Frydrichas Nyčė – Antras skyrius. Laisvas protas 32-33

32

Per ilgiausią žmonijos istorijos epochą – ji vadinama priešistoriniais laikais – poelgiai buvo vertinami pagal jų padarinius: poelgis pats savaime ir jo ištakos nebuvo svarstomi, bet panašiai, kaip ir dabar Kinijoje, kur pagal vaikus vertinami jų tėvai, sėkmė arba nesėkmė turėjo grįžtamąjį poveikį ir lėmė, kaip žmonės galvojo apie poelgį – gerai ar blogai. Pavadinkime tą periodą i k i m o r a l i n i u žmonijos periodu: imperatyvo „pažink save!” tuo metu ji dar nežinojo. Bet per pastaruosius dešimt tūkstančių metų didesnėje žemės rutulio dalyje pamažu buvo prieita prie nuomonės, kad apie poelgio vertę reikia spręsti ne iš jo padarinių, o pagal ištakas. Išties tai didelis įvykis, žymus požiūrio ir mato patobulinimas, neįsisąmonintas aristokratinių vertybių ir tikėjimo „kilme” viešpatavimo efektas, požymis periodo, kurį siaurąja prasme galima pavadinti m o r a l i n i u,- pirmas savęs pažinimo žingsnis buvo žengtas. Vietoj padarinių – ištakos: koks perspektyvos apgręžimas! Ir, žinoma, tai įvyko tik po ilgos kovos ir svyravimų! Tačiau dėl šios permainos įsigalėjo naujas lemtingas prietaras, savotiška susiaurinta interpretacija: poelgio ištakos imtos interpretuoti kaip jo kilmė iš k e t i n i m o pačia griežčiausia prasme; visi pradėjo tikėti, kad poelgio vertę įrodo ketinimo vertė. Ketinimas kaip vienintelė poelgio ištaka ir priešistorė,- praktiškai iki šiol žemėje giriama, peikiama, teisiama, taip pat ir filosofuojama remiantis šiuo prietaru.- Bet ar šiandien neiškilo mums būtinybė, remiantis nauju, nuodugnesniu savęs suvokimu, dar kartą ryžtis esminiam vertybių perkainojimui,- ar nestovime mes ant slenksčio tokio periodo, kurį negatyviai būtų galima apibūdinti kaip nemoralinį ar užmoralinį? Juk šiandien bent jau mes, imoralistai, įtariame, kad poelgio lemiamą vertę sąlygoja kaip tik tai, kas jame yra n e a p g a l v o t a i š a n k s t o, ir kad visi su juo susiję ketinimai, viskas, ką veikėjas gali žinoti, „įsisąmoninti”, yra tik poelgio paviršinis sluoksnis, jo „oda”, kuri, kaip ir kiekviena „oda”, kažką išduoda, bet dar daugiau s l e p i a. Žodžiu, mes manome, kad ketinimas yra tik ženklas ir simptomas, kurį dar reikia interpretuoti,- jis reiškia pernelyg daug, taigi pats savaime nereiškia beveik nieko; mes manome, kad moralė ligšioline prasme, ketinimų moralė, buvo prietaras, kažkas pernelyg skubota ir pirma laiko, kažkas panašu astrologiją ir alchemiją, taigi kažkas, ką būtina įveikti. Moralės įveikimas, o tam tikra prasme netgi jos saviveika – pavadinkime taip tą ilgą, slaptą darbą, patikėtą subtiliausioms ir garbingiausioms, bet taip pat ir kandžiausioms nūdienos sąžinėms, gyviems sielos bandymo akmenims.-

33

Nieko nepadarysi: reikia ryžtingai pareikalauti ataskaitos ir negailestingai teisti atsidavimą, aukojimąsi artimui, visą savęs išsižadėjimo moralę, taip pat kaip ir „nesuinteresuotos žiūros” estetiką, kuria prisidengus šiandien kastruojamas menas esą siekiant turėti švarią sąžinę. Pernelyg saldus ir kerintis tas jausmas -„kitiems”, „n e m a n” kad nereikėtų čia būti itin nepatikliam ir nepaklausti: „Ar tai ne v i l i o n ė s?” Kad tokie jausmai p a t i n k a tam, kas juos patiria, ir tam, kas naudojasi jų vaisiais, taip pat ir paprastam stebėtojui,- tai dar ne argumentai jų n a u d a i. Priešingai, tai verčia būti atsargiam. Taigi būkime atsargūs!