Frydrichas Nyčė – Septintas skyrius. Mūsų dorybės 224-225

224

I s t o r i n i s j a u s m a s (arba sugebėjimas greitai atspėti vertinimų hierarchiją, vertinimų, kuriais vadovavosi tauta, visuomenė, žmogus, “pranašavimo instinktas”, įžvelgiantis tų vertinimų santykius, vertybių autoriteto ir veikiančių jėgų autoriteto santykį),- šis istorinis jausmas, į kurį mes, europiečiai, pretenduojame kaip į savo išskirtinę nuosavybę, pasirodė mums apsuptas kerinčio ir patrakusio p u s i a u b a r b a r i š k u m o, į kurį Europa nugrimzdo, demokratiškai susimaišius luomams ir rasėms, – tik devynioliktasis šimtmetis atrado tą jausmą ir pripažino jį šeštuoju jausmu. Dėl luomų ir rasių susimaišymo į mūsų “modernias sielas” įsilieja visų formų ir gyvenimo būdų, glaudžiai susijusių ir persipynusių kultūrų praeitis, mūsų instinktai tiesiasi į praeitį visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas – galų gale “dvasia”, kaip minėjome, visame tame įžvelgia sau naudą. Dėl mūsų kūno ir troškimų pusiau barbariškumo mums visur atviri slapti keliai, kurių nebūta aristokratizmo laikais, ir pirmiausia keliai į neužbaigtų kultūrų labirintus ir kiekvieną pusiau barbariškumą, kada nors egzistavusį žemėje, o kadangi didžiausia žmogiškosios kultūros dalis iki šiol buvo būtent pusiau barbariškumas, tai “istorinis jausmas” reiškia beveik tą patį, ką instinktas ir jausmas viskam, tą patį, ką ir skonis viskam,- kuo jis iš karto ir pasirodo esąs n e a r i s t o k r a t i š k a s jausmas. Antai mes vėl mėgaujamės Homeru: tikriausiai tai mūsų laimingas pranašumas, nes jį ne taip lengva suprasti aristokratinės kultūros žmonėms (pavyzdžiui, septynioliktojo amžiaus prancūzams – Saint Evremondui, priekaištaujančiam jam už esprit vaste 56 , ir net jų atgarsiui – Voltaire’ui), nelinkusiems juo mėgautis. Jiems įprastas griežtas “taip” ir “ne”, pernelyg greitas pasibjaurėjimas, nepatiklumas svetimybėms, net paprastame smalsume slypinčio prasto skonio baimė ir įgimtas kiekvienai aristokratiškai bei savarankiškai kultūrai nenoras pripažinti naujus troškimus, nepasitenkinimą savimi ir susižavėjimą svetimu,- visa tai nuteikia juos nepalankiai netgi prieš geriausius dalykus pasaulyje, jeigu jie nėra jų nuosavybė arba n e g a l i tapti jų grobiu,- ir joks jausmas nėra sunkiau suprantamas tokiems žmonėms, kaip istorinis jausmas ir jo nuolankus plebėjiškas smalsumas. Tai būdinga ir Shakespearui – šiai stebinančiai ispaniškai-mauriškai-saksiškai skonių sintezei,- kuris senovės atėniečiams, Aischilo gerbėjams, sukeltų juoko arba įtūžio priepuolį; bet mes, priešingai, su slaptu draugiškumu ir palankumu priimame būtent šį laukinį margumą, švelniausių, šiurkščiausių ir dirbtiniausių dalykų samplaiką, mėgaujamės ja kaip specialiai mums išsaugota meno elegancija, ir mus anglų prastuomenės smarvė ir artumas, kurio kaimynystėje gyvena Shakespearo menas ir skonis, trikdo taip pat mažai kaip ir einant per Neapolio Chiaja, kur mūsų jausmai yra pakerėti ir sužavėti nepaisant to, kad ore tvyro prastuomenės kvartalų srutų dvokas. Mes, “istorinio jausmo” žmonės, turime savo dorybių – to nepaneigsi,- mes esame nereiklūs, nesavanaudžiai, kuklūs, narsūs, gebantys save įveikti ir pasiaukoti, dėkingi, labai kantrūs, paslaugūs,- ir vis dėlto mūsų skonis turbūt prastas. Pagaliau prisipažinkime sau: ką mums, “istorinio jausmo” žmonėms, sunkiausia suvokti, pajusti, paskanauti, pamilti, į ką mes iš esmės žiūrime su išankstiniu nusistatymu ir beveik priešiškai, yra būtent tai, kas kiekvienoje kultūroje ir mene tobula ir brandu: daiktų ir žmonių kilnumas, jų glotnios it veidrodis jūros akimirka ir halkijoniškas savaimingumas, šaltumas ir auksinis spindesys, būdingi visiems užbaigtiems daiktams. Galbūt mūsų didžioji istorinio jausmo dorybė yra būtina g e r o skonio priešybė ar bent jau geriausio skonio priešybė, ir mes tik vargiai, per prievartą, iš lėto galime atkurti savyje tas trumpas žmogaus gyvenimo didžiausios laimės ir aukščiausio pakilimo akimirkas, suspindinčias tai šen, tai ten, tas stebuklingas akimirkas, kai galinga jėga gera valia sustodavo prieš neišmatuojamą begalybę,- kai sielą perpildydavo subtili staigaus savęs sutramdymo ir suakmenėjimo palaima, tvirtai pastačius koją ant dar drebančios žemės. Prisipažinkime, m a t a s mums svetimas; mus vilioja begalybė, neišmatuojamybė. Kaip raitelis, šuoliuojantis ant prunkščiančio žirgo, mes paleidžiame vadžias prieš begalybę, mes, šių laikų žmonės, mes, pusiau barbarai – ir tiktai ten randame s a v o palaimą, kur mums dažniausiai – g r e s i a p a v o j u s.

225

Ir hedonizmui, ir pesimizmui, ir utilitarizmui, ir eudemonizmui,- visiems tiems mąstymo būdams, kurie vertina daiktus pagal jų teikiamą p a s i g ė r ė j i m ą ir k a n č i ą, t.y. pagal daiktus lydinčius būvius ir šalutinius reiškinius, būdingas paviršutiniškumas ir naivumas, į kurį kiekvienas, jaučiantis savyje b e s i f o r m u o j a n č i ą galią ir menininko sąžinę, negali žiūrėti be pašaipos ir užuojautos. Užuojauta j u m s! žinoma, tai ne ta užuojauta, apie kurią jūs kalbate: tai ne užuojauta socialiniam “vargui”, “visuomenei” ir jos ligotiems bei nelaimingiems, pasileidusiems, palūžusiems nuo gimimo, gulintiems aplink mus ant žemės žmonėms; juolab tai nėra užuojauta murmantiems prieš visą pasaulį, prispaustiems, maištingiems vergams, siekiantiems viešpatauti – jie vadina tai “laisve”. M ū s ų užuojauta aukštesnė, toliaregiškesnė: mes matome, kaip ž m o g u s mažėja, kaip j ū s jį mažinate! – ir būna akimirkų, kai mes su neapsakomu nerimu žiūrime į j ū s ų užuojautą, kai mes ginamės tokios užuojautos,- kai mes suvokiame, kad jūsų rimtumas pavojingesnis už visokį lengvabūdiškumą. Ko gero, jūs norite – ir nėra beprotiškesnio “ko gero”- p a š a l i n t i k a n č i ą; o mes? – Matyt, m e s norime, kad ji būtų didesnė ir baisesnė nei bet kada! Laimingas gyvenimas, kaip jūs jį suprantate,- tai ne tikslas, mums atrodo, kad tai – g a l a s! Būvis, paverčiantis žmogų juokinga ir paniekos verta būtybe, būvis, verčiantis t r o k š t i jo pražūties! Kančios, d i d ž i o s i o s kančios ugdymas,- argi jūs nežinote, kad tik t o k s ugdymas iki šiol aukštino žmogų? Ta sielos įtampa nelaimėje, ugdanti tvirtybę, jos virpėjimas regint didžiąją žūtį, jos išradingumas ir narsumas, su kuriuo ji ištveria, iškenčia, aiškina, panaudoja nelaimę ir viską, kas jai davė gilumą, paslaptį, kaukę, protą, gudrumą, didybę,- argi to nedavė kančia, didžiosios kančios ugdymas? Žmoguje susilieja k ū r i n y s ir k ū r ė j a s: žmoguje slypi medžiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas; bet žmogus yra ir kūrėjas, skulptorius, kūjo tvirtumas, dieviškasis žiūrovas ir septintoji diena,- ar jūs suprantate šią priešpriešą? Ir ar jūs suprantate, kad j ū s ų užuojauta yra skirta “kūriniui žmoguje”, tam, kas turi būti formuojama, laužoma, kalama, plėšoma, kaitinama, deginama, gryninama,- tam, kas būtinai k e n č i a ir t u r i kentėti? O m ū s ų užuojauta – ar jūs suvokiate, kam skirta mūsų p r i e š i n g a užuojauta, kai ji ginasi nuo jūsų užuojautos, kaip nuo blogiausio išglebimo ir silpnumo? Taigi užuojauta p r i e š užuojautą! – Bet, pakartosime dar sykį, yra problemų, svarbesnių už visas džiaugsmo, kančios ir užuojautos problemas; ir kiekviena filosofija, nagrinėjanti tik jas,- naivybė.-