Frydrichas Nyčė – Pirmas skyrius. Apie filosofų prietarus 1-4

1

Tiesos valia – ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams, ta išgirtoji tiesos meilė, apie kurią iki šiol su didžia pagarba šnekėjo visi filosofai,- kokių tik klausimų nepateikė mums ši tiesos valia! Kokių keistų, prastų, įtartinų klausimų! Ši istorija ganėtinai sena, ir vis dėlto atrodo, jog ji ką tik prasidėjo. Tad kas čia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad m e s patys pasimokysime iš šio sfinkso kelti klausimus? K a s gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir k a s toks mumyse iš tikrųjų veržiasi “į tiesą”? – Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios priežastys, ir galiausiai visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios v e r t ė s klausimą. Tarkime, kad mes geidžiame tiesos,- bet a r n e m i e l i a u b ū t ų t r o k š t i netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo? Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų,- ar mes patys priėjome prie šios problemos? Kas iš mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas – klausimų ir klaustukų! – Ir atsitik tu man taip: galų gale pradėsime galvoti, kad ši problema dar niekad nebuvo iškelta, tarsi mes ją pirmieji išvydome, pirmieji atkreipėme į ją dėmesį, pirmieji r y ž o m ė s? Nes čia nemaža rizikos ir galbūt už šią riziką nėra pasaulyje didesnės.

2

“Kaip g a l ė t ų kažkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdžiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš apgaulės valios? Arba pasiaukojimas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus žiūra iš godumo? Ne, tai neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą, s a v o kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios iliuzijų bei geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis – būties gelmė, amžinybė, neregimas Dievas, “daiktas pats savaime”: č i a, o ne kur kitur slypi jų pagrindas!”- Toks samprotavimo būdas – tipiškas prietaras: iš jo galima atpažinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida; remdamiesi šiuo “tikėjimu”, jie bando pasiekti “žinojimą”, kurį galop iškilmingai paskelbia “tiesa”. Metafizikų tikėjimo pagrindų pagrindas – t i k ė j i m a s v e r t y b i ų p r i e š p r i e š a. Netgi atsargiausiems iš jų, netgi prisiekusiems “de omnibus dubitandum” 1 neatėjo į galvą, kad jau čia, prie slenksčio, pats laikas pradėti abejoti. Juk iš tikrųjų galima abejoti, pirma, tuo, ar išvis egzistuoja priešybės, ir antra, tuo, ar tie liaudiški vertinimai ir vertybių priešpriešos, paženklintos metafizikų antspaudu, nėra vien paviršutiniški vertinimai, laikinos perspektyvos, kurios atsiveria žvelgiant tam tikru rakursu, iš apačios į viršų, kad tai, dailininkų žodžiais tariant, yra varlės perspektyva. Kad ir kaip didžiai vertintume tiesą, teisingumą, altruizmą, kažin ar nederėtų gyvenime kur kas labiau vertinti iliuziją, apgaulės, savanaudiškumo ir godumo valią. Galbūt gerų ir garbinamų dalykų vertė paaiškinama kaip tik jų dviprasmiška giminyste, ryšiu su blogais, tariamai priešingais dalykais, netgi esminiu panašumu į juos. Galbūt! – Bet kam rūpi tokie pavojingi “galbūt”! Reikia palaukti, kol ateis nauja filosofų padermė – turinčių kitokį skonį ir kitokius polinkius, negu turėjo ankstesni filosofai,- pavojingo “galbūt” visomis jo prasmėmis filosofų padermė. – Ir kalbant visiškai rimtai: aš matau – tokie nauji filosofai ateina.

3

Aš gana ilgai stebėjau filosofus, akylai žiūrėjau, ką jie rašo tarp eilučių, ir dabar sakau pats sau: didesnę sąmoningo mąstymo, taip pat filosofinio mąstymo dalį lemia instinktai – mes turime pakeisti ankstesnį požiūrį taip, kaip kad pakeitėme požiūrį į paveldėjimą ir “įgimtas” savybes. Gimimo aktas mažai ką reiškia visame paveldimų savybių perdavimo procese; lygiai taip pat ir sąmonė nėra p r i e š i n g a (kokia nors principine prasme) instinktams: sąmoningam filosofo mąstymui paprastai slapčia vadovauja instinktai, verčiantys jį judėti tam tikru keliu. Visokia logika ir tariamai savarankiškas minties judėjimas priklauso nuo vertinimų, tiksliau pasakius, nuo fiziologinių tam tikro gyvenimo būdo išsaugojimo reikalavimų. Pavyzdžiui, apibrėžtumas vertingesnis už neapibrėžtumą, iliuzija ne tokia vertinga, kaip “tiesa”,- tokie vertinimai, nepaisant reguliatyvios jų reikšmės m u m s, gali būti tik paviršutiniški vertinimai, tam tikra niaiserie 2 rūšis, reikalinga išsaugoti panašioms į mus būtybėms. Žinoma, tarus, kad visai ne žmogus yra “daiktų matas”…

4

Sprendinio klaidingumas mums dar neleidžia prieštarauti jam, ir čia mūsų naujoji kalba, matyt, labiausiai rėžia ausį. Svarbu kas kita: kiek sprendinys skatina gyvenimą, padeda išsaugoti jį ir išsaugoti ar net ugdyti rūšį; ir mes iš esmės linkę teigti, kad klaidingiausi sprendiniai (jiems priskirtini ir sintetiniai aprioriniai sprendiniai) yra mums patys reikalingiausi, kad, nepripažinęs loginių fikcijų, nelygindamas tikrovės su išgalvotų besąlygiškų ir sau tapačių esybių pasauliu ir nuolat nefalsifikuodamas pasaulio skaičiais, žmogus negalėtų gyventi. Klaidingų sprendinių išsižadėjimas būtų gyvenimo išsižadėjimas, gyvenimo neigimas. Pripažinti netiesą gyvenimo sąlyga – žinoma, tai reiškia pavojingai priešintis įprastiniam daiktų vertės jausmui; ir filosofija, kuri tam ryžtasi, vien jau tuo persikelia anapus gėrio ir blogio.

2 – kvailystės, nesąmonės (pranc.).