„Filosofijos pagrindai II“ Teisingumo problema

Formalių sistemų teisingumas – ganėtinai sudėtinga problema palyginus su turiningu posakiu kaip „Dabar lyja”. Pirmąja teisingumo koncepcija buvo aristoteliškoji korespondencijos teorija (atitikimo), anot kurios teisingas yra žinojimas, atitinkantis tikrovę. Vargu ar kas nors mėgins ginčyti šią tezę. Tačiau akivaizdu, kad ši koncepcija susiduria su dideliais sunkumais. Konkrečiai, analitiniai posakiai ir tautologijos išvis nieko netvirtina apie tikrovę, nors yra teisingos. Akivaizdu, kad aristoteliškas atitikimo principas priklauso tik empiriniam žinojimui. Bet ir tai dar ne viskas. Metafiziniai posakiai kaip „Pasaulis laike ir erdvėje baigtinis/begalinis” taip pat už teisingumo ribų, jei jį traktuoti kaip Aristotelis.

Šiuolaikinis amerikiečių filosofas Donaldas Devidsonas kritikuoja korespondencijos koncepciją, teigdamas, kad negalima nustatyti žinojimo ir faktų atitikimo be kalbos. Be kalbos, jo nuomone, nėra nei atitikimo, nei pačių faktų. Visiškai sutinku su Devidsonu kalbos vaidmens atžvilgiu. Bet Aristotelis kalba apie atitikimą, kuris nepanaikina kalbos vaidmens. Kritikuodamas Aristotelį, Devidsonas norėjo ne tik įtvirtinti teisėse neklasikines tiesos koncepcijas, bet ir suteikti joms pirmumą. Nemanau, kad jis dėl to teisus. Neklasikiniai tiesos kriterijai galioja tik tiek, kiek aptariamas žinojimas atitinka tikrovę. Nesvarbu kokios koncepcijos teisingumo besilaikant, žinojimo atitikimas tikrovę yra lemiantis. Todėl neklasikinės traktuotės mano požiūriu nepanaikina klasikinės atitikimo teorijos, būdamos pagalbiniais tiesos kriterijais, ją papildo.

Neklasikinę tiesos koncepciją, žinomą koherencijos teorijos pavadinimu, aš jau aptariau skyriuje „Iš pažinimo teorijos istorijos”. Tame pačiame skyriuje buvo išanalizuota pragmatinė tiesos teorija. Dabar aptarsime semantinę tiesos teoriją, kurią specialiai formalioms sistemoms sukūrė lenkų logikas ir matematikas Alfredas Tarskis (gimęs 1902 m.). Šios teorijos objektas yra formalios sistemos ir dirbtinės kalbos. Logiko nuomone, tiesos sąvoka yra prasminga tik kurios nors kalbos atžvilgiu. Todėl Tarskis kalba ne apie teiginių teisingumą, o apie sakinių teisingumą.

Aristoteliui teisingumo analizė tai teiginio (minties), tarkime, „Sniegas yra baltas”, atitikimo ar neatitikimo tikrovę nustatymas. Tarskis mano taip: sakinys „Sniegas yra baltas” teisingas, jeigu ir tiktai, jeigu sniegas yra baltas”. Iš išorės Aristotelio ir Tarskio koncepcijos labai panašios. Pasakymas „jeigu ir tiktai, jeigu sniegas yra baltas” yra ne kas kita, kaip teisingumo sąlygos, nukreipiančios į tikrovę. Tačiau skirtumas labai žymus. Tarskis kalba ne apie minties, o tikrovės, kuri yra sakinio reikšmė, sakinio atitikimą. Darbe „Semantinė tiesos teorija” (1944 m.) Tarskis apibrėžia semantiką kaip discipliną, kuri susijusi su santykiais tarp kalbinių posakių ir objektų su kuriais susiję šie posakiai. Tipinės semantinės sąvokos yra: žymėti, apibrėžti (to define), patenkinti (to satisfy). Taip, sakinys „sniegas yra baltas” yra teisingas, nes sniegas patenkina sentencionalią funkciją (t.y. sakinio funkciją) „x yra baltas”. Žodis „tiesa”, lenkų logiko nuomone, yra sakinio savybė (arba žymi klasę). Be to, šis žodis priklauso patiems objektams, apie kuriuos kalbama sakinyje.

Esminis skirtumas tarp Aristotelio ir Tarskio, t.y. tarp korespondencijos teorijos ir semantinės tiesos teorijos, yra toksai: Aristoteliui ir jo koncepcijos šalininkams faktai, kuriuos atitinka žinojimas yra „parengti‘ – jie jau yra prieš tai, kaip atsirado žinojimas jų atžvilgiu: belieka tik nustatyti atitikimą. Tarskiui viskas kitaip. Iki mūsų žinojimo nėra jokių „parengtų” faktų – mes juos atskleidžiame savo pažinimu, be mūsų žinojimo nėra jokių faktų. Bet ir tai dar ne viskas. Faktai priklauso ne tik nuo sąvokų, bet ir nuo kalbos, kurioje jie formuojasi. Pavyzdžiui, faktai susiję su laikinomis tikrovės charakteristikomis indoeuropiečiams, nėra tokie amerikiečių indėnams chopi ar navacho. Kitaip tariant, faktų atskleidimas kartu yra ir žinojimo nustatymas.

Teisingumo problema atsiskleidžia iš kitos pusės, jei tiriama vertės atžvilgiu. Aptarkime namo ir jo plano situaciją. Jeigu planas atitinka namą, tai apie šį planą pasakysime, kad jis yra tikras (teisingas). Dabar kita situacija: namas atitinka planą. Jei jis iš tiesų jį atitinka, tai jis geras, priešingu atveju – blogas. Kur skirtumas?

Plano atitikimas namą yra jo teisingumas. Tiesa (suklydimas) yra minties nukreipimas į daiktą. Jei mes analizuojame daikto santykį su mintimi, tai susiduriame su vertybe: namas geras, kadangi jis atitinka planą. Santykis vienas, bet nukreipimai skirtingi. Pavyzdžiui, teiginio „Namas – dviaukštis”, subjektas yra „namas”, predikatas – „dviaukštis”. Šių sąvokų dydžių santykis yra toks: namas ← dviaukštis. Dviaukštiškumas, pavadintas predikatu, atitinka namą (tai rodo rodyklė). Teiginys yra mintis, kuri yra teisinga arba klaidinga.

Ne kiekvienas pasakymas yra teiginys. Taip yra kai gramatinis tarinys nėra loginis tarinys, t.y. predikatas. Šiuo atveju gramatinis tarinys išreiškia reiškinio įvertinimą, pavadintą gramatiniu veiksniu. Pavyzdžiui, „šis namas gražus”, prasmės nukreipimas ne „namas ← gražus”, o „namas → gražus”. „Gražus” išreiškia ne namo savybę, o jo įvertinimą kalbančiuoju: jei namas atitinka vertybę (idealą, standartą ir pan.), jis įvertinamas pozityviai – „gražus”. „Namas gražus” tai pasakymas, išreiškiantis ne teiginį (mintį), o pseudoteiginį (įvertinimą). Apie vertinančios išraiškos gramatinį veiksnį galima kalbėti kaip apie pseudosubjektą, o apie tarinį – kaip apie pseudopredikatą, kadangi teiginys ir pseudoteiginys yra tokios pačios gramatinės struktūros.

Metateiginiai, turintys loginį ar aksiologinį funktorius, neišreiškia minties. Metateiginys išreiškia ne mintį, o jos įvertinimą kalbančiuoju funktoriaus pagalba. Pavyzdžiui, „Gerai/teisingai, kad šis stalas geltonas”. Metateiginiuose nekalbama apie posakio „šis stalas geltonas” teisingumą: kalbantysis išreiškia savo aksiologinį arba loginį teiginio įvertinimą, pateiktą įvardytu posakiu. Tokiu būdu, įvertinimas gali būti įgyvendinamas kaip funktoriaus taip ir pseudoteiginio pseudopredikatu („gražus”). Skirtumas toks, kad pseudoteiginyje įvertinamas pseudosubjektas, o metateiginyje – teiginys arba dalykinė juo pažymėta situacija. Aksiologinio metateiginio atveju korektiškiau kalbėti apie metaposakį, kuris aksiologiškai įvertina tam tikrą dalykinę situaciją.

Yra ypatinga metaposakių (metateiginių) rūšis, kurios loginę prasmę sudaro konvencijos (susitarimai) ir preskripcijos (nurodymai). Naudojami loginiai funktoriai kaip „tarkime, kad …”, „sutariame, kad…”. konvencijos ir preskripcijos tikslas yra įvesti naujas sąvokas arba patikslinti senas, apibrėžti terminų reikšmes. Analizuojamo tipo metaposakiai pateikia nominalias definicijas. Tačiau ši aplinkybė yra dažnai nepastebima jo gramatinės formos: funktoriai nenaudojami ir dėl to nominalus apibrėžimas gramatiškai nesiskiria nuo realaus. Euklido trikampio apibrėžimas šiuo atžvilgiu yra tipinis pavyzdys: „Trikampis yra geometrinė figūra plokštumoje …”. susidaro realaus trikampio apibrėžimo vizija, kai tikrovėje kalbama apie termino „trikampis” reikšmę. Todėl adekvati forma yra loginio funktoriaus panaudojimas: „Sutarkime, kad trikampis yra geometrinė figūra plokštumoje …”.

Taip pat neišreiškia minties, t.y. nėra teisingi ar klaidingi, klausimai, imperatyvai, algoritmai ir kt. Jų loginiai įvertinimai kiti. Klausimas vertinamas galimumo kriterijumi. Klausimas laikomas galimu, jeigu: 1. jis neperžengia klausiamo universumo ribų; 2. į jį galima atsakyti bet kokiu prasmingu (klaidingu arba teisingu) posakiu. Pavyzdžiui, studento klausimas dėstytojui praktinio užsiėmimo ar seminaro metu „Kur mano kepurė?” negalimas, nes peržengia akademinės situacijos ribas, o jos ribose neturi prasmės. Klausimų vaidmuo moksle – mokslinio tyrimo uždavinių ir tikslų formulavimas. Galiausiai klausimai nubrėžia mokslo disciplinos ribas.

Paprasčiausias imperatyvo pavyzdys yra posakis „Uždarykite duris!”, algoritmo – kelio paaiškinimas nežinomoje aplinkoje „Nueikite iki gatvės pabaigos ir pasukite į dešinę”. Moksle imperatyvai ir algoritmai aprašo veiksmų (loginių ar eksperimentinių), skirtų žinioms apie objektą gavimui, sudėtį ir pasekmes. Šis aprašymas priklauso ne pačiam objektui, o veiksmams su objektu ar posakiais, apibūdinančiais tą objektą: „padarykite …”, „paimkite …”, „padalinkite …” ir kt. Imperatyvų ir algoritmų loginis įvertinimas yra įgyvendinimo kriterijus: tam tikra rekomendacija įgyvendinama arba neįgyvendinama. Pavyzdžiui, imperatyvas „Perskaičiuokite visus natūraliuosius skaičius” neįgyvendinamas, o imperatyvas „Ištraukite kvadratinę šaknį iš 9″ įgyvendinamas. Imperatyvas (algoritmas) įgyvendinamas, jei juo aprašytas veiksmas gali būti įgyvendintas galutiniu priemonių skaičiumi. Moksle svarbiausia imperatyvų ir algoritmų paskirtis – suformuluoti mokslinio tyrimo metodą.

Visi posakiai, neišreiškiantys minties, savo logine prigimtimi yra normatyviniai posakiai. Tarkime, imperatyvas „Uždarykite duris!” kaip normą siūlo uždaras duris. Klausimas nubrėžia normalios situacijos ribas, kurioje jis turi prasmę. Pseudoposakiai įgyvendina pseudosubjekto įvertinimą jo sugretinimo su tam tikra norma pagalba. Metaposakiai taip pat lygina mintį arba dalykinę situaciją su norma (pavyzdžiui, „gerai, kad …”). Konvencijos ir preskripcijos nustato normas. Euklido trikampio apibrėžimas iš esmės yra normos nustatymas. Normavimo tikslas nustatyti ir pateikti prasminį lauką – universumą, kuriame įgyvendinamas mokslinis pažinimas.

• 1. Kas sudaro Aristotelio teisingumo traktuotės, žinomos korespondencijos (atitikimo) teorijos pavadinimu, privalumus ir trūkumus?
• 2. Kuo skiriasi A.Tarskio teisingumo semantinė teorija nuo Aristotelio koncepcijos?
• 3. Koks teisingumo problemos ryšys ir santykis su vertybių problema?
• 4. Kokia klausimų, imperatyvų, preskripcijų ir kitų neturinčių minčių loginė prigimtis?