„Filosofijos pagrindai II“ III. PAŽINIMAS

Pažinimo subjekto ir objekto problema

Iš istorinės pažinimo koncepcijos apžvalgos aišku, kad subjekto ir pažinimo objekto problema buvo aktuali daugeliui filosofinių mokyklų ir krypčių. Tik empirizmas, bet ir tai tik atskiros jo mokyklos, mėgino eliminuoti ar ignoruoti šią problemą. Negalvoju, kad ji yra tuščia abstrakcija. Pažįstančio ir pažintino santykis atskleidžia pačią pažinimo prigimtį. Ignoruoti šį santykį, kaip tai daro K. Poperis, manantis, kad ši problema yra metafizinė (anot jo išgalvota), reiškia užimti kraštutinio empirizmo pozicijas.

Iš tiesų jis – radikalus empirikas, kurio netenkina net idealistinis Bredlio empirizmas, kaip ir Diuio instrumentalizmas. Savitą pažinimo supratimą Poperis apibendrino antiesencializmo (lot. essentia – esmė) koncepcijoje, anot kurios pažinimas negali orientuotis į reiškinių esmės aprašymą, nes jos paprasčiausiai nėra. Filosofinės koncepcijos, traktuojančios pažinimą kaip esmės atskleidimą, vadinamos esencialistinėmis. Esencializmo pradininku Poperis laiko Platoną, kurio kritikai skirta didelė dvitomio veikalo „Atvira visuomenė ir jos priešai” (1945 m.) dalis. Platoniškam esencializmui priešpastatomas pažinimo kaip nuoseklaus (step by step) objekto aprašymo supratimas. Šis laipsniškas (piecemeal) supratimas smulkiai aprašytas knygoje „Istoricizmo skurdas” (1944 – 1945 m.).

Yra sena patarlė: kad pasistatytum nuosavą namą, visai nereikia griauti kaimyno namo. Poperio atveju tai reiškia, kad laipsniška (nuosekli) metodologija visai neprieštaringa esencialinei orientacijai. Poperis vaizduoja esencializmą ne tokiu, koks jis tikrovėje, o tokiu, kokį jis įsivaizduoja. Toliau yra sunaikinanti kritika, kurios pasėkoje tenka tik stebėtis esencialistų naivumu. Tarkim, fizikas-esencialistas poperiškoje interpretacijoje susirūpinęs klausimais „kas yra jėga? erdvė? laikas?”, į kuriuos, aišku, nėra atsakymo. Aš nežinau nei vieno fiziko, kuris susimąstytų šiais klausimais net su reiškinio esmės pripažinimo sąlyga.

Poperio esencializmo atmetimo priežastis yra jo esmės supratimas. Esmės supratimo pradžia yra Platono ir Aristotelio filosofijose. Platonui esmė transcendentinė, tai anapusinis eidosas. Aristotelis esmę supranta kaip šiapusinį reiškinio pagrindą, kurio dėka jis yra toks, o ne kitoks. Akivaizdu, kad Aristotelis esmę supranta kaip reiškinio specifiką: reiškinys atskleidžia esmę, t.y. reiškinys yra jusliukai duota esmė. Poperis tai nutyli ir apie esmę verčiau kalba kaip viduramžių scholastika: esmė – tai universalūs objektai, apibrėžiami universaliomis sąvokomis. Natūralu, kad toks esencializmas negali būti priimtinas mokslui.

Mokslininkai-esencialistai kaip esmę suvokia ne universalius objektus, o individualių objektų bendrumą, kuris atsiskleidžia individų įvairovėje. Tai konceptualizmo pozicija. O Poperis situaciją sieja su kraštutiniu nominalizmu. Be to, jis nenuoseklus. Taip „Istoricizmo skurde” jis rašo, kad „bet koks aprašymas būtinai selektyvus”. Tai jau atsitraukimas nuo empirizmo su jo betarpiška patirtimi, nežinančia jokio pasirinkimo. Selektyvumas labiau vertina subjekto nuomonę apie objektą, o tai subjekto-objektiniai santykiai, ignoruojami Poperio.

Pažinimo selektyvumas liudija tai, kad subjektas nėra pasyvus, tik registruojantis, kuris būtų grynu pasyvaus ar neveikiamosios rūšies proto (Aristotelis, scholastikai) suvokimu – pažinimas aktyvus. Savo ruožtu tai reiškia, kad jokios betarpiškos (= grynos) patirties, kurioje nebūtų pažįstančio subjekto pėdsakų, nėra ir iš principo negali būti. Paaiškėja ir kita: pažinimo subjekto negalima tapatinti su suvokimu, nes tokiu atveju visai neaišku, kas yra pažinimo bei jo aktyvumo selektyvumo šaltinis. Belieka tik kaip Dekartui neneigti įgimtųjų idėjų buvimo. Bet tai ne klausimo sprendimas, tai „dievas iš mašinos” (lot. deus ex machina – dirbtinis paaiškinimas), kadangi iškyla naujas klausimas apie įgimtųjų idėjų šaltinį.

Pažinimo subjekto sutapatinimas su sąmone verčia pripažinti pažintinį procesą arba loginiu, arba psichologiniu. Pripažinus pažinimą loginiu procesu, mes privalome šį procesą analizuoti kaip logines operacijas su sąvokomis: visos procedūros pavaldžios formalios logikos dėsniams, kurie kartu yra ir pažinimo dėsniai. Tačiau formalioji logika, taip pat ir matematinė, neaprašo realaus mąstymo, o reiškia, ir pažinimo. Dar niekas išmokęs logikos dėsnius nepradėjo geriau mąstyti ir pažinti. Labiausiai pažinimą logizavo analitinės filosofijos atstovai – Karnapas, Vilardas Kuainas (gimęs 1908 m.) ir kiti. Logicizmas gnoseologijoje nesugeba atsakyti į klausimą, kodėl skirtingomis istorinėmis epochomis pažinimas ne vieno tipo, nors formos ir logikos dėsniai vienodi visiems žmonėms ir epochoms.

Psichologizmas gnoseologijoje, iš esmės pateiktas empirikų, tapatina pažinimą su psichine žmogaus veikla. Taip pažinimas tampa priklausomu nuo psichinių žmogaus ypatybių. Tokiu atveju apie pažinimo objektyvumą kalbėti netenka. Pirmoje vietoje yra intersubjektyvumo problema, t.y. klausimas apie tai, kaip subendrinti skirtingas subjektyvias nuomones apie pažinimo objektą, visiems bendro žinojimo sudarymui.

Realus pažinimo subjektas ne mokslininkas kaip psichologinis tipas ir loginių mąstymo schemų puoselėtojas, o žmogus kaip giminės būtybė Markso supratimu. Giminės būtybė – tai visuomeninis žmogus, kuris dalyvauja visuose visuomeniniuose santykiuose – ekonominiuose, socialiniuose, politiniuose, doroviniuose, kultūriniuose ir kt. Dėl to visuomeninis žmogus yra visų visuomeninių santykių subjektas. Būdamas tokiu subjektu, jis yra ir pažinimo subjektas. Dabar aišku, kad pažinimas yra ne loginis ar psichologinis procesas, o sociokultūrinis procesas.

Visų visuomeninių santykių pagrindą sudaro biologiniai ir visuomeniniai poreikiai. O jei taip, tai ir pažinimo subjektas įgyvendina savo veiklą ne vardan intelektualaus smalsumo (nors psichologiškai tai gal ir būna), o visų poreikių požiūriu, kurie egzistuoja žmogaus sąmonėje vertybių pavidalu: interesų, tikslų, idealų, nuostatų, normų, standartų ir pan. Iš esmės vertybė yra subjekto-objektinis santykis, realizuojamas žmogaus praktinėje veikloje, mene, pažinime ir kt.

Svarbiausia vertybių funkcija – tikrovės normavimas. Kaip pasakytų pragmatikai, jos iš tikrovės kontinuumo „iškerpa” tai, ką įprasta vadinti daiktais ir reiškiniais. Požiūrio atžvilgiu vertybės „iškerpa” tą tikrovės aspektą, kuris vėliau tampa pažinimo objektu. Tikrovė nepažintina ne dėl to, kad ji yra kantiškas daiktas savyje, o dėl tos paprastos priežasties, kad ją sudaro begalinė daugybė savybių ir aspektų, kurie nesugeba aprėpti jokio pažinimo. Akivaizdu, kad pažinimo sąlyga yra tikrovės apribojimas, realizuojamas normuojančio suvokimo, t.y. vertybėmis.

Kas bus pažinimo objektu, o reiškia, ir koks bus žinojimas – tai priklauso nuo vertybių. Pažintinis procesas čia tik pažinimo objekto pažinimo priemonė. Tuo aš noriu pasakyti, kad pažinimas yra ne kas kita, o objekto atpažinimas kaip antai subjektui tikrovėje reikia atrasti tai, ką liepia vertybės. Atpažinti visuomet reiškia sutapatinti su tuo, kas buvo suvokiama anksčiau. Tuomet pažinimo objektas yra vertybės, egzistuojančios iki pažinimo ir projektuoti pagal tikrovę ar tikrovės aspektu, išskirtu vertybėmis. Tokiu būdu, subjektas pažinimo procese pažįsta tikrovėje savo vertybes.

Mes matome, kad tikrovė ir pažinimo objektas – ne vienas ir tas pats. Pažinimo objektas konstruojamas subjekto vertybių, o todėl objektas ir subjektas sudaro koreliacinę porą, kurioje vienas neegzistuoja be kito. Jei nėra subjekto, konstruojančio objektą, tai, akivaizdu, nėra ir objekto. Ir atbulai: subjektas, kuris neturi objekto, dar ne subjektas, panašiai kaip vyras be vaikų – dar ne tėvas. Šioje koreliacijoje pirminis yra subjektas, kuris, konstruodamas objektą, tuo konstruoja ir save kaip subjektą.

Objekto konstravimą subjektu sudaro ne tik tiriamo tikrovės aspekto pasirinkimas, bet ir tai, kad subjektas projektuoja į objektą asmenines savybes ir ypatybes. Pažinimo subjektas apie tikrovę sprendžia iš analogijos su žmoniškais (antropomorfizmas) ir visuomeniniais (sociomorfizmas) ypatumais. Būtent taip vadinami gamtos dėsniai – tai juridinių įstatymų supratimas pritaikytas gamtai, jos esmės apibūdinimui.

Praktiškai visos pagrindinės mokslo sąvokos, kaip jėga, masė, erdvė, laikas ir kt., antropo- ir sociomorfinės. Jėgos sąvokos šaltinis yra vizija apie raumeninę žmogaus jėgą, masės pirmavaizdis yra masyvus žmogus, erdvės – tai atstumų apibendrinimas, laikas yra ne kas kita, kaip įvykių ir jų nuoseklumo ryšys.

Pažinimas neišvengiamai antropo- ir sociomorfinis: žmogus negali spręsti apie tikrovę kitaip nei iš analogijos su savimi ir visuomene. XIX a. pab. – XX a. pr. atsirado antropinis (nuo gr. anthrōpos – žmogus) principas paremtas fizikos, astronomijos ir kosmologijos medžiaga, skelbiančia, kad žmogus yra visatos centras, o pažinimas – tai atitikčių tarp žmogaus ir pasaulio išaiškinimas. Žmogus kaip visatos centras suvokiamas ne judo-krikščionišku aspektu, o taip, tarsi visi fiziniai duomenys ir visatos konstantos prilygintos žmogui, kad jis galėtų egzistuoti. Pakanka pakeisti tas konstantas, nors šimtąja ar net tūkstantąja dalimi – ir žmogaus egzistavimas taps neįmanomu. Tai reiškia, kad ne žmogus prisitaikė prie pasaulio, o pasaulis prie žmogaus. Todėl pažinimą, anot antropinio principo, sudaro žmogaus ir pasaulio santykių tyrimas, santykių, kuriuose žmogus pirminis. Šio principo prasmė ne ontologinė, o gnoseologinė: pažinti reikia taip, tarsi žmogus būtų pasaulio centras. Tai reiškia, kad gamtoje visa tai, kas nesusiję su žmogumi ir jo egzistavimu, gali būti išaiškinta kaip nesvarbūs ir neesminiai dalykai.

Antropinis principas sugrąžina mus prie to, kad pažinimas yra sociokultūrinis procesas. Kitaip tariant, mokslas yra toks, o ne kitoks ne pažinimo objekto specifikos jėgoms, o todėl, kad tokia kultūra, kurios viena iš formų yra mokslas. Kultūra iš esmės atlieka mokslo atžvilgiu paradigmos vaidmenį: nulemia objektą, tikslą ir tyrimo metodus. Tarkim, senovės graikų mechanika buvo statika ne dėl to, kad žinių lygis buvo nepakankamas (tuometinių fizinių ir matematinių žinių tam būtų visiškai pakakę), o todėl, kad dėl sociokultūrinių priežasčių graikai paprasčiausiai nesidomėjo dinamika. Kitas pavyzdys. Pitagoras žinojo iracionaliuosius skaičius, bet jais neužsiėmė, kadangi jų pripažinimas prieštaravo dvasinėms graikų visuomenės vertybėms.

Šios antikinio pažinimo ypatybės tampa suprantamos susipažinus su Senovės Graikijos sociokultūriniais idealais. Pažinimo buvo verti ne trumpalaikiai reiškiniai, o amžinos ir nekintančios esmės. Tokie, pavyzdžiui, buvo Demokrito atomai ar Platono eidosai. Statika visiškai atitiko šiuos vaizdinius. Kosmosą graikai įsivaizdavo harmoninga ir racionalia visuma, kuri išreiškiama sveikaisiais teigiamais skaičiais. Iracionalieji skaičiai būtų priminę graikams apie chaosą – kosmoso antipodą.

Pažinimo subjektas ir objektas yra istorinės kategorijos. Negali būti absoliutaus subjekto visiems laikams ir tautoms. Tarkim klasikinės Antikos subjektas labai skyrėsi nuo helenizmo epochos. Atitinkamai istoriškiems subjekto pasikeitimams keičiasi ir pažinimo objektas. Pavyzdžiui, jeigu Pitagorui skaičiai buvo ontologinėmis esmėmis, tai šiandien nesumąstytume traktuoti skaičių kaip objektyvaus pasaulio atributą. Subjektas pasikeičia, nes pasikeičia visuomenė ir jos ekonominis, socialinis ir politinis režimas, reiškia, ir visos sociokultūrinės vertybės.

Dar noriu pasakyti, kad pažinimo subjektas netapatus pažįstančiam, o objektas – pažintinam. Aš rašiau, kad pažinimo subjektas tai ne mokslininkas su savo psichologija ir žinojimu. Subjekto turinį sudaro ne tik pažintiniai aktai, bet ir nuostatos, tikslai ir kt., žodžiu, visa tai, kas formuoja pažinimo sąlygas, o ne patį pažinimą. Be to, ir pažinimo objektas visai netapatus pažintinam. Objekte atrasime daug ko, kas nedomina subjekto, nors ir konstruojamas kaip objektas. Žodžiu, pažinimas padengia tik dalį savo objekto. Ir visai ne dėl to, kad neįstengia pažinti viso objekto, o todėl, kad tai nebūtina subjektui iškeltų uždavinių sprendimui.

Istoriniai pasikeitimai pirmiausia paliečia vertybinį subjekto komponentą: keičiasi nuostatos, uždaviniai ir pažinimo tikslai. Atitinkamai keičiasi ir pažinimo objektas. Aišku, atsiranda klausimas apie vertybių vaidmenį subjekto-objektiniuose santykiuose. Būtent vertybės sieja subjektą su visuomeniniu gyvenimu ir visuomenės poreikiais.

Pagrindinis vertybių vaidmuo yra pažinimo tikslo apibrėžimas. Atsakymai į klausimus „kam ir kodėl?” yra jose. Minėti klausimai nepriklauso mokslininko kompetencijai – jie už jo ribų, visuomenėje. Toliau. Vertybės apibendrina ir sistemina šiuos pažinimus. Juolab, būtent vertybės, o ne mokslinės sąvokos skiria skirtumus tarp esminio ir neesminio. Pačiame griežčiausiame moksliniame darbe rasime pasakymus „ne atsitiktinumas, kad …”, „svarbu, kad …”, „apibendrintai sakant, ..” ir kt., kurie išreiškia ne mokslinius mokslininko požiūrius, o jo vertybines nuostatas.

Visos pažinimo subjekto vertybės gali būti suskirstytos į teigiamas, neigiamas ir nulines (neutralias). Teigiamos vertybės pažinimo objekte, kuris pats išskirtas iš tikrovės kaip jos aspektas, išskiria tai, kas priklauso svarbių uždavinių sprendimo tyrimui. Šių vertybių kriterijus yra jų ryšys su praktika, o dėl to ir su iškeltais uždaviniais. Neigiamos vertybės nurodo, kokios tiriamo objekto savybės ir ypatybės yra neesminės ar antraeilės. Teigiamos ir neigiamos vertybės paplinta vidiniame pažinimo objekto turinyje. Nulinės (neutraliosios) vertybės žymi tuos tikrovės bruožus, kuriuos verta ignoruoti: jie egzistuoja patirtyje, bet nepriklauso tiriamam objektui. Pavyzdžiui, skystis chemikui yra nulinė vertybė, jis jo (skysčio) paprasčiausiai nežino, kadangi jis priklauso ne cheminiams, o fizikiniams reiškiniams. Tarkime vanduo chemikui yra tik molekulinis darinys, ne daugiau. Neutralių vertybių vaidmuo yra tas, kad jos griežtai apibrėžia pažinimo objektą, skirdamos jį nuo kitų mokslų objektų.

Toliau, pažinime vertybes galima suskaidyti į išorines ir vidines. Išorinės vertybės – tai tos, kurios sudaro visuomenės pasaulėžiūrą, pavyzdžiui, graikų kosmosas – harmoninga visuma. Mokslo srityje jie ima pavyzdžių pavidalus iš mokslo praeities, taip pat klasikinių standartų, mokslinių tyrimų normų ir idealų. Savo visumoje išorinės vertybės sukuria mokslinio mąstymo stilių, arba, kas yra visiškai tas pats, jo paradigmą. Pavyzdžiui. Antikiniai graikai negalėjo turėti eksperimentinio gamtos tyrimo, kadangi jų pagrindinė išorinė vertybė buvo gamtos tarsi kosmoso, t.y. tobulos ir harmoningos visumos, vizija. Eksperimentinis tyrimas būtų pakeitęs tobulumą, t.y. padarytų jį netobulu, o reiškia, negalėtų pažinti aukščiausios harmonijos. Todėl graikai pažinimą suprato kaip stebėjimą ir kontempliaciją (theōria), kuri neliečia tiriamo objekto.

Vidinės vertybės yra ne tiek sociokultūrinės, kiek loginės prigimties, nors reikia pripažinti, kad ir logikos šaknys yra kultūroje. Senovės indų ir senovės kinų logika skiriasi nuo europietiškos. Kaip vidinės vertybės suvokiamos tos, kurios, būdamos pažinimo komponentais, pačios savaime jo neįgyvendina, o jį tiktai reguliuoja ir nukreipia. Pirmiausia tai – analitiniai teiginiai, tautologijos, konvencijos, nominalūs apibrėžimai ir kt.

Pradėsiu nuo tautologijos. Tai tikriausiai ypač paprastas vidinių vertybių pavyzdys. Tarkime, . Į tokias išraiškas atsižvelgiama skeptiškai: tarsi, tai savaime aišku. O skepticizmas čia visiškai nedera, nes kyla iš vizijos, tarsi tautologijos privalo kažką pažinti. Jeigu tai yra taip, tai tautologija, žinoma, naivi. Bet reikalas tas, kad tautologija nepretenduoja į pažinimą, jos uždavinys visai kitas. Pateikta tautologija reiškia, kad 2 bet kokiuose kontekstuose, visur ir visada yra 2: praeityje, dabartyje ir ateityje, mikro-, makro- ir megapasaulyje. Tai užtikrina, kad  visada ir visur lygu keturiems. Svarbiausias tautologijos uždavinys – savęs identifikavimas. Pašalinus tautologijas, mes sugriausime matematiką ir tiksliuosius mokslus. Paaiškinsiu paprastesniu pavyzdžiu. Taigi, tautologija nurodo, kad Petrauskas, nors ir keičiasi gyvenimo eigoje biologiškai, psichiškai, socialiai ir kitaip, bet vis dėl to yra Petrauskas, o ne Ivanauskas.

Remiantis tautologijomis, Leibnicas įrodė, kad . Pateiksiu jo įrodymą. Akivaizdu, kad:

Tai bazinės tautologijos. Toliau įvedamos aksiomos kaip išvestinės tautologijos:

Išraiškoje  skaičių 2 galima pakeisti  pagal A2 aksiomą. Tada yra . Pagal A3 aksiomą . Perrašius substitucijos (keitinio) rezultatą yra . Pagal aksiomą A4  tolygu 4. Įvykdžius substituciją bus , ką ir reikėjo įrodyti. Įdomu, kad Pitagoras nesutiktų su Leibnicu, manydamas, kad skaičius yra visuma, nesudaryta iš kitų skaičių. Todėl jis būtų pritaręs bazinėms tautologijoms, bet neigęs Leibnico aksiomas.

Analitinis yra teiginys, kuriame predikato turinys yra subjekto turinyje. Tokie sprendiniai neempiriniai: jie nieko nesako apie tikrovę ir nepriklauso nuo jos. Pavyzdžiui, „Visi kūnai tįsūs”. Tįsumo sąvoka glūdi kūno sąvokoje. Analitiniame sprendinyje predikatas išskiriamas iš subjekto jo analizės rezultate. Analitinius sprendinius kartais priskiria prie konceptualių tiesų, t.y. tokių, kurių teisingumas nustatomas nuoroda į analitinius teiginius išreiškiančio sakinio žodžių reikšmes. Tai reiškia, kad jokia patirtis negali nei paneigti (falsifikuoti), nei patvirtinti (verifikuoti) analitinę tiesą. Mano požiūriu, tai nurodo į tai, kad analitiniai teiginiai nėra nei teisingi, nei klaidingi. Todėl verta kalbėti ne apie analitinių teiginių teisingumą, o apie jų savipakankamumą: jų pagrindas ne patirtyje, o juose pačiuose.

Leibnicui tampa tradicija aritmetinius sprendinius laikyti analitiniais. Iš tiesų turint omenyje apimtį sąvokų, sudarančių sprendinius, tarkime, „ “, tai 7 ir 5 objektai kartu sudaro 12 objektų, t.y. . Prieš mus analitinių teiginių atmaina – pasakymas pavadintas tautologija.

Bet yra ir kita tradicija, sugalvota Kanto, kuris orientavosi į sąvokų turinį. „Grynojo proto kritikoje” jis rašė, kad kiek beanalizuotumei sąvokas 7 ir 5, jose nerasi 12. buvo padaryta išvada, kad „ “, taip pat kaip ir kiti aritmetiniai pasakymai nėra nei empiriniai, nei analitiniai. Tai sintetiniai aprioriniai (nuo lot. a priori – iki patirties) teiginiai. Skirtingai nei analitinio reiginio, kurio predikatas niekuo nauju nepapildo objekto turinio, sintetinio teiginio predikatas objekto turinį papildo naujovėmis. Sąvoka 12 – tai nauja informacija apie skaičius 7 ir 5. Būdamas sintetiniu, toks teiginys dar yra ir apriorinis, t.y. nepriklausomas nuo patirties.

Dabar apie apibrėžimus. Realiojo apibrėžimo rezultatas yra sąvoka, kuri neaprašinėja savo objektą. Nominalusis apibrėžimas formuoja pseudosąvoką, kuri neapibūdina objekto, o normina jį (objektą) žyminčio žodžio (termino) reikšmės charakteristikos pagalba. Atskirti realųjį apibrėžimą nuo nominaliojo ne visuomet paprasta. Lingvistine forma nominalusis apibrėžimas gali niekuo nesiskirti nuo realiojo. Prisiminkime Euklido trikampio apibrėžimą: tai – geometrinė figūra plokštumoje … ir t.t. Čia turime nominalųjį apibrėžimą, nes ji kalba ne apie matematinius objektus, o apie termino „trikampis” reikšmę. Tai, greičiau, vieninga nuomonė apie termino supratimą.

• 1. Kuo skiriasi esencializmas ir antiesencializmas?
• 2. Kodėl pažinimas yra sociokultūrinis, o ne loginis ar psichologinis procesas?
• 3. kas tai yra pažinimo objektas ir subjektas?
• 4. Koks antropinio principo vaidmuo pažinimo teorijoje?
• 5. Koks yra vertybių vaidmuo pažinime?
• 6. Koks teigiamų, neigiamų ir nulinių (neutralių) vertybių turinys?
• 7. Kokia tautologijų funkcija pažinime?
• 8. Kuo skiriasi analitiniai ir sintetiniai teiginiai?
• 9. Apibūdinti realiuosius ir nominaliuosius apibrėžimus.