Frydrichas Nyčė – Devintas skyrius. Kas kilnu? 257-259

257

Lig šiol “žmogaus” tipą aukštino tik aristokratinė visuomenė – ir taip bus visada: tokia visuomenė tiki išplėtota socialine hierarchija, nevienoda žmonių verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos. Be d i s t a n c i j o s p a t o s o, kurį lemia giliai įsišakniję luomų skirtumai, nuolatinis viešpataujančios kastos įprotis žvelgti iš viršaus į pavaldinius ir įrankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis paklusti ir įsakinėti, laikyti kitus žemiau ir toliau, be tokio patoso visai negalėtų išaugti kitas paslaptingas patosas,- siekimas didinti distanciją ir sieloje, formavimasis vis aukštesnių, retesnių, tolimesnių, labiau įtemptų ir platesnių sielos būvių, žodžiu, negalėtų tobulėti “žmogaus” tipas, negalėtų tęstis “žmogaus saviveika” – tariant moralinės formulės žodžiais, bet suteikiant jiems antmoralinę prasmę. Žinoma, tiriant aristokratinės visuomenės (taigi “žmogaus” tipo iškėlimo prielaidos) atsiradimo istoriją, negalima pasiduoti humanitarinėm iliuzijoms: tiesa yra rūsti. Pasakykime be gailesčio kaip iki šiol žemėje a t s i r a s d a v o kiekviena aukštesnė kultūra! Žmonės, dar natūralūs savo prigimtimi, barbarai siaubingiausia žodžio prasme, plėšrūnai, turintys dar nepalaužtą valios jėgą ir valdžios geismą, puldavo silpnesnes, romesnes, taikingesnes rases, kurios galbūt vertėsi prekyba ir gyvulininkyste, arba senas sukiužusias kultūras, kurių paskutinės gyvybinės galios buvo švaistomos ironijos ir sugedimo fejerverkuose. Kilmingųjų kasta iš pradžių visada buvo barbarų kasta: jos persvarą lėmė pirmiausia ne fizinė jėga, o dvasinė – jie buvo h a r m o n i n g e s n i žmonės (kiekvienoje raidos pakopoje tai iš esmės reiškia -“harmoningesni žvėrys”).

258

Korupcija, aiškiai rodanti, kad vidiniam instinktų pasauliui gresia anarchija ir kad sukrėstas fundamentalus afektų statinys, vadinamas “gyvenimu”,- korupcija, priklausomai nuo gyvenimo sanklodos, kuriai esant pasireiškia, gali būti labai skirtinga. Pavyzdžiui, jei aristokratija, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pradžioje, su rafinuotu pasibjaurėjimu atsisako privilegijų ir aukoja save savo moralinio jausmo palaidumui, tai yra korupcija: iš tikrųjų tai buvo tik baigiamasis aktas šimtmečius trukusios korupcijos, dėl kurios Prancūzijos aristokratija pamažu prarado savo viešpatavimo teises ir nusmuko iki karališkosios valdžios f u n k c i j o s lygio (ir galiausiai tapo šios valdžios blizgučiu). O juk esminis geros ir sveikos aristokratijos bruožas yra pojūtis, kad ji yra n e funkcija (karališkosios valdžios ar visuomenės), o j ų p r a s m ė ir aukščiausias pateisinimas – ir todėl su ramia sąžine ji gali priimti daugybės žmonių auką, tų žmonių, kurie j o s l a b u i turi būti prispausti, sumenkinti ir paversti daliniais žmonėmis, vergais, įrankiais. Svarbiausia, ji turi tikėti, kad visuomenė turi egzistuoti n e visuomenei, o tik kaip pamatas ir pakyla, reikalinga išrinktųjų būtybių rūšiai vykdyti savo aukštesniuosius uždavinius ir apskritai aukštesniajai b ū č i a i: ją galima palyginti su tais į saulę besistiebiančiais vijokliniais Javos augalais,- jie vadinami Sipo Matador,- kurie glėbia savo šakomis ąžuolą tol, kol galiausiai iškyla virš jo ir, remdamiesi juo, laisvai išskleidžia savo lapiją ir demonstruoja savo laimę.-

259

Abipusiškai vengti užgaulės, prievartos, išnaudojimo, savo valią laikyti lygia kito valiai – šiurkščiai kalbant, tai galima laikyti geranoriškumu, jei tik egzistuoja reikiamos sąlygos (būtent abiejų individų jėgos ir vertė panašios ir jie priklauso tai pačiai korporacijai). Bet kai tik mes pabandysime suteikti šiam principui platesnę prasmę ar net imsime traktuoti kaip s v a r b i a u s i ą v i s u o m e n ė s p r i n c i p ą, tai tuoj pat paaiškės, kad jis yra gyvenimo n e i g i m o valia, irimo ir žūties principas. Čia reikia nuodugniai įsigilinti į dalyko esmę ir nepasiduoti visokiam sentimentaliam silpnumui: gyvenimas i š e s m ė s yra nusavinimas, žeidimas, svetimo ir silpnesniojo įveikimas, priespauda, griežtumas, savo formų primetimas, aneksija arba, kalbant švelniausiai, išnaudojimas – bet kam nuolat vartoti būtent tokius žodžius, kurie nuo amžių paženklinti šmeižto žyme? Ir ta korporacija, kurios atskiri nariai, kaip jau buvo sakyta, laiko save lygiais,- o taip yra kiekvienoje sveikoje aristokratijoje,- jeigu ji gyvybinga, o ne mirštanti, turi pati kitų korporacijų atžvilgiu daryti visa tai, nuo ko susilaiko jos nariai vienas kito atžvilgiu: ji turi būti įkūnyta galios valia, ji turi augti, plėstis, traukti prie savęs, siekti įgyti persvarą – ne iš kokių nors moralinių ar nemoralinių paskatų, o todėl, kad ji g y v e n a, o gyvenimas ir y r a galios valia. Bet jokiu kitu klausimu bendras europiečių požiūris nėra toks priešiškas mūsų mokymui, kaip šiuo; visur svajojama, netgi dangstantis mokslu, apie būsimą visuomenės būvį; kai bus panaikintas jos “išnaudojamasis pobūdis”: mano ausyse tai skamba taip, tarsi būtų žadama išrasti gyvenimą be organinių funkcijų. “Išnaudojimas” nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar primityvios visuomenės ypatybė: jis yra e s m i n ė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia.- Galbūt kaip teorija tai yra naujovė,- bet kaip tikrovė tai p i r m i n i s, p a m a t i n i s visos istorijos faktas: bent čia būkime sąžiningi patys sau!-