Frydrichas Nyčė – Pirmas skyrius. Apie filosofų prietarus 9-10

9

Jūs norite g y v e n t i “pagal gamtą”? Kilnieji stoikai, kaip klaidina žodžiai! Įsivaizduokite tokią esybę, kokia yra gamta: nepaprastai išlaidi ir neįtikimai abejinga, nieko nesiekianti ir į nieką neatsižvelgianti, neturinti gailesčio ir teisingumo jausmo, vaisinga, bevaisė ir sykiu nežinoma, įsivaizduokite soste sėdintį Abejingumą – kaip jūs g a l ė t u m ė t e gyventi “pagal abejingumą”? Gyventi – ar tai nereiškia norėti visai ko kito nei ši gamta? Ar gyventi nereiškia vertinti, teikti kam pirmenybę, būti neteisiam, ribotam ir suinteresuotam? O tarus, kad jūsų imperatyvas “gyventi pagal gamtą” iš esmės reiškia tik “gyventi pagal gyvenimą”,- argi jūs g a l ė t u m ė t e to nepadaryti? Tad kam skelbti principu tai, kas jūs esate ir kuo negalite nebūti? – Iš tikrųjų viskas yra kitaip: nors jūs susižavėję vaizduojate, jog išskaitėte gamtoje savo įstatymo kanoną, faktiškai jūs siekiate kažko priešingo, jūs, keistuoliai aktoriai ir apsigaudinėtojai! Puikybė verčia jus priskirti gamtai, netgi gamtai, savo moralę bei savo idealą ir įdiegti juos joje; jūs reikalaujate, kad ji būtų gamta “pagal Stoją”, ir norėtumėte, kad visa būtis būtų tik jūsų atvaizdas – milžiniškas amžinas stoicizmo triumfas ir apibendrinimas! Nepaisant tiesos meilės, jūs taip ilgai, taip atkakliai, taip hipnotiškai apduję, vertėte save žiūrėti į gamtą k l a i d i n g a i, būtent stoiškai, kad jau ir nebegalite žiūrėti kitaip, ir galiausiai kažkoks begalinis išdidumas įžiebia jums pamišėlišką viltį: k a d a n g i jūs sugebate taip puikiai prievartauti save – juk stoicizmas yra prieš save nukreipta prievarta,- tai ir gamta leisis prievartaujama: argi stoikai nėra gamtos d a l i s?.. Bet tai sena ir amžina istorija,- tai, kas tada nutiko stoikams, atsitinka ir dabar, vos tik kokia nors filosofija pradeda tikėti pati savimi. Filosofija visada kuria pasaulį pagal savo atvaizdą, ji kitaip negali. Pati filosofija yra tironiškas potraukis, dvasinė galios valia, “pasaulio kūrimo” valia, causa prima 4 valia.

10

Uoliai, subtiliai ir netgi, sakyčiau, gudriai šiandien Europoje gvildenama “tikrojo ir regimybės pasaulio” problema verčia susimąstyti ir įsiklausyti į save: tas, kas negirdi nieko daugiau – tik “tiesos valią”, tas tikrai negali didžiuotis savo klausa. Retsykiais čia iš tikrųjų gali būti įpainiota tokia tiesos valia, avantiūristinis ryžtas žūtbūt tai pasiekti, savo pozicijas praradusio metafiziko ambicijos – jis galiausiai vis tiek pasirinks saują “tikrumo”, o ne puikių galimybių vežimą; gali pasitaikyti ir puritoniškų sąžinės fanatikų, kurie pasirengę veikiau padėti galvą už tikrą Nieką negu už nepatikimą Kažką. Bet tai – nihilizmas ir puolusios į neviltį, mirtinai nuvargusios sielos požymis: šios dorybės demonstruojama narsa tėra apsimetimas. Stipresni, gyvybingesni ir gyvenimo dar trokštantys mąstytojai, regis, yra kitokie: jie pasisako p r i e š regimybę, niekinamai taria žodį “perspektyva”, savo kūno tikrumą vertina ne daugiau už tikrumą iliuzijos, jog žemė nejuda, ir todėl, atrodo, jie pasirengę su šypsena išleisti iš rankų tikrąjį savo turtą (nes kas gi gali būti tikresnio už nuosavą kūną?),- tačiau kas žino, ar sielos gelmėse jie netrokšta atsikariauti kažką daug p a t v a r e s n į, ką anais laikais turėjo žmonės, kažką iš senųjų tikėjimo turtų: galbūt “nemirtingą sielą”, galbūt “senąjį Dievą”, žodžiu, idėjas, kuriomis vadovaujantis galima gyventi geriau, t.y. pilnakraujiškiau ir linksmiau negu vadovaujantis “moderniomis idėjomis”? Jie n e p a s i t i k i moderniomis idėjomis, netiki tuo, kas sukurta vakar ir šiandien; galbūt čia dar prisideda lengvas persisotinimas ir ironija, negalinti pakęsti įvairiausios kilmės sąvokų bric-a-brac 5 , t.y. to, ką šiandien rinkai siūlo vadinamasis pozityvizmas. Jų rafinuotam skoniui atgrasus visų šių tikrovės pseudofilosofų lopų ir lopynėlių margumas, nes tokioje filosofijoje nauja ir tikra – tik tas margumas. Matyt, reikia pripažinti, kad šie tikrovės neigėjai, tyrinėjantys pažinimą per mikroskopą, yra teisūs : jų instinktas, vejantis juos iš d a b a r t i n ė s tikrovės, yra neįveikiamas, – o kam mums rūpintis vedančiais atgal klaidžiais takeliais! Svarbiausia n e tai, kad jie nori grįžti “atgal”, o tai, kad jie nori eiti “š a l i n”. Šiek tiek d a u g i a u jėgos, polėkio, drąsos, artistizmo – ir jie panorėtų eiti l a u k,- o ne atgal!-

4 – pirmosios priežasties (lot.).
5 – kratinio, makalynės (pranc.).