d e m a s k u o j a!). Mokslo žmogaus paskelbta nepriklausomybė, jo emancipacija nuo filosofijos yra vienas iš subtilesnių demokratinės santvarkos ir netvarkos padarinių: mokslininkų savęs šlovinimas ir savęs dievinimas šiandien suvešėjęs kaip niekad, jį galima palyginti nebent su pavasario žydėjimu,- tačiau tai dar nereiškia, kad savęs šlovinimo kvapas malonus. “Šalin visus ponus! “- štai ko ir čia trokšta prastuomenės instinktas; ir po to, kai mokslas sėkmingai atsispyrė teologijai, kuriai pernelyg ilgai tarnavo, jis, išpuikęs ir praradęs sveiką nuovoką, siekia įsakinėti filosofijai ir pats vaizduoti “poną”- ką aš sakau! – f i l o s o f ą. Mano atmintis – mokslo žmogaus atmintis, jums leidus! – pilna naiviai arogantiškų išpuolių – juos esu girdėjęs iš jaunų gamtotyrininkų ir senų gydytojų – prieš filosofiją ir filosofus (ką jau kalbėti apie labiausiai išsilavinusius ir labiausiai pasipūtusius iš visų mokslininkų – filologus ir pedagogus, kurie yra tokie iš pašaukimo). Kartą tai buvo specialistas ir dykinėtojas, kuris instinktyviai bijojo visokių sintetinių uždavinių ir sugebėjimų; kartą tai buvo darbštuolis, užuodęs otium 40 ir aristokratiškos prabangos kvapą filosofo dvasios ūkyje ir pasijutęs įžeistas ir pažemintas. Kartą tai buvo daltonikas utilitaristas, kuris filosofijoje neįžvelgia nieko, išskyrus p a n e i g t ų sistemų seką ir besaikį švaistymą, niekam “neišeinantį į gera”. Kartą pasireiškė užmaskuotos mistikos ir pažinimo ribų nustatymo baimė; kartą – nepagarba kai kuriems filosofams, nejučia perauganti į nepagarbą visai filosofijai. Tačiau dažniausiai jaunų mokslininkų išdidžiai niekinančiame požiūryje į filosofiją aš rasdavau neigiamą kokio nors filosofo įtaką, filosofo, kurio autoritetą pripažinę, jie perimdavo ir jam būdingą panieką kitiems filosofams, o to rezultatas buvo bendras neigiamas požiūris į filosofiją. (Tokia, man atrodo, buvo Schopenhauerio įtaka dabartinei Vokietijai,- prieš Hegelį nukreiptas jo neprotingas įniršis lėmė, kad visa paskutinė vokiečių karta nutraukė ryšius su vokiečių kultūra, kuri, viską gerai pasvėrus, buvo i s t o r i n i o j a u s m o viršūnė ir apvaizdos subtilumo įsikūnijimas; bet pats Schopenhaueris šiuo atveju pasirodė esąs genialiai skurdus, nejautrus, nevokiškas.) Kalbant apskritai, galbūt visų pirma tai, kas žmogiška, pernelyg žmogiška, žodžiu, pačių naujausių filosofų dvasinis skurdumas labiausiai pakenkė filosofijos prestižui ir atvėrė vartus prastuomenės instinktams. Prisipažinkime, kaip smarkiai mūsų dabartiniam pasauliui stinga heraklitų, platonų, empedoklių ar kitais vardais vadinamų visų tų karališkų, nuostabių minties atsiskyrėlių; prisipažinkime, kad, susidūręs su tokiais dabartiniais filosofijos atstovais, kurie dėl mados tai iškyla, tai vėl užmirštami,- pavyzdžiui, Vokietijoje abu Berlyno liūtai: anarchistas Eugenas Dühringas ir amalgamistas Eduardas von Hartmannas,- šaunus mokslo žmogus iš tikrųjų g a l i jaustis geresnės kilmės ir padermės būtybe. Jauno ambicingo mokslininko sieloje pavojingą nepasitikėjimą ypač gali sukelti vaizdas tų makalynės filosofų, kurie save vadina “tikrovės filosofais” arba “pozityvistais”: juk geriausiu atveju šie filosofai patys yra mokslininkai ir specialistai – tai aišku kaip dieną!- juk jie visi yra nugalėti ir mokslo v ė l p a v e r g t i žmonės, kurie kadaise reikalavo iš savęs d a u g i a u, neturėdami teisės į tą “daugiau” ir į savo atsakomybę,- ir kurie dabar oriai, slėpdami įniršį ir kerštą, žodžiu ir veiksmu skleidžia n e t i k ė j i m ą filosofijos viešpatavimo uždaviniu ir jos viršumu. Pagaliau argi galėjo būti kitaip! Mokslas šiandien klesti ir jo rami sąžinė visiems krinta į akis, tuo tarpu tai, iki ko pamažu nusirito visa naujausioji filosofija, šios mūsų dienų filosofijos liekanos, kelia nepasitikėjimą ir apatiją, o gal net pajuoką ir užuojautą. Filosofija, redukuota į “pažinimo teoriją”, faktiškai tapusi baikščia epochistika 41 ir mokymu apie susilaikymą, filosofija, kuri neperžengia net slenksčio ir su skausmu a t s i s a k o teisės įeiti vidun, – tai filosofija, išleidžianti paskutinį kvapą, galas, agonija, užuojautos objektas. Kaip tokia filosofija galėtų – v i e š p a t a u t i!
39 – rodyti savo žaizdas, atverti savo skausmą (pranc.).
40 – laisvalaikio, poilsio (lot.).
41 – Epochistika – abejojimas. Šį terminą fenomenologijoje atkūrė E.Huserlis.
