Frydrichas Nyčė – Aštuntas skyrius. Tautos ir tėvynės 244

244

Kadaise vokiečiai buvo laikomi “giliais”,- o dabar, kai didžiausios sėkmės pasiekęs naujojo vokiečio tipas trokšta visai kitokios šlovės ir galbūt visuose giliuose dalykuose įžvelgia šaunumo stoką, laiko dvasia ir patriotizmas verčia suabejoti, ar kartais, tikint pagyromis, nebuvo apsigaunama, žodžiu, ar vokiškasis gilumas nėra iš tikrųjų kažkas kita, blogesnio,- ko, ačiū Dievui, sėkmingai siekiama atsikratyti. Taigi pabandykime pakeisti požiūrį į vokišką gilumą: tam tereikia atlikti nedidelę vokiškos sielos vivisekciją.- Vokiška siela visų pirma yra daugialypė, daugiasluoksnė, veikiau sudėta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota, – tai jos kilmės, ištakų įvairovės padarinys. Vokietis, kuris drįstų teigti: “ak! dvi sielos mano krūtinėj”, žiauriai nusikalstų tiesai, tiksliau, per daugeli sielų nutoltų nuo tiesos. Kaip tauta, atsiradusi klaikiai susimaišius ir susikryžminus rasėms, galbūt netgi su ikiariškų elementų persvara, kaip “vidurio tauta” visomis prasmėmis, vokiečiai yra sunkiau suvokiami, platesnės natūros, prieštaringesni, mažiau žinomi, labiau neapskaičiuojami; labiau stebinantys, labiau gąsdinantys negu kitos tautos,- juos sunku a p i b r ė ž t i, ir jau vien tai kelia prancūzų neviltį. Vokiečiams labai būdinga tai, kad jiems visada rūpi klausimas “kas yra vokiška?” Kotzebue aišku gerai pažinojo savo vokiečius: “esame pažinti”,- džiūgavo jie,- bet ir Sandas manė, kad juos pažįsta 66 . Jeanas Paulis žinojo, ką daro, kai su įtūžiu neigė Fichte’s melagingus, bet patriotiškus meilikavimus ir perdėjimus,- bet labai tikėtina, kad Goethe į vokiečius žiūrėjo kitaip negu Jeanas Paulis, nors ir sutiko su jo nuomone apie Fichtę. Ką Goethe iš tikrųjų galvojo apie vokiečius? – Bet apie daugelį dalykų jis niekada aiškiai nekalbėjo ir visą gyvenimą mokėjo subtiliai tylėti: tikriausiai tam buvo rimtų priežasčių. Žinoma, linksmiau žiūrėti į pasaulį jį vertė ne “laisvės karai”, juolab ne Prancūzijos revoliucija; įvykis, dėl kurio jis p e r m ą s t ė savo Faustą ir net visą “žmogaus” problemą, buvo Napoleono pasirodymas. Išliko Goethe’s žodžiai, kuriais jis negailestingai ir griežtai, tarsi užsienietis, smerkia tai, kuo vokiečiai didžiuojasi: garsųjį vokiškąjį būdą (Gemüth) jis nusako taip: “atlaidumas svetimoms ir savoms silpnybėms”. Argi jis buvo neteisus? – kalbėdamas apie vokiečius, retas būna visiškai neteisus. Vokiškoje sieloje yra pereigų ir perėjų, yra urvų, slėptuvių ir požemių; jos netvarka turi daug paslapties žavesio, vokietis žino klystkelius, vedančius i chaosą. Ir kaip kiekvienas daiktas mėgsta panašų į save, taip ir vokietis mėgsta debesis ir visa, kas neaišku, kas tampa, temsta, yra drėgna arba uždengta: visa, kas nežinoma, nesusiformavę, slenka ir auga, jis suvokia kaip “gilų”. Ir pats vokietis ne y r a, jis t a m p a, jis “v y s t o s i”. Todėl “vystymasis” iš tikrųjų yra vokiškas atradimas ir indėlis į didžiulę filosofinių formulių karalystę,- ši dominuojanti sąvoka drauge su vokišku alumi ir vokiečių muzika stengiasi suvokietinti visą Europą. Užsieniečius stebina ir traukia mįslės, kurias jiems užmena prieštaringa vokiškosios sielos prigimtis (ją Hegelis traktavo kaip sistemą, o Richardas Wagneris išreiškė muzika). “Geraširdis ir klastingas” – tokia samplaika, absurdiška bet kurios kitos tautos atžvilgiu, deja, per dažnai pateisinama Vokietijoje – tik pagyvenkite kurį laiką tarp švabų! Vokiečių mokslininko nerangumas, jo socialinis banalumas siaubingai gerai sugyvena jame su vidine ekvilibristika ir lengvabūdiška drąsa, kurios jau išmoko bijoti beveik visi dievai. Norint pademonstruoti vokišką sielą ad oculos 67 , pakanka pažvelgti į vokišką skonį, vokiečių meną ir papročius: koks prasčiokiškas abejingumas “skoniui”! Koks kilmingumo ir niekingumo mišinys! Koks netvarkingas ir turtingas visas šis sielos ūkis! Vokietis t e r l i o j a s i su savo siela, jis terliojasi su viskuo, ką pergyvena. Jis blogai virškina savo gyvenimo įvykius ir niekada negali to “baigti”; vokiškoji giluma dažnai tėra blogas, lėtas “virškinimas”. Ir kadangi visi chroniški ligoniai, visi dispeptikai mėgsta patogumus, tai ir vokietis mėgsta “atvirumą” ir “tiesumą”: taip p a t o g u būti atviram ir tiesiam! – Tas patiklumas, tas paslaugumas, tas s ą ž i n i n g a s kortų atskleidimas šiandien yra turbūt pavojingiausia ir sėkmingiausia maskuotė, kuria sugeba pasinaudoti vokietis: tai yra jo tikrasis mefistofeliškas menas, kuris jį “toli nuves”! Vokietis nuleis rankas, pažvelgs geromis, žydromis tuščiomis vokiškomis akimis – ir užsienis tuoj pat supainios jį su jo chalatu!- Aš norėjau pasakyti: tebūnie vokiškasis gilumas kuo tik nori,- tarp savęs turbūt galime ir pasijuokti iš jo,- bet mes pasielgsime gerai, jeigu ir ateity gerbsime jo regimybę ir gerą vardą ir neišmainysime pernelyg pigiai mūsų senos – gilios tautos – reputacijos į prūsišką “šaunumą” ir berlynietišką sąmojį bei akių dūmimą. Protinga tauta, kuri sukuria ir l e i d ž i a kitiems turėti nuomonę apie ją kaip gilią, nerangią, geraširdišką, sąžiningą ir neprotingą: tokia tauta galėtų netgi – būti gili! Galų gale: reikia pateisinti savo vardą juk ne veltui esame vadinami “tückisches” Volk, apgaudinėjančia tauta…