Frydrichas Nyčė – Aštuntas skyrius. Tautos ir tėvynės 240-241
240
Aš klausiausi, vėl pirmą kartą – Richardo Wagnerio M e i s t e r s i n g e r i ų uvertiūros: tai prabangus perkrautas, sunkus ir vėlyvas menas, kuris didžiuojasi, kad, norint jį suprasti, reikalingi dar du gyvos muzikos šimtmečiai,- šlovė vokiečiams, kad tokia puikybė neapsiriko! Kokia syvų ir jėgų, metų laikų ir klimato juostų maišatis! Ši muzika žavi mus tai senove, tai svetimumu, tai aitrumu ir perdėtu jaunumu; ji laisva ir kartu pompastiškai tradicinė, neretai šelmiška, dar dažniau stipri ir šiurkšti,- ji alsuoja ugnimi ir gyvybe, o kartu ji tarsi glebi gelsva per vėlai prinokstančių vaisių odelė. Ji liejasi plačiai ir nevaržomai,- ir staiga – nepaaiškinamas sulėtėjimas, tarsi tarpas, skiriantis priežastį nuo padarinio, sunkulys, verčiantis mus pasinerti į svajas, beveik slogutis,- bet štai vėl liejasi ir plečiasi ankstesnis malonumų, įvairiausių malonumų, senos ir naujos laimės srautas – jame l a b a i aiškiai jaučiamas menininko pasitenkinimas savimi, kurio jis nė nemano slėpti, stebinantis jį baimingas suvokimas, kad jis meistriškai valdo raiškos priemones, naujai įgytas ir iki šiol neišbandytas menines priemones,- regis, tai jis nori mums pasakyti. Apskritai šioje muzikoje nėra grožio, nėra Pietų, nėra subtilaus pietietiško dangaus skaidrumo, nėra gracijos, šokio, beveik nėra, logikos valios; atvirkščiai, jaučiamas netgi tam tikras nerangumas, kuris dar ir pabrėžiamas, tarsi menininkas norėtų pasakyti: “to aš ir siekiu”; griozdiškas rūbas, kažkas savavališkai barbariška ir iškilminga, mokslingų (gelehrten) ir garbingų brangenybių ir nėrinių raibulys; kažkas vokiška geriausia ir blogiausia šio žodžio prasme, kažkas vokiškai sudėtinga, be formos ir neišsemiama; tam tikra vokiška galia ir perpildyta siela, kuri nebijo slėptis po nuopuolio raffinements 65 ,- kuri galbūt tik ten ir jaučiasi geriausiai; tikras vokiškos sielos požymis,- sielos, kuri kartu yra jauna ir pasenusi, pernokusi ir kupina ateities. Tokia muzika geriausiai išreiškia tai, ką aš galvoju apie vokiečius: jie užvakardienio ir porytdienio žmonės,- j i e d a r n e t u r i š i a n d i e n o s.
241
Mes -“geri europiečiai”, bet būna valandų, kai ir mes leidžiame sau pabūti šauniais tėvynainiais ir pūkštelėti į senas meiles ir ankštumas – aš ką tik pateikiau pavyzdį,- retkarčiais mus apima nacionalinis jaudulys, patriotinis slogutis, ir mūsų sielą perpildo visokie kitokie archajiški jausmai. Nerangesni negu mūsų protai tik per ilgesnį laiką gali susidoroti su tuo, kas pas mus trunka valandas: vieni – per pusmetį, kiti – per pusę amžiaus, nelygu jų virškinimo ir “medžiagų apykaitos” greitis bei jėga. Aš galėčiau įsivaizduoti tokias bukas ir inertiškas rases, kurioms netgi mūsų skubrioje Europoje reikėtų pusės šimtmečio, kad įveiktų tokius atavistinius parapiškumo priepuolius ir grįžtų į protą, turiu galvoje -“gerą europietiškumą”. Ir štai be saiko samprotaujant apie tokią galimybę, man teko būti dviejų senų “patriotų” pokalbio liudininku,- abu jie, matyt, buvo apykurčiai, todėl šnekėjo labai garsiai. “K a s žino apie filosofiją tik tiek, kiek valstietis ar studentų korporacijos narys,- teigė vienas,- tas dar nekaltas. Bet kas iš to! Gyvename masių epochoje: jos šliaužioja ant pilvo prieš visa, kas masiška. Tas pat ir in politicis. Valstybės vyras, kuris joms pastatys naują Babilono bokštą, sukurs nepaprastai galingą valstybę, joms yra “didis”,- kokia nauda iš to, kad mes, atsargesni ir santūresni, kol kas neatsisakome senojo tikėjimo, kad tik didi mintis suteikia didumo darbams ir dalykams. Tarkime, koks nors valstybės vyras savo tautą įstums į tokią padėtį, kad jai nuo šiol teks vykdyti “didžiąją politiką”, kuriai ji iš prigimties nepasirengusi ir nepritaikyta, ir naujam abejotinam vidutiniškumui ji bus priversta paaukoti savo senas ir tikras dorybes,- tarkime, kad valstybės vyras apskritai pasmerks savo tautą “politikavimui”, tuo tarpu lig šiol ji galėjo daryti kažką geriau, galvoti apie geresnius dalykus ir savo sielos gelmėse išsaugojo įžvalgų pasibjaurėjimą politikuoti mėgstančių tautų neramumu, tuštybe ir triukšmingumu,- tarkime, kad toks valstybės vyras pažadins snūduriuojančias savo tautos aistras ir geidulius, jos ligšiolinį drovumą ir norą likti nuošalyje pavaizduos gėdinga dėme, jos užsienietiškų dalykų pomėgį ir slaptą begalybės siekimą – kalte, nuvertins jos širdingiausius polinkius, išvers jos sąžinę, susiaurins jos protą, pavers jos skonį “tautiniu”,- kaip! argi valstybės vyras, kuris padarytų tai, už ką jo tauta ateityje, jei tik ją turėtų, būtų priversta atgailauti, – argi toks valstybės vyras būtų d i d i s?” – “Be abejo! – atsakė jam su įkarščiu kitas senas patriotas.- Kitaip jis n e g a l ė t ų to padaryti! Galbūt beprotiška norėti tokių dalykų? Bet galbūt viskas, kas didu, iš pradžių buvo tik beprotiška!” – “Piktnaudžiauji žodžiais! – sušuko jo pašnekovas.- Jis stiprus, stiprus ir beprotis! Bet n e didis!” – Senukai aiškiai įsikarščiavo rėkdami viens kitam savo “tiesas”; o aš, laimingas, kad esu anapus, mąsčiau, ar greitai stiprų palenks sau stipresnis, taip pat apie tai, kad vienos tautos dvasinį sulėkštėjimą išlygina kitos dvasinis pagilėjimas.-
65 – įmantrumu (pranc.).
