Frydrichas Nyčė – Ketvirtas skyrius. Aforizmai ir intermedijos 63-100
63
Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus – net ir patį save.
64
“Pažinimas dėl pažinimo” – tai paskutinės pinklės, kurias spendžia moralė,- per jas gali ir visiškai joje susipainioti.
65
Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos.
65 a
Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis n e g a l i padaryti nuodėmės!
66
Galbūt polinkyje leisti kitiems save žeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti – reiškiasi Dievo tarp žmonių drovumas.
67
Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui.
68
“Aš tai padariau”,- sako mano atmintis. “Aš negalėjau to padaryti”,- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.
69
Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos, kuri užmuša gailėdama.
70
Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą, kuris vis kartosis.
71
Išminčius – kaip astronomas.- Kol suvoki žvaigždes kaip kažką “virš savęs”, tu dar nežvelgi pažįstančiojo žvilgsniu.
72
Ne aukštesniųjų potyrių stiprumas, o jų trukmė sukuria aukštesnįjį žmogų.
73
Pasiekęs savo idealą, kartu jį ir pranoksti.
73 a
Kai kurie povai slepia savo uodegą – ir vadina tai išdidumu.
74
Genialų žmogų sunku pakęsti, jei jis neturi dar bent dviejų savybių: dėkingumo ir taurumo.
75
Žmogaus kilmingumo laipsnis ir pobūdis pasiekia aukščiausias jo dvasios viršūnes.
76
Karingas žmogus taikos metu puola pats save.
77
Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti,- gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų.
78
Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją.
79
Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių.
80
Išaiškėjęs dalykas nustoja mus dominti.- Ką turėjo galvoje tas dievas, kuris patarė: “Pažink save!” Gal – “nustok domėtis savimi! Tapk objektyvus!” – O Sokratas? – O “mokslo žmogus”?-
81
Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti troškulio?
82
“Užjausti visus” – būtų kietaširdiškumas ir tironija t a v o atžvilgiu, mano pone kaimyne!-
83
I n s t i n k t a s. – Kai liepsnoja namas, užmirštami netgi pietūs.- Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat, gaisravietėje.
84
Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokėjimą žavėti.
85
Tie patys vyro ir moters afektai skiriasi savo tempu: todėl vyras ir moteris nuolat neteisingai supranta vienas kitą.
86
Moterų asmeninės tuštybės gelmėse slypi dar ir beasmenė panieka – panieka “moteriai”.
87
S u v a r ž y t a š i r d i s, l a i s v a s p r o t a s.- Tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui,- tai aš jau kartą sakiau. Bet manimi niekas netiki, jei jau anksčiau to nežinojo…
88
Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti.
89
Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus.
90
Prislėgtiems, niūriems žmonėms palengvėja kaip tik nuo to, kas slegia kitus, – nuo neapykantos ir meilės,- ir kuriam laikui jie iškyla į savo paviršių.
91
Toks šaltas, toks ledinis, kad nuo jo svyla pirštai! Prisilietusi prie jo, suvirpa kiekviena ranka. Ir kaip tik todėl kai kurie laiko jį alsuojančiu karščiu.
92
Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save? –
93
Familiarume nėra jokios neapykantos žmonėms, bet užtat kiek daug paniekos jiems.
94
Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant.
95
Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo.
96
Su gyvenimu reikia skirtis taip, kaip Odisėjas skyrėsi su Nausikaja – veikiau laimindamas negu mylėdamas.
97
Kaip? Didis žmogus? Aš vis dar matau tik savo idealo aktorių.
98
Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos.
99
Nusivylęs sako: “Aš klausiausi aido ir girdėjau tik pagyras.” –
100
Mes vaizduojamės, kad kiti yra patiklesni už mus: taip pailsime nuo savo artimųjų.
