Frydrichas Nyčė – Devintas skyrius. Kas kilnu? 268-269

268

Pagaliau kas yra bendrumas? – Žodžiai – tai sąvokų garsiniai ženklai; o sąvokos – daugmaž apibrėžti dažnai pasikartojančių ir tuo pat metu kylančių pojūčių ir jų grupių vaizdiniai ženklai. Norint suprasti vienas kitą, nepakanka vartoti tuos pačius žodžius; tais pačiais žodžiais reikia išreikšti vienodus išgyvenimus, galiausiai reikia turėti b e n d r ą su kitais žmonėmis patirtį. Todėl vienos tautos žmonės supranta vienas kitą geriau negu skirtingų tautų atstovai netgi tuo atveju, kai pastarieji kalba ta pačia kalba; arba kita vertus, jeigu žmonės ilgai gyvena panašiomis sąlygomis (klimato, dirvos, pavojaus, poreikių, darbo) tai a t s i r a n d a kažkas, kas “supranta save” – tauta. Visose sielose dažnai pasikartojantys išgyvenimai persveria retesnius: pirmųjų veikiami žmonės supranta vienas kitą greit ir laikui bėgant dar greičiau – kalbos istorija yra trumpinimo proceso istorija,- o greit suprantančius vienas kitą žmones ima sieti vis glaudesnis ryšys. Kuo didesnis pavojus, tuo didesnis poreikis greit ir lengvai susitarti dėl to, ką būtina daryti; išvengti nesusipratimų pavojaus akivaizdoje – štai sąlyga, be kurios žmonių bendravimas būtų neįmanomas. Netgi draugystė ar meilė reikalauja išbandyti vienas kitą: toks ryšys negali ilgiau trukti, jei išaiškėja, kad vienas, girdėdamas ar tardamas tuos pačius žodžius, jaučia, mąsto, suvokia, trokšta, bijo kitaip nei antras. (“Amžino nesupratimo” baimė – štai tas gerasis genijus, kuris skirtingos lyties asmenis taip dažnai sulaiko nuo pernelyg skuboto ryšio, nors jausmai ir širdis jo trokšta,- o visai n e kažkoks Schopenhauerio “rūšies genijus”!) Pojūčių grupės, kurios greičiausiai gali nubusti sieloje, gauti žodį, duoti įsakymą, nulemia visą jos vertybių hierarchiją, galiausiai viso gėrybių sąrašo turinį. Žmogaus vertinimai iš dalies išduoda jo sielos s t r u k t ū r ą ir tai, ką jis laiko gyvenimo sąlygomis bei tikrąja savo reikme. Tarus, kad reikmė nuo seno suartindavo tik tokius žmones, kurie panašiais ženklais išreikšdavo panašius poreikius, panašius išgyvenimus, paaiškėja, kad gebėjimas lengvai p e r t e i k t i reikmę, t.y. iš esmės tik įprastus ir b e n d r u s išgyvenimus, turi būti galingiausia iš visų jėgų, iki šiol valdžiusių žmogų. Panašesni, labiau įprasti žmonės turėjo ir visada turi pirmenybę, o išrinktieji, subtilesni, rečiau sutinkami, sunkiau suprantami lengvai lieka vieniši, dėl savo vienatvės patiria negandas ir retai dauginasi. Reikia pasitelkti nepaprastai galingas priešingas jėgas, norint sustabdyti šį natūralų, per daug natūralų progressus in simile 79 , laipsnišką žmonijos transformavimąsi į kažką panašų, įprastą, vidutinišką, būdingą bandai – į kažką b e n d r ą!

269

Kuo daugiau psichologas – apsigimęs, neišvengiamas psichologas ir sielų žinovas – ima tyrinėti neįprastus atvejus ir žmones, tuo didesnis pavojus uždusti nuo užuojautos: tvirtumo ir linksmumo jam r e i k i a daugiau negu kitam žmogui. Aukštesniųjų žmonių, neįprastų sielų sugadinimas, prapultis yra taisyklė: tokią taisyklę klaiku matyti visą laiką prieš akis. Psichologo, kuris atrado šią prapultį, kuris kartą atskleidė ir po to b e v e i k nuolat visoje istorijoje atskleidžia aukštesniojo žmogaus bendrą vidinį “neišgydomumą”, šį amžiną “pernelyg vėlu!” visomis prasmėmis,- tokio psichologo visokeriopos kančios vieną dieną gali tapti priežastimi, dėl kurios jis įniršęs sukils prieš savo likimą ir pabandys sunaikinti save,- dėl kurios jis pats “suges”. Beveik kiekvienam psichologui yra būdingas jį išduodantis pomėgis ir polinkis bendrauti su eiliniais ir lengvai pusiausvyrą išlaikančiais žmonėmis: tuo jis išsiduoda, kad jam pačiam nuolat reikia gydymo, kad jam reikia savotiškos užmaršties ir bėgimo nuo to, kuo apsunkina jo sąžinę įžvalgos ir pjūviai, jo “amatas”. Jam būdinga nuosavos atminties baimė. Jis lengvai nutyla girdėdamas kitų žmonių nuomones: beaistriu veidu jis klauso, kaip garbinama, stebimasi, mylima, aiškinama ten, kur jis m a t ė,- arba jis netgi slepia savo nebylumą, tyčia sutikdamas su kokia nors paviršutiniška nuomone. Galbūt jo padėtis pasidarė tokia siaubingai paradoksali, kad kaip tik ten, kur jis išmoko didžios užuojautos ir kartu didžios paniekos, minia, išsimokslinusieji, svajotojai mokosi didžio garbinimo,- mokosi garbinti “didžiuosius žmones” ir keistus žvėris, dėl kurių laimina ir šlovina tėvynę, žemę, žmogaus orumą, save – kuriuos nurodo jaunimui, kurių pavyzdžiu remiasi auklėdami… Ir kas žino, ar iki šiol visais svarbesniais atvejais nevykdavo tas pat,- kad minia garbino Dievą, o “Dievas” buvo tik vargšų aukojimo gyvulys! Sėkmė visada buvo didžiausia melagė,- o juk ir pats “kūrinys” yra sėkmė; didis valstybės veikėjas, nukariautojas, atradėjas,- visi jie neatpažįstamai perrengti savo darbų rūbais: menininko, filosofo “kūrinys” išranda tą, kas jį sukūrė, turėjo sukurti; išgarbinti “didieji vyrai” po to tėra menki prasti prasimanymai; istorinių vertybių pasaulyje v i e š p a t a u j a pinigų klastojimas. Šie didieji poetai, pavyzdžiui, byronai, musset’ai, poe, leopardi, kleistai, gogoliai,- tokie, kokie jie dabar yra ir kokie galbūt turi būti,- yra akimirkos žmonės, egzaltuoti, juslūs, vaikiški, lengvabūdžiai ir pašėlę tiek nepatiklumu, tiek patiklumu; su sielomis, kuriose paprastai reikia slėpti kokį nors lūžį ar plyšį; dažnai keršijantys savo kūriniais už vidinį supurvinimą, savo polėkyje dažnai bėgantys nuo pernelyg geros atminties, dažnai klaidžiojantys liūne ir beveik įsimylėję į jį, kol galiausiai pasidaro panašūs į žaltvyksles, o į s i v a i z d u o j a esą žvaigždės – tada liaudis pradeda juos vadinti idealistais,- dažnai kovojantys su ilgalaikiu pasibjaurėjimu, su persekiojančia juos netikėjimo šmėkla, kuri juos stingdo ir verčia ilgėtis gloria ir misti “tikėjimu savimi” iš apsvaigusių pataikūnų rankų. Kokia k a n č i a yra šie didieji menininkai ir apskritai aukštesnieji žmonės tam, kas juos galiausiai atspėjo! Nieko keista, kad būtent moteryje – ji yra aiškiaregė kančios pasaulyje ir aistringai siekia padėti ir gelbėti, nors ta aistra, deja, pranoksta jos jėgas,- j i e taip lengvai sukelia tuos beribės ir pasiaukojamos u ž u o j a u t o s protrūkius, kurių minia, ir pirmiausia garbintojų minia, nesupranta ir todėl dažniausiai juos smalsiai ir savavališkai aiškina. Ši užuojauta nuolat apsigauna vertindama savo galią; moteriai norisi tikėti, kad meilė v i s k ą gali,- tai jos tikrasis t i k ė j i m a s. Ak, tik tas, kas pažino žmogaus širdį, tik tas mato, kokia vargšė, naivi, bejėgė, arogantiška, klystanti ir veikiau naikinanti negu gelbėjanti yra pati stipriausia meilė! – Galbūt šventoji legenda ir Jėzaus gyvenimo istorija slepia vieną iš skausmingiausių ž i n o j i m o, k a s t a i y r a m e i l ė, sukeltos kankynės atvejų; nekalčiausios ir aistringiausios širdies kankynės,- širdies, kuriai nepakako žmogiškosios meilės, kuri norėjo būti mylima, t r o š k o meilės ir daugiau nieko, troško atkakliai, beprotiškai, su siaubingos neapykantos trukdantiems mylėti protrūkiais; galbūt tai istorija nepasisotinusio meile ir nepasotinamo ja vargšo žmogaus, turėjusio išrasti pragarą, kad galėtų pasiųsti į jį tuos, kurie jo n e n o r ė j o mylėti,- ir galiausiai jis, pažinęs žmogiškąją meilę, turėjo išrasti Dievą, kuris visas yra meilė, g e b ė j i m a s mylėti,- jis gailėjosi žmogiškosios meilės, matydamas, kokia ji skurdi ir akla! Kas taip jaučia, taip s u p r a n t a meilę, tas i e š k o mirties.- Bet ar verta samprotauti apie tokius skausmingus dalykus? Tarkime, kad tai nebūtina.-