Frydrichas Nyčė – Antras skyrius. Laisvas protas 37-41

37

“Kaip? Ar tai nereiškia, kalbant populiariai: Dievas yra paneigtas, o velnias – ne?” Priešingai, mano bičiuliai! Ir, po velnių, kas gi verčia jus kalbėti populiariai! –

38

Tai, kuo ryškioje naujųjų laikų šviesoje pasirodė besanti Prancūzijos revoliucija, – siaubingas ir, atidžiau pasižiūrėjus, nereikalingas farsas, į kurį žiūrėdami iš tolo kilmingi ir svajingi visos Europos žiūrovai taip ilgai ir aistringai, su tokiu pasipiktinimu ir susižavėjimu jį interpretavo, k o l p o i n t e r p r e t a c i j o s s l u o k s n i u i š n y k o p a t s t e k s t a s: taip, matyt, kilnūs palikuonys dar kartą galėtų klaidingai suprasti visą praeitį, kurios vaizdas tik tokiu atveju ir būtų ištveriamas… O gal veikiau reikia paklausti: ar tai dar neįvyko? Ar mes patys nesame tie “kilnūs palikuonys”? Ir ar ne dabar, jei tik teisingai suvokiame,- tai ir įvyko?

39

Niekas taip lengvai nesutiks laikyti kokį nors mokymą teisingu vien todėl, kad jis daro žmones laimingus arba dorybingus; išskyrus galbūt tik mielus idealistus, kurie žavisi Gėriu, Tiesa, Grožiu,- tai jų prūde plaukioja visos įmanomos margos, nerangios ir geraširdės geistinybės. Laimė ir dorovė – ne argumentai. Net protingiausios sielos dažnai užmiršta, kad nelaimė ir yda – taip pat ne kontrargumentai. Kokia nors nepaprastai žalinga ir pavojinga teorija galėtų būti teisinga; iš pačios būties sąrangos galėtų kilti tai, kad ją visiškai atskleidusiojo laukia pražūtis, todėl ir dvasios stiprybė būtų matuojama pagal tai, kiek “tiesos” žmogus dar ištveria arba, tiksliau, kiek, jo m a n y m u, b ū t i n a tiesą atskiesti, pasaldinti, pridengti, aptemdyti, iškraipyti. Šiaip ar taip, nėra jokios abejonės, kad piktiems ir nelaimingiems paprasčiau atrasti tam tikras tiesos d a l i s ir kad jų sėkmė labiau tikėtina,- o ką jau kalbėti apie piktus ir laimingus,- rūšį, kurią nutyli moralistai. Galbūt griežtumas ir klasta labiau skatina stiprios, nepriklausomos dvasios ir filosofo atsiradimą negu švelnus, subtilus, nuolaidus doringumas ir menas nesisieloti dėl nieko,- savybės, taip vertinamos, ir vertinamos pagrįstai, jeigu jas turi mokslininkas. Žinoma, tarus, kad “filosofo” sąvoka nesusiaurinama iki rašančio knygas filosofo, tuo labiau iki dėstančio knygose s a v o filosofiją! – Paskutinį brūkšnį laisvaminčio filosofo portrete brūkšteli Stendhalis,- aš jį specialiai pabrėžiu turėdamas galvoje vokišką skonį,- jis atgrasus vokiškam skoniui. “Pour etre bon philosophe,- sako šis paskutinis didysis psichologas,- il faut etre sec, clair, sans iliusion. Un banquier, qui a fait fortune, a une partie du caractere requis pour faire des decouvertes en philosophie, c’est – e-dire pour voir clair dans ce qui est.” 23

40

Visa, kas gilu, mėgsta maskuotis,- o giliausi dalykai visai nepakenčia vaizdų ir palyginimų. Ar negalėtų p r i e š y b ė būti tinkamiausias apdaras Dievo gėdai apgobti? Vertas dėmesio klausimas: būtų keista, jei koks nors mistikas kadaise nebūtų drįsęs pareikšti kažką panašaus. Būna tokių subtilių vyksmų, kad tikrai verta užmaskuoti juos šiurkštumu ir padaryti neatpažįstamus; meilė ir beribis kilniaširdiškumas lemia poelgius, po kurių labiausiai patartina paimti į rankas lazdą ir primušti liudininką: tegul jo atmintis aptems. Kai kas įsigudrina aptemdyti ir sujaukti savo atmintį, kad galėtų atkeršyti bent šiam vieninteliam bendrininkui: gėda išradinga. Juk labiausiai gėdijamasi ne paties gėdingiausio: po kauke slepiasi ne tik klasta,- viduje būna ir labai daug gerumo. Aš galėčiau įsivaizduoti, kad žmogus, saugantis ką nors brangaus ir trapaus, rieda per gyvenimą grubus ir apvalus kaip tvirtais lankais apjuosta, pažaliavusi nuo senumo vyno statinė: to reikalauja subtili gėda. Žmogaus, kurio gėda gili, tyko lemtis ir subtilūs sprendimai keliuose, kuriais mažai kas vaikšto ir kurių neturi žinoti net artimieji ir artimiausieji: jo gyvenimo pavojai paslėpti nuo jų akių, paslėpta taip pat ir vėl atgautoji gyvenimo ramuma. Toks slapukas, instinktyviai naudojantis kalbą tylėjimui ir nutylėjimui ir meistriškai išsisukantis nuo atvirumo, n o r i ir reikalauja, kad draugų širdyse ir mintyse vietoj jo klajotų jo kaukė. Net jei, sakykime, jis to nenori, vieną dieną jam vis tiek atsivers akys ir jis pamatys, kad ten – kaukė, ir gerai, kad ji ten yra. Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau – kiekviena gili siela pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir l ė k š t a i interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas.-

41

Būtina save išbandyti,- ar esi pašauktas būti nepriklausomas ir įsakinėti,- ir išbandyti laiku. Nedera vengti išbandymų, nors galbūt tai yra visų pavojingiausias žaidimas, nors esi išbandomas tik prieš patį save kaip liudininkas ir teisėjas. Reikia prie nieko neprisirišti, net prie paties mylimiausio žmogaus: kiekvienas žmogus – kalėjimas, taip pat ir kampas. Neprisirišti prie tėvynės, net jeigu ji kenčia ir prašosi tavo pagalbos,- nuo triumfuojančios tėvynės nusisukti yra lengviau. Neprisirišti prie užuojautos, net jei gailimasi aukštesniųjų žmonių, atsitiktinai išvydus jų retai rodomą kančią ir bejėgiškumą. Neprisirišti prie mokslo, net jei jis vilioja mus brangiausiais, iš pažiūros būtent m u m s išsaugotais lobiais. Neprisirišti ir prie savo išsivadavimo, prie tos saldžios tolumos ir svečios šalies paukščio, skrendančio vis aukščiau, kad daugiau matytų apačioje (pavojus, tykantis skrendančio). Neprisirišti prie savo dorybių ir netapti kokio nors vieno bruožo, pavyzdžiui, svetingumo, auka – didžiausias pavojus kilnioms, turtingoms sieloms, kurios dalija save išlaidžiai, beveik abejingai, ir liberalumo dorybę paverčia yda. Reikia mokėti s a u g o t i s,- tai sunkiausias nepriklausomybės išbandymas.

23 – Norint būti geru filosofu, reikia būti sausam, aiškiam, neturėti iliuzijos. Praturtėjęs bankininkas turi charakterio bruožų, būtinų tam, kad galėtų daryti atradimus filosofijoje, t.y. aiškiai suvokti tai, kas yra (pranc.).