Frydrichas Nyčė – Penktas skyrius. Moralės natūralios istorijos link 193-197

193

Quidquid luce fuit, tenebris agit 37 , bet ir priešingai. Tai, ką mes pergyvename sapnuose, tarus, kad tai pergyvename dažnai, taip pat sudaro mūsų sielos vidinio pasaulio dalį, kaip ir tai, ką pergyvename “iš tikrųjų”: tai daro mus turtingesnius ar skurdesnius, duoda mums vienu poreikiu daugiau ar mažiau, ir pagaliau net vidurdienį, šviesiausiomis mūsų budinčios sielos akimirkomis, mus šiek tiek vedžioja už rankos sapnų nulemti įpročiai. Tarkime, kad kas nors sapnuodamas dažnai skraidė ir galų gale kaskart sapnuodamas suvokia savo skraidymo galią ir meną kaip savo pranašumą, taip pat ir kaip tekusią jam pavydėtiną laimę: argi toks žmogus, kuris tiki galįs skrieti visais galimais lankais ir kampais (tam užtenka menkiausio akstino), žmogus, kuris turi savitą dieviško lengvabūdiškumo pojūtį, kuris žino, kaip galima kilti “aukštyn” be jokios įtampos ir prievartos ir leistis “žemyn” nejaučiant globos ir pažeminimo – be s v o r i o! – argi žmogus, turintis tokią sapnų patirtį ir tokius sapnų įpročius, neturėtų kitaip apibrėžti ir nuspalvinti žodį “laimė” savo budėjimo valandomis! argi neturėtų jis siekti laimės – k i t a i p? “Polėkis”, apie kurį rašo poetai, turėtų atrodyti jam, palyginti su “skraidymu”, pernelyg žemiškas, raumeningas, prievartinis, pernelyg “sunkus”.

194

Žmonės skiriasi ne tik tuo, kad skiriasi jų trokštamų gėrybių sąrašai, t.y. tuo, kad geidžiamomis jie laiko skirtingas gėrybes ir nesutaria, kurios vertos daugiau, o kurios mažiau, kokia yra visuotinai pripažintų gėrybių hierarchija,- jie dar labiau skiriasi tuo, ką jie laiko tikru vienos ar kitos gėrybės t u r ė j i m u ir v a l d y m u. Antai kalbant apie moterį, jau teisė naudotis jos kūnu ir tenkinti lytinius potraukius kuklesniam atrodo patenkinamas ir pakankamas turėjimo ir valdymo požymis; kitam, nepatiklesniam ir turinčiam didesnį valdymo troškulį, toks turėjimas tėra “klaustukas”; jis jaučia jo iliuziškumą ir siekia subtilesnių išbandymų, visų pirma norėdamas sužinoti, ar moteris tik atsiduoda, ar dėl jo pasirengusi atsisakyti visko, ką turi ar mielai turėtų,- tik t a i jam ir reiškia “valdyti”. Trečiojo nepatiklumas ir turėjimo troškulys nesibaigia netgi čia; jis klausia savęs, ar moteris, aukojanti viską, nedaro kartais to ne dėl jo, o dėl jo fantomo: jis nori būti pamiltas tik po to, kai iš pradžių yra iki pačių slapčiausių sielos gelmių pažintas,- jis nori ir ryžtasi būti įmintas.- Tik tada jis jaučia visiškai turįs savo mylimąją, kai ji daugiau dėl jo nebeapsigaudinėja, kai ji myli jį taip pat stipriai už jo šėtoniškumą ir slaptą nepasotinamumą, kaip ir už jo gerumą, kantrumą ir dvasingumą. Vienas norėtų valdyti tautą – ir visos rafinuotos Cagliostro ir Katilinos gudrybės, jo požiūriu, tinka šiam tikslui pasiekti. Kitas, kurio valdymo troškulys yra subtilesnis, sako sau: “negalima apgaudinėti ten, kur nori valdyti”,- jį erzina ir neramina mintis, kad tautos širdį valdo jo kaukė: “vadinasi, aš turiu l e i s t i pažinti save ir pirmiausia pats pažinti save!” Tarp paslaugių ir geranorių žmonių mes beveik nuolat susiduriame su šiurkštoku vyliumi, leidžiančiu sąmoningai priderinti prie jų norų tą, kuriam reikia padėti: tarsi, pavyzdžiui, jis būtų “vertas” pagalbos, pageidautų būtent j ų pagalbos ir už visokią pagalbą prisiektų esąs didžiai jiems dėkingas, atsidavęs ir nuolankus;- tai įsikalbėję jie naudojasi nelaiminguoju kaip savo nuosavybe, nes būtent siekimas turėti nuosavybę ir verčia juos būti visada linkusiais padėti geradariais. Jie pasidaro pavydūs, kai kiti perkerta jų kelią arba aplenkia juos. Tėvai nejučia paverčia savo vaikus panašiais į save – jie tai vadina “auklėjimu”,- širdies gilumoje jokia motina neabejoja, kad jos pagimdytas vaikas yra jos nuosavybė, joks tėvas neabejoja turįs teisę jį palenkti s a v o sąvokoms ir vertinimams. O kadaise tėvams netgi atrodė, kad jie turi teisę savo nuožiūra spręsti naujagimio gyvenimo ar mirties klausimą (kaip tai darė senovės germanai). Ir kaip tėvui, taip mūsų dienomis dar ir mokytojui, luomui, šventikui, kunigaikščiui kiekvienas naujas žmogus yra aiški naujos nuosavybės galimybė. Iš čia kyla…

195

Žydai – tauta, “gimusi vergovei”, kaip sako Tacitas ir visas antikos pasaulis, “išrinktoji tauta tarp tautų”, kaip sako ir mano jie patys,- žydai padarė tą vertybių apvertimo stebuklą, dėl kurio gyvenimas žemėje porai tūkstantmečių įgijo naują pavojingą žavesį: jų pranašai “turtingą”, “bedievišką”, “blogą”, “prievartinį”, “juslinį” sulydė į vieną daiktą ir pirmą kartą žodį “pasaulis” pavertė keiksmažodžiu. Šiame vertybių apvertime (su juo susijęs ir polinkis žodį “skurdžius” vartoti kaip žodžių “šventasis” ir “draugas” sinonimą) slypi žydų tautos reikšmė: nuo jo prasideda vergų sukilimas moralėje.

196

Greta Saulės g a l b ū t egzistuoja daugybė tamsių kūnų, kurių mes niekad nepamatysime. Tarp mūsų kalbant, tai alegorija; ir moralės psichologas žvaigždžių rašmenis skaito tik kaip alegoriją ir simbolių kalbą, padedančią daug ką nutylėti.

197

Mes nesuprantame plėšrūno žvėries ir plėšrūno žmogaus (pavyzdžiui, Cesare’s Borgia’os), mes nesuprantame “gamtos”, kol šiose sveikiausiose tropinėse pabaisose ir augaluose ieškome kažkokio “liguistumo” ar net įgimto “pragaro”,- tai iki šiol daro visi moralistai. Matyt, moralistai nekenčia neliesto, pirmykščio miško ir tropikų? Matyt, jie bet kuria kaina stengiasi diskredituoti “tropinį žmogų”, įžvelgdami jame ligą ir išsigimimą arba savo paties pragarą ir savęs kankinimą? Bet kodėl ir kokiu tikslu? “Nuosaikaus klimato juostų” naudai? Nuosaikaus žmogaus naudai? Moralaus žmogaus? Vidutinio? – Tai – skyriui “Moralė kaip baimė”.

37 – Kas buvo dieną, tebeveikia naktį (lot.)