Frydrichas Nyčė – Antras skyrius. Laisvas protas 34-36

34

Kad ir kokios filosofinės pozicijos šiandien laikytumės, kiekvienu atveju matyti pasaulio, kuriame mes manome gyveną, k l a i d i n g u m a s, ir tai yra tikriausia ir tvirčiausia, ką mūsų akys dar gali įžvelgti. Šiam faktui patvirtinti mes randame vis naujų argumentų, ir tai galėtų sugundyti mus pradėti spėlioti apie ištakas apgaulės, slypinčios “daiktų esmės” principe. Bet tas, kas dėl pasaulio melagingumo kaltina mūsų mąstymą, taigi “dvasią”,- garbinga išeitis, kurios sąmoningai ar nesąmoningai griebiasi kiekvienas advocatus dei 20 ,- tas, kas galvoja, jog pasaulį kartu su erdve, laiku, forma, judėjimu klaidingai a t s k l e i d ž i a mąstymas, tas bent jau visai pagrįstai gali nepasikliauti pačiu mąstymu: ar ne jis iškrėtė mums patį didžiausią pokštą? Ir kas laiduos, kad ir dabar jis to paties nedaro? Kalbant rimtai: kažkuo jaudina ir kelia pagarbą mąstytojų nekaltybė, kuri leidžia jiems netgi šiandien kreiptis į sąmonę su prašymu duoti jiems s ą ž i n i n g u s atsakymus: pavyzdžiui, ar ji “reali” ir kodėl, tiesą sakant, ji taip ryžtingai stumia nuo savęs išorinį pasaulį ir t. t. ir pan. Tikėjimas “betarpiška tikrybe” yra m o r a l i n i s naivumas, teikiantis garbę mums, filosofams,- bet ar ne laikas mums tapti ne “v i e n moraliniais” žmonėmis! Už moralės ribų šis tikėjimas yra kvailystė, nedaranti mums garbės! Privačiame gyvenime perdėtas nepatiklumas gali būti laikomas “blogo būdo” požymiu, taigi ir neprotingu dalyku,- tačiau tarp mūsų, anapus privataus gyvenimo ir jo “Taip” ir “Ne”,- kas galėtų sukliudyti mums būti neprotingiems ir pasakyti: filosofas, kuris iki šiol visada buvo kvailiausia būtybė žemėje, turi t e i s ę turėti “blogą charakterį”,- šiandien jo p a r e i g a būti nepatikliam, piktai žvairuoti iš kiekvienos abejonės bedugnės.- Atleiskite man šią niūrią grimasą, tai tik juokai: aš jau seniai kitaip galvoju apie apgaulę bei apsigavimą, kitaip juos vertinu ir visada esu pasirengęs užtvoti aklam įniršiui, su kuriuo filosofai kovoja prieš apgaulę. Kodėl n e ? Kad tiesa vertingesnė už regimybę, tėra moralinis prietaras,- prasčiausiai pagrįsta pasaulyje prielaida. Pripažinkime bent vieną dalyką: gyvenimo iš viso nebūtų, jeigu jis nesiremtų perspektyvos įvertinimu ir regimybe; ir jei kas norėtų doringu entuziazmu ir bukumu (tokiu būdingu kai kuriems filosofams) visiškai panaikinti “regimybės pasaulį”, tai,- žinoma, tarus, kad j ū s tai galėtumėte,- iš jūsų “tiesos” neliktų nė ženklo! Tiesą sakant, kas išvis verčia mus priimti prielaidą, kad egzistuoja esminga “teisingumo” ir “klaidingumo” priešybė? Ar nepakanka pripažinti skirtingus regimybės laipsnius, šviesesnius ir tamsesnius regimybės šešėlius ir bendrą toną,- įvairius valeurs 21 , kaip pasakytų dailininkas? Kodėl pasaulis, kuris v i e n a i p a r k i t a i p m u s l i e č i a, negalėtų būti fikcija? O jei kas nors paklaus: “bet ją turi sukurti kūrėjas?” – argi nebūtų galima atsakyti jam visai aiškiai: “K o d ė l?” Ar neturi šitas “turi” fikcijos bruožų? Argi negalima žiūrėti į subjektą taip, kaip ir į predikatą bei objektą, truputį ironiškai? Ar negalėtų filosofas pakilti virš tikėjimo gramatika? Guvernantes reikia gerbti, bet ar ne laikas filosofams atsisakyti guvernančių tikėjimo?-

35

O Voltaire’ai! O humaniškume! O bukume! “Tiesoje”, jos i e š k o j i m e kažko esama; ir jei žmogus tai daro pernelyg žmogiškai,- “il ne cherche le vrai que pour faire le bien” 22 ,- kertu lažybų, jis nieko neras!

36

Sakykime, kad, be mūsų troškimų ir aistrų pasaulio, nieko nėra “duota” realaus ir mes negalime nei pakilti, nei nusileisti į kokią nors kitą “realybę”, kuri skirtųsi nuo potraukių realybės,- nes mūsų mąstymas tėra šių potraukių tarpusavio santykiai,- argi negalima vieną kartą pabandyti ir paklausti, ar šios duotybės n e p a k a n k a, kad, remdamiesi panašiomis į ją, suprastume ir vadinamąjį mechanistinį (arba “materialųjį”) pasaulį? Aš noriu pasakyti – suprastume jį ne kaip apgaulę, “regimybę”, “vaizdinį” (taip suprato Berkeley’s ir Schopenhaueris), o kaip realybę, kuri yra tolygi mūsų afektams,- kaip primityvesnę afektų pasaulio formą, kurios didingoje vienovėje dar slypi visa, kas įgyja pavidalą ir išsišakoja organiniame procese (ir, žinoma, išlempa ir susilpnėja),- kaip tam tikrą instinktyvaus gyvenimo rūšį, kurioje visos organinės funkcijos, taip pat ir savireguliacija, asimiliacija, maitinimasis, išskyrimas, medžiagų apykaita, yra sintetiškai susietos viena su kita,- kaip gyvenimo p r a f o r m ą? – Galų gale ryžtis tokiam bandymui ne tik leistina,- m e t o d o sąžinė to net reikalauja. Nepripažinti priežastinių ryšių tipų įvairovės tol, kol, bandant išsiversti su vieninteliu tipu, nepasiekiama paskutinė riba (nesąmonė, jei galima taip pasakyti),- štai metodo moralė, kurios šiandien negalima atsisakyti: kalbant matematikos kalba, ji kyla “iš jo apibrėžimo”. Pagaliau klausimo esmė tokia: ar mes iš tikrųjų pripažįstame, kad valia yra v e i k i a n t i p r i e ž a s t i s? – jei taip, – o iš esmės tikėti t u o reiškia tikėti pačiu priežastingumu,- tai mes p r i v a l o m e pabandyti hipotetiskai įvesti valios priežastingumą kaip vienintelį priežastinį ryšį. Žinoma, “valia” gali veikti tik “valią”, o ne “medžiagą” (pavyzdžiui, ne “nervus”): gana, reikia rizikuoti ir panagrinėti hipotezę, ar tik valia neveikia valios visur, kur konstatuojamas “poveikis”, ir ar tik ne valios padariniai yra visi mechaniniai reiškiniai, jei tik veikia jėga, būtent valios jėga.- Pagaliau tarkime, kad mums pavyktų paaiškinti visą mūsų instinktyvų gyvenimą kaip vienos pagrindinės valios formos išsišakojimą,- būtent galios valios, tai m a n o tezė; tarkime, kad visas organines funkcijas galima traktuoti kaip galios valią ir drauge išspręsti taip pat pastojimo bei maitinimosi problemą,- tai viena problema; tuomet kartu mes įgytume teisę vienareikšmiškai apibrėžti k i e k v i e n ą veikiančią jėgą taip: tai – g a l i o s v a l i a. Pasaulis, matomas iš vidaus, pažymimas ir apibrėžiamas pagal jo “intelegibelinį charakterį”, būtų “galios valia” ir niekas daugiau.-