Frydrichas Nyčė – Penktas skyrius. Moralės natūralios istorijos link 198-200

198

Visos šios moralės, kurios kreipiasi į atskirą asmenį atseit vardan jo “laimės”,- kas jos, jei ne rekomendacijos, kaip elgtis atsižvelgiant į jam nuo jo paties gresiančio p a v o j a u s dydį, tai receptai prieš jo aistras, jo gerus ir blogus polinkius, susijusius su galios valia ir noru atrodyti šeimininku; tai mažos ir didelės gudrybės bei suktybės, persmelktos slogaus ir priplėkusio senų naminių priemonių ir senučių išminties kvapo. Visos jos turi keistas, įmantrias formas ir yra neprotingos – kadangi kreipiasi į visus, kadangi apibendrina ten, kur apibendrinti negalima; visos jos skelbia besąlygiškus sprendinius ir laiko save besąlygiškomis, visos jos neturi nė krislelio druskos,- jos tampa pakenčiamos, o kai kada ir viliojančios tik tada, kai dėl prieskonių gausos pradeda skleisti pavojingą kvapą, pirmiausia “ano pasaulio” kvapą. Proto požiūriu, visa tai yra mažai ko verta ir toli gražu dar ne “mokslas”, juolab ne “išmintis”, o – pakartosiu dar kartą ir dar tris kartus – apdairumas, apdairumas, apdairumas, sumaišytas su kvailumu, kvailumu, kvailumu,- ar tai būtų stoikų rekomenduojamas abejingumas ir marmurinis šaltumas, taikomas prieš ūmias afektų kvailystes,- ar tai būtų Spinozos “nesijuokti” ir “neverkti”, jo taip naiviai siūlomas afektų sunaikinimas, pasitelkiant jų analizę ir vivisekciją; ar tai būtų afektų redukavimas iki nežalingo vidutiniškumo, kai jie gali būti pagrįstai patenkinami,- moralinis aristotelizmas; ar tai netgi būtų moralė kaip mėgavimasis afektais, sąmoningai sudvasintais ir atskiestais meno simboliais, pavyzdžiui, muzika, arba meile Dievui ir meile žmogui “Dievo valia”, nes religijoje aistros vėl įgyja pilietines teises, tarus kad…; ar pagaliau tai būtų tas meilus ir šelmiškas atsidavimas afektams, kurio mokė Hafizas ir Goethe, tas ryžtingas vadelių paleidimas, tas dvasiškai kūniškas licentia morum 38 seniems išmintingiems keistuoliams ir girtuokliams, kuriems tai “jau nepavojinga”. Tai – taip pat skyriui “Moralė kaip baimė”.

199

Kadangi visą žmogaus egzistavimo laiką egzistavo taip pat ir žmonių bandos (giminių sąjungos, bendruomenės, gentys, tautos, valstybės, bažnyčios) ir visada buvo labai daug paklūstančiųjų, palyginti su nedideliu įsakinėjančiųjų skaičiumi,- taigi jei atsižvelgsime į tai, kad žmonės iki šiol ilgiausiai ir sėkmingiausiai mokėsi ir buvo mokomi paklusnumo, tai pagrįstai galima tarti, kad dabar beveik kiekvienas turi įgimtą poreikį paklusti, panašų į į g i m t ą s ą ž i n ę, kuri liepia: “Tu privalai kažką besąlygiškai daryti, o kažko besąlygiškai nedaryti”, žodžiu, “tu privalai”. Šis poreikis trokšta būti pasotintas, jo forma – pripildyta turinio; dėl savo jėgos, nekantrumo ir įtampos, būdamas ne itin išrankus ir panašus į žvėrišką apetitą, jis čiumpa viską ir vykdo visa tai, ką jam tik liepia kas nors iš įsakančiųjų – tėvai, mokytojai, įstatymai, luomai, prietarai, viešoji nuomonė. Nepaprastą žmogaus vystymosi ribotumą, jo lėtumą, dažną grįžimą atgal ir sukimąsi vietoje lemia tai, kad bandai būdingas klusnumo instinktas paveldėjimo būdu perduodamas labai sėkmingai,- to negalima pasakyti apie įsakinėjimo meną. Jei įsivaizduosime šį instinktą pasiekusį paskutines nesaikingumo ribas, tai galiausiai apskritai neliks įsakinėjančių ir nepriklausomų žmonių arba juos kankins nešvari sąžinė, ir, norėdami įsakinėti, jie iš pradžių turės susikurti iliuziją, kad patys tik paklūsta. Toks šiandien yra tikrasis Europos būvis: aš vadinu jį įsakinėtojų moraline veidmainyste. Jie žino tik vieną apsigynimo nuo savo nešvarios sąžinės būdą: vaizduoti save seniausių ir aukščiausių įsakymų (savo pirmtakų, konstitucijos, teisės, įstatymų ar net Dievo) vykdytojais arba patiems perimti iš bandos mąstysenos bandos maksimas, pavyzdžiui, vadinti save “pirmaisiais tautos tarnais” arba “visuotinės gerovės įrankiais”. Kita vertus, bandos žmogus Europoje šiandien vaizduojasi esąs vienintelė leista žmonių padermė ir kaip tikrąsias žmogiškąsias dorybes šlovina tas savo savybes, kurios daro jį ramų, sugyvenamą ir reikalingą bandai, taigi šlovina visuomeniškumą, geranoriškumą, atodairą, stropumą, nuosaikumą, kuklumą, atlaidumą, atjautą. Ten gi, kur manoma, kad negalima išsiversti be vadovo ir avino vedlio, šiandien vėl įsakinėtojus bandoma pakeisti protingų bandos žmonių suma: pavyzdžiui, taip atsirado visos atstovaujamosios konstitucijos. Kokia geradarystė, koks išlaisvinimas nuo nepakenčiamos naštos, nepaisant visko, yra bandos žmogui europiečiui kokio nors absoliutaus įsakinėtojo pasirodymas; paskutinis didis to paliudymas – Napoleonas: jo darbų istorija – tai iš esmės istorija didžiausios laimės, kurią šis šimtmetis pasiekė vertingiausiomis akimirkomis vertingiausių žmonių asmenyje.

200

Irimo epochos žmogus, beatodairiškai maišantis rases ir todėl su krauju paveldėjęs labai įvairų palikimą, t.y. priešingus ir dažnai ne tik priešingus potraukius ir vertinimo standartus, kurie kovoja vienas su kitu ir retai palieka vienas kitą ramybėje,- toks vėlyvųjų kultūrų ir perlaužtų žvakių žmogus paprastai nusilpsta: jo stipriausias troškimas – kad galų gale baigtųsi j a m e vykstantis karas; laimė jam, kaip ir dera žmogui, vartojančiam raminamuosius (pavyzdžiui, epikūrietiškus arba krikščioniškus) vaistus ir atitinkamai mąstančiam – tai pirmiausia nusiraminimo, netrikdomumo, sotumo, galutinės santarvės laimė, “sabatų sabata”, kaip sakė šventasis retorius Augustinas, kuris pats buvo toks žmogus.- O jei vidinė nesantaika ir karas tokią natūrą veikia kaip p a p i l d o m a s gyvenimo dirgiklis ir kutulys, ir, be to, jeigu ji kartu su galingais ir nesutaikomais instinktais paveldėjo ir išpuoselėjo tikrai meistrišką ir subtilų kariavimo su savimi būdą, t.y. sugebėjimą susivaldyti ir pergudrauti save,- tai prieš mus iškyla nesuvokiami ir nesuprantami stebukladariai, pergalėms ir suvedžiojimams gimę slaptingi žmonės, kuriems geriausiai atstovauja Alkibiadas ir Cezaris (aš mielai prie jų priskirčiau ir Friedrichą Antrąjį Hohenstaufeną – p i r m ą j į mano skonio europietį), o iš menininkų turbūt Leonardo da Vinci. Jie pasirodo kaip tik tais laikais, kai į pirmąjį planą išeina silpnesnis tipas, siekiantis ramybės: abu tipai neatskiriami ir atsiranda dėl tų pačių priežasčių.