Frydrichas Nyčė – Antras skyrius. Laisvas protas 42-44

42

Ateina nauja filosofų padermė, – aš surizikuosiu ją pavadinti tokiu vardu, kuris anaiptol nėra nepavojingas. Kiek spėju, kiek jie leidžiasi būti atspėjami,- mat jų padermei būdingas s i e k i m a s išlikti mįsle,- šie ateities filosofai norėtų, nesvarbu, pagrįstai ar ne, būti vadinami g u n d y t o j a i s. Tiesą sakant, šis vardas tėra išbandymas ir, ko gero, pagunda.

43

Ar šie ateities filosofai yra “tiesos” draugai? Labai tikėtina – juk iki šiol visi filosofai mylėjo savo tiesas. Tačiau visai aišku, kad jie nebus dogmatikai. Jų išdidumui, jų skoniui atgrasi tiesa, tampanti tiesa visiems, nors iki šiol kaip tik tai buvo visų dogmatinių pastangų slaptas tikslas ir prasmė. “Mano sprendinys yra m a n o; vargu ar dar kas nors turi į jį teisę”,- galbūt pasakys toks ateities filosofas. Reikia atsisakyti blogo skonio – geisti sutikti su daugelio nuomone. “Gėris” nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau “visuotinis gėris”- iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau – tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę. Pagaliau turi būti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai – dideliems, prarajos – giliems, švelnumas ir šiurpas – subtiliems, žodžiu, visi reti dalykai – retiems.-

44

Ar po viso to man dar reikia pabrėžti, kad jie bus laisvi, l a b a i laisvi protai – šie ateities filosofai, ir ne tik laisvi, o dar daugiau: aukštesni, didesni ir iš esmės kitokie, tai yra jų nebus galima neįvertinti ir supainioti su kitais? Bet, sakydamas šiuos žodžius, aš jaučiu tiek jiems, tiek ir mums, jų heroldams ir pirmtakams,- mums, laisvi protai! – p a r e i g ą kartu su jumis išsklaidyti seną, kvailą prietarą ir nesusipratimą, kuris nuo seno tarsi migla gaubia “laisvo proto” sąvoką. Visuose Europos kraštuose, taip pat ir Amerikoje, piktnaudžiaujama šiais žodžiais – ir kaltė už tai tenka padermei labai siaurų, grandinėmis sukaustytų, įkalintų protų, kurių norai prieštarauja tam, kas slypi mūsų ketinimuose ir instinktuose,- jau nekalbant apie tai, kad, palyginti su n a u j a i s ateities filosofais, jie tėra uždaryti langai ir užrakintos durys. Vienu žodžiu, šie neva “laisvi protai” yra l y g i n t o j a i – demokratinio skonio ir jo “modernių idėjų” plepūs ir grafomaniški vergai, žmonės be vienatvės, drambloti bernapalaikiai, kuriems nestinga nei įžūlumo, nei pagarbaus dorybingumo; bet jie nelaisvi ir juokingai paviršutiniški, pirmiausia savo polinkiu ligšiolinėse senosios visuomenės formose ieškoti v i s ų žmogaus nelaimių ir negandų priežasčių,- žinoma, tiesa čia pastatoma ant galvos! Ko jie siekia visomis išgalėmis? Sukurti visuotinę palaimą bandai, kuri ganosi žaliose ganyklose, kiekvienam garantuoti saugumą, patogumą, malonumą, gyvenimo palengvinimą; jų dvi labiausiai nuvalkiotos dainelės ir dvi įsikaltos pamokos – tai “teisių lygybė” ir “užuojauta visiems kenčiantiems”, o kančią jie suvokia kaip kažką, kas turi būti p a n a i k i n t a. Mes, manantys priešingai, į d ė m i a i ir sąžiningai ištyrinėję; kur ir kaip lig šiol labiausiai vešėjo augalas, vadinamas “žmogumi”, teigiame, kad kiekvieną kartą tai vyko visai priešingomis aplinkybėmis, kad gresiantys jam pavojai turėjo nepaprastai padidėti, jo išradingumas ir vaizduotė (jo “protas”), veikiami ilgalaikės priespaudos ir prievartos, turėjo pavirsti rafinuota drąsa, o jo gyvenimo valia – išaugti iki besąlygiškos galios valios; mes teigiame, kad žiaurumas, prievarta, vergystė, pavojus, tykantis gatvėje ir širdyje, uždarumas, stoicizmas, pagundos ir visokia velniava, visa, kas bloga, siaubinga, tironiška, grobuoniška ir gyvuliška žmogaus sieloje,- taip pat gerai padeda “žmogaus” rūšies išaukštinimui, kaip viso to priešingybė.- Sakydami tik tai, mes sakome anaiptol ne viską, ir kalbėdami ar tylėdami mes, šiaip ar taip, esame k i t a m e dabartinės ideologijos ir bandos lūkesčių gale – galbūt mes jų antipodai? Kas čia keista, kad mes, “laisvi protai”, ne itin linkę atverti širdį kitiems? Kad mes nelabai linkę pasidalinti tuo, n u o k o gali išsivaduoti protas ir k u r l i n k po to jis – galbūt pasuks? O jei kalbėsime apie pavojingą formulę “anapus gėrio ir blogio”, dėl kurios mes bent jau nebūsime painiojami su kuo nors kitu,- tai mes e s a m e kažkas kita negu “libres penseurs”, “liberi pensatori”, “laisvaminčiai” ar kitaip save vadinantys visi tie šaunūs “modernių idėjų” gynėjai. Kaip namiškiai ar bent svečiai mes pabuvojome įvairiuose dvasios prieglobsčiuose: mes – amžini bėgliai iš tvankių, jaukių kampelių, kuriuose mus bandė sulaikyti palankumas ir priešiškumas, jaunystė, kilmė, atsitiktiniai susitikimai su žmonėmis ir knygomis arba kelionių nuovargis; širstantys, išvydę visokius priklausomybės masalus – garbę, pinigus, aukštas pareigas, jausmų akivarus; dėkingi net už negandą ir permainingą ligą, nes ji visada padėdavo mums išvengti kokios nors taisyklės ir “prietaro”; dėkingi Dievui, velniui, aviai ir kirminui, nepadoriai smalsūs, tyrinėjantys iki žiaurumo, su pirštais, sugriebiančiais tai, kas nesugriebiama, su dantimis ir skrandžiais, suvirškinančiais tai, kas nesuvirškinama, pasišovę imtis bet kokio amato, kuriam reikia guvaus proto ir aštrių juslių; dėl “laisvos valios” pertekliaus pasirengę visokiai rizikai ir avantiūrai; su išorinėmis ir vidinėmis sielomis, kurių galutinių siekių niekas negali lengvai įžvelgti, su artumomis ir tolumomis, kurių krašto niekas negali prieiti, besislepiantys po šviesos apsiaustu, užkariautojai, panašūs į turto paveldėtojus ir švaistūnus, rinkėjai, nuo ryto iki vakaro tvarkantys savo rinkinius, šykštuoliai, sėdintys ant perpildytų skrynių ir stalčių; taupūs mokydamiesi ir užmiršdami, išradingi schemų kūrėjai, kartais pasididžiuojantys kategorijų lentelėmis, kartais pedantai, kartais nakties pelėdos saulėtą vidurdienį, o prireikus – net daržo baidyklės. Šiandien kaip tik to reikia – juk mes esame apsigimę, prisiekę ir pavydūs v i e n a t v ė s draugai, mūsų giliausios pusiaunakčio ir pusiaudienio vienatvės… Tokie mes esame, mes, laisvi protai! Ir galbūt j ū s panašūs į mus, jūs, ateinantys,- jūs, n a u j i e j i filosofai? –