Frydrichas Nyčė – Septintas skyrius. Mūsų dorybės 226-228

226

M e s, i m o r a l i s t a i! – Šis pasaulis, kuris m u m s rūpi, kuriame m u m s lemta bijoti ir mylėti, šis beveik nematomas ir negirdimas subtilių įsakymų ir subtilaus klusnumo pasaulis, kuriame visur viešpatauja “beveik”, dantytas, klastingas, dygus, švelnus pasaulis,- taip, jis gerai apsaugotas nuo šiurkščių žiūrovų ir familiaraus smalsumo! Mes apraizgyti tvirtais pareigų raizgais, prigludusiais prie mūsų kaip marškiniai, ir n e g a l i m e iš jų išsipainioti,- ir mes, net ir mes, esame “pareigos žmonės”! Tiesa, kartais mes šokame tarp “kalavijų”, žvangindami savo “grandinėmis”, dažniau, tai irgi tiesa, jų prispausti, griežiame dantimis ir sielojamės dėl paslaptingo mūsų likimo atšiaurumo. Bet kad ir ką darytume, bukumas ir iliuzija vis vien bylos -“tai žmonės, n e j a u č i a n t y s pareigos”- bukumas ir iliuzija visada prieš mus!

227

Tarus, kad sąžiningumas yra mūsų dorybė, nuo kurios mes, laisvi protai, negalime išsivaduoti,- ką gi, su pykčiu ir meile puoselėsime šią vienintelę mums likusią m ū s ų dorybę ir nuolat ją “tobulinsime”: te jos spindesys – auksiniai, žydri, ironiški vakariai gaisai – kada nors nušvies šią senstančią kultūrą ir jos troškią, gūdžią rimtį! Ir jei vis dėlto mūsų sąžiningumas vieną dieną pails, pradės dūsauti bei rąžytis ir pripažins, kad esame per griežti, ir panorės, kad jam būtų geriau, lengviau, kad su juo būtų elgiamasi švelniau, panašiai kaip su malonia yda,- būkime g r i e ž t i, mes, paskutinieji stoikai! Ir pasiųskime jam į pagalbą visą savo velniavą – savo pasibjaurėjimą grubiais ir apytikriais dalykais, savo “nitimur in vetitum” 57 , savo avantiūristinę narsą, savo vėtytą ir mėtytą, rafinuotą smalsumą, savo subtiliausią ir slaptingiausią galios valią ir pasaulio įveikimo valią, kuri, apimta godumo, bastosi ir klaidžioja po visas ateities karalystes,- ateikime savo “Dievui” į pagalbą su visais savo “velniais”! Labai įtikėtina, kad mes būsime neatpažinti ir supainioti su kitais,- na ir kas! Kad bus sakoma: “Jų “sąžiningumas” – tai velniava ir nieko daugiau!” Na ir kas! Net jeigu tai būtų teisinga! Argi lig šiol visi dievai nebuvo velniai, perkrikštyti į šventuosius? Pagaliau ką mes žinome apie save? Ir kaip turi v a d i n t i s dvasia, kuri mus veda (viskas priklauso nuo pavadinimo)? Ir kiek dvasių slepiasi mumyse? Tad pasirūpinkim mes, laisvi protai, kad mūsų sąžiningumas nepavirstų mūsų tuštybe, mūsų apdaru ir papuošalais, mūsų ribomis, mūsų kvailumu! Kiekviena dorybė linksta į kvailumą, kiekvienas kvailumas – į dorybę; “kvailas iki šventumo” sakoma Rusijoje,- tad pasirūpinkime, kad iš sąžiningų galiausiai nepavirstume keliančiais nuobodulį šventaisiais! Ar gyvenimas ne pernelyg trumpas, kad nuobodžiautume? Reikėtų tikėti amžinu gyvenimu, kad…

228

Prašau atleisti man atradimą, kad visa moralinė filosofija iki šiol buvo nuobodi ir panašėjo į migdomuosius – ir, mano požiūriu, niekas taip nekenkė dorybei, kaip jos šalininkų n u o b o d u m a s; tačiau tuo aš nenoriu pasakyti, kad neigiu šio jos bruožo visuotinį naudingumą. Labai svarbu, kad apie moralę galvotų kuo mažiau žmonių,- taigi l a b a i svarbu, kad vieną gražią dieną moralė netaptų įdomi! Bet dėl to galima nesijaudinti! Šiandien padėtis tokia kaip visada: aš nematau Europoje nieko, kas suprastų (arba g e b ė t ų išaiškinti), kad svarstymai apie moralę gali būti pavojingi, klastingi, vylingi,- kad juose gali slypėti l e m t i s! Pavyzdžiui, pažiūrėkime į nepavargstančius, nepašalinamus anglų utilitaristus,- kaip negrabiai ir iškilmingai jie vaikšto pirmyn atgal Benthamo pėdomis (Homero palyginimas yra aiškesnis), kaip pats Benthamas vaikščiojo garbiojo Helvecijaus pėdomis (ne, Helvecijus nebuvo pavojingas žmogus!). Nė vienos naujos minties, jokio subtilesnio senos minties išdėstymo ar modifikacijos, jokios realios ankstesnių minčių istorijos: tai apskritai n e į m a n o m a literatūra, jei nepaskaninsi jos žiupsniu savo pykčio. Į šių moralistų (juos reikia skaityti, galvojant apie pašalinius dalykus, jeigu jau r e i k i a juos skaityti) sielas įsiskverbė sena angliška yda, kuri vadinasi cant 58 ir yra m o r a l i n i s t a r t i u f i z m a s, šiuo atveju prisidengęs nauja moksliškumo forma; slapta jie sugeba gintis ir nuo sąžinės priekaištų, nuo kurių, nepaisant moksliško moralės traktavimo, neišvengiamai kentės buvusių puritonų rasė. (Argi moralistas nėra puritono priešybė? Būtent kaip mąstytojas, kuris moralę traktuoja kaip kažką abejotina, įtartina, žodžiu, ją traktuoja kaip problemą? Argi moralizavimas neturėtų būti – nemoralus?) Pagaliau visi jie nori, kad būtų įteisinta a n g l i š k a moralė, nes ji geriausiai tarnauja žmonijai, “visuotinei naudai” arba “daugumos laimei”,- ne! A n g l i j o s laimei; jie iš visų jėgų stengiasi įrodyti, kad a n g l i š k o s laimės, t.y. comfort ir fashion 59 (ir svarbiausia – kėdės parlamente) siekimas ir yra tikrasis dorybės kelias ir dar daugiau: kad visai lig šiol pasaulyje egzistavusiai dorybei būdingas toks siekimas. Nė vienas iš šių nerangių ir neramios sąžinės bandos gyvulių (jie egoizmą ryžtasi traktuoti kaip visuotinės gerovės laidą) nenori nei žinoti, nei užuosti, kad “visuotinė gerovė” yra ne idealas, ne tikslas, ne kokia nors aiškiau apibrėžiama sąvoka, o tik vimdomieji,- kad tai, kas teisinga vienam, visiškai n e t u r i būti teisinga kitam, kad reikalauti iš visų vienos moralės – reiškia daryti žalą aukštesniesiems žmonėms, žodžiu, kad egzistuoja žmonių h i e r a r c h i j a, taigi ir moralių hierarchija. Šie utilitariški anglai – tai kukli ir labai vidutiniška padermė. Nes, kaip minėjau, jie – nuobodūs, taigi ir nauda iš jų menka. Juos reikėtų p a d r ą s i n t i, to aš iš dalies ir siekiu šiomis eilėmis:

Šlovė triūsui, darbštūs vyrai,

Kuo sunkiau, jums tuo geriau,

Kietakakčiai jūs visi,

Be lašelio įkvėpimo,

Graudulys jus regint ima,

Sans genie et sans esprit! 60

57 – mus traukia tai, kas draudžiama (lot.).
58 – veidmainystė, perdėtas manieringumas (angl.).
59 – komforto ir ištaigingumo (angl.).
60 – Be talento ir be proto (pranc.).