„Filosofijos pagrindai“ I. Filosofijos specifika. Parafizika

Siūlau skirti parafiziką, fiziką ir metafiziką. Pradėkime nuo fundamentalaus termino. Füsis graikiškai reiškia „gamta, mokymas apie gamtą”, para – „aplink, lyg tai, šalia”. Taigi išryškėja parafizikos reikšmė – „lyg mokslas, lyg žinojimas”. Meta reiškia „su kaupu, virš, per”, t.y. metafizika – tai „daugiau, negu žinojimas”. Terminų kategorinė prasmė paaiškės nagrinėjant toliau. O iš pradžių paanalizuokime situaciją, kuri padėtų suprasti metafiziką, kaip filosofijos pirmtakę.

Sakykime, medžioklėn į mišką išvyko medžiotojas. Miškas – tai vieta, aplinkybės, kuriose jam tenka veikti. Medžiotojas yra ne tiek stebėtojas, kiek dalyvis tos situacijos, kurioje jis yra. Jis – dalyvis pačia tikriausia šio žodžio prasme – situacijos dalis. Tęsdamas dalyvio apibūdinimą pridursiu, kad jis neatskiriamas nuo situacijos, nesupriešinamas su ja, priešingai, su ja sudaro integralią visumą. Kitaip tariant, miškas su gyvūnais medžiotojui yra duoti ne objektyviai, o subjektyviai dėl noro ir poreikio medžioti. Tai reiškia, kad miškas jam ne esamybė, o reikiamybė: dalyvis šiuo atveju ne objektyvuotas, neiškyla kaip objektas. Kitaip sakant, šiuo atveju nėra dvasinio nuotolio (distancijos) tarp žmogaus ir pasaulio. Dvasinis nuotolis atsirastų tik objektyvinimo atveju, sąlygojančiu ne dalyvį, o stebėtoją. Pastarasis yra už empirinės situacijos ribų, tačiau ne erdvės atžvilgiu: stebėtojas nedalyvauja gyvenime – tarp jų yra dvasinė distancija, padaranti gyvenimą stebėjimo objektu. Būdamas miške kaip stebėtojas, žmogus gali būti biologas, zoologas, menininkas, bet jokiu būdu ne žvejas ar medžiotojas. Stebėjimo rezultatas – tai kokia nors pažinimo ar meno raiška.

Visai kas kita dalyvis: jis negali suvokti aplinkos estetiškai arba moksliškai – juk jis veikiantis, o ne stebintis asmuo, jo sąmonė visada praktinė, t.y. pasaulis jo suvokiamas dėl praktinių poreikių, kurie sąmonėje įgauna vertybių formą. Vertybės – tai tokie veiklos orientyrai ir faktoriai, kurie lemia ir žmogaus santykį su pasauliu, ir žmogaus veiklos būdą pasaulyje. Vertybės sujungia žmogų su pasauliu, sudaromas pastovus subjekto-objekto santykis: objektas ne priešinasi subjektui, o neatskiriamai su juo susijęs. Lemiantis šio santykio elementas yra subjektas su savo vertybėmis. Vertybės ne tik diktuoja santykį su pasauliu, bet ir įprasmina pasaulį: dėl vertybių jis turi prasmę. Prasmę galima nusakyti kaip žmogaus ir pasaulio susijungimą. Paprasčiau, prasmė – tai daikto ar reiškinio funkcionali paskirtis, žmogaus poreikių tenkinimas. Pavyzdžiui, telefono aparato prasmė – ryšio priemonė. Jeigu šis aparatas neveikia, jis gali turėti daikto riešutams skaldyti prasmę, jeigu netinka skaldyti, tuomet šis daiktas tiesiog nenaudingas („beprasmis”). Vertybes atskleidžia vertinimas, o tai ne kas kita, kaip objektyvaus reiškinio gretinimas su vertybėmis. Pavyzdžiui, praktiškam žmogui medis yra ne tiesiog medis, o geras ar blogas, naudingas ar nenaudingas, priklausomai, sakysime, nuo to, tinka jis laužui, ar ne.

Vadinasi dalyvio sąmonė yra vertybinė pagal savo prigimtį, taigi visų pirma – praktinė. Bet dalyvis ne tik veikiantis asmuo, jis stengiasi paaiškinti pasaulį ir tuo remdamasis jį suprasti. Čia svarbu įsisąmoninti, kad suprasti galima tik prasmę. Tai reiškia, kad suprasti pasaulį – tai suprasti jo prasmę, t.y.suprasti įprasmintą pasaulį. Vertybinis mąstymas kaip toks, praktinis ar nepraktinis, yra vertybių projekcija pasauliui. Aptarkime teiginį „Šitas medis geras”. Predikatas „geras” fiksuoja ne medžio savybę, o tai, kaip kalbantysis jį vertina. Kitaip tariant, predikatas gretina praktinę vertybę su medžiu, ši, sugretinta su daiktu, yra jo įvertinimas.

Istorniu aspektu pirmoji paaiškinimo ir juo pagrįsto pasaulio suvokimo forma buvo jo dvasinimas. Tai tas atvejis, kai žmogus supranta išorinį pasaulį pagal analogiją su savo savybėmis, t.y. nukreipia jas į aplinką ir suvokia jau kaip paties pasaulio savybes. Senovės graikams visa, kas susiję su gamta buvo  dvasinga: jūroje gyveno Neptūnas, vandens telkiniuose – nimfos ir panašiai. Visa tai buvo gamtos personifikacijos. Sudvasinimas buvo tik viena iš nepraktinio vertybinės sąmonės sluoksnio formų. Šį sluoksnį galima pavadinti mitologiniu.

Kalbėdamas apie mitus negaliu nutylėti beveik visuotinio požiūrio, kai mitai lyginami su legendomis, pasakomis ir net su tamsių žmonių prasimanymais. Iš tikrųjų mitas nėra pasaka. Istoriškai tai pirmoji pasaulio žmogaus aiškinimo forma. Tai – forma, kurioje pasaulis suprantamas ne kaip paprasta reiškinių visuma, o kaip integrali jų vienovė. Šioje nedalomoje vienovėje veikia ne atsitiktinės, o universalios jėgos ir faktoriai. Mitologinė sąmonė ieško pasaulyje universalių dėsningumų ir čia ne taip svarbu, tikri jie ar tariami. Pasaulis, aiškinamas remiantis mitais, tampa žmogui suprantamas, artimas ir proporcingas  – jam jauku tokiame pasaulyje – jis jame savas tarp savų. Taigi aiškinimas, supratimas, prasmė, žmogaus ir pasaulio bendri matai – visi šie dalykai atsirado tik dėl mito.

Tiesa,  reikėtų skirti dar vieną svarbų mito požymį. Suvokti pasaulį mitologiškai reiškia jį universalizuoti, t.y. įvairius įvykius suvokti ne kaip savaiminius ir unikalius, o kaip tam tikros visuotinybės arba reiškinių universalios grandinės narius. Štai žmogaus gyvenimo įvykiai Antikos graikams sudarė vieningą grandinę, vadinamą likimu, dėl kurio žmogaus gyvenime nėra nieko atsitiktinio – viskas lemta. Čia tiktų paminėti Sofoklio (496 – 406 pr. Kr.) tragediją „Edipas”, kurioje Edipas, žinodamas jam išpranašautą likimą (užmušti tėvą, užimti jo sostą ir vesti motiną Jokastą), visomis jėgomis stengėsi to išvengti. Tačiau, kad ir ką jis darė, tai tik artino jį prie likimo vyksmo. Ši Sofoklio pjesė labai mitologiška.

Svarbu pažymėti, kad mitologinės sąmonės žmogui mitas buvo ne pasakojimas apie tikrovę, o pati tikrovė, netgi didesnė už empirinę realybę. Žmogus gyveno vertybių pasaulyje, traktuodamas jas kaip paties pasaulio savybes ir įvykius. Antai kalbėdamas apie gerą ar blogą medį, žmogus suvokė šias savybes ne kaip savo vertinimą, bet kaip objektyviai egzistuojančias medžio savybes. Mitologinėje sąmonėje beveik neegzistuoja skirtumo tarp subjektyvaus ir objektyvaus arba tas skirtumas labai neryškus. Tai reiškia, kad pagal savo prigimtį mitologinė sąmonė yra sinkretiška. Joje neskiriama objektyvumas ir subjektyvumas, neskiriamos vienoss nuo kitų praktinės, dorovinės, estetinės, religinės ir kitos vertybės, nėra skirtumo tarp mito ir ritualo. Dar daugiau, mitas buvo ne tik tikrovė, kartu tai buvo pasakojimas, poezija, pažinimas, religija, moralinis kodeksas ir kt.

Kadangi šios analizės objektas yra parafizika, tai mūsų negali nedominti fizikos (žinojimo) ir parafizikos („lyg-žinojimo”) santykis. Prisiminus, kad mitologija sinkretinė, bus aišku, kad mitas susijęs su pažinimu (sąvoka, informacija) ir vertinimu. Štai ši neskaidoma pažinimo ir vertinimo vienovė ir vadinama parafizika.

Mitologinės sąmonės pagrindą sudaro socialiai reikšmingi mitai, mums žinomi kaip antikiniai. Mitus sudaro, formuoja mitologemos, t.y. mitologinės sąmonės stabilūs elementai (Karlas Jungas (1875-1961) juos vadina archetipais), kuriais vadovaudamasis žmogus suvokia ir aiškina patirtį apie pasaulio reiškinius. Paprastai mitologemos reiškiamos kaip simboliai: stichijos (vanduo, ugnis, oras, žemė), pamatinės geometrijos figūros (kvadratas, apskritimas, trikampis, kryžius, svastika), zoomorfiniai įvaizdžiai (liūtas, erelis, meška, vilkas) ir kt.

Mitologemos ir prie jų derinama informacija apie empirinius reiškinius nėra komunikatyvūs, t.y. jų negalima aiškiai suformuluoti ir pranešti kitam. Čia aktualus principas „Daryk kartu su manimi, daryk, kaip aš”. Pavyzdžiui, rinkdamas grybus aš niekada nesupainiosiu valgomųjų grybų su panašiais į juos nuodingaisiais. Jeigu šiuo atveju nesugebėsiu paaiškinti jų skirtumo, tai reiškia, kad mano žinios apie šiuos grybus yra parafizinės, ne konceptualios (sąvokinės). Šios situacijos išeitis – grybauk su manimi. Panašiai ir senovėje – žmonės su savo mitologine sąmone negalėjo niekam įteigti, kodėl šis ąžuolas yra šventas, o anas, ne.

Parafizinis pasaulis ne diskretinis, o kontinualus. Diskretine vadiname struktūrą, sudarytą iš elementų ir dalių. Pavyzdžiui, auditorijoje stovintys stalai sudaro diskretinę struktūrą, nes kiekvienas jos elementas gali būti išskirtas iš visumos. Kontinualią struktūrą sudaro ne elementai ir dalys, o skirtumai, tarp kurių nėra ryškių ribų. Geras pavyzdys čia būtų šviesos spektras. Antai nesunkiai skiriame geltoną ir oranžinę spalvas, tačiau niekaip nepavyktų nubrėžti tarp jų aiškios ribos. Žmogaus emocijos taip pat įvairios, tačiau vargu ar galima vienareikšmiškai atskirti džiaugsmą ir žavesį.

Kadangi mitologinė sąmonė nukreipta į kontinualią struktūrą, tai ji pati kontinuali, t.y. ją sudaro ne vienareikšmiai skiriamieji požymiai, būdingi diskretinei struktūraią, neryškios charakteristikos, sudarančios vertybę. Todėl mitologinė sąmonė niekada neanalizuoja, o traktuoja situaciją kaip vientisą visumą. Analizuoti gali tik diskretinė sąmonė. Neanalizuodamas situacijos mitologinis mąstymas negali ir sintezuoti, nes sintezei reikia žinoti diskretinę struktūrą. Mitologizmas yra sinkretizmo aktas, t.y. visumos, kaip besąlyginės duotybės, pažinimas. Mitologinė dalyvio sąmonė neleidžia svetimų ir savų nuomonių kritikos: jos arba priimamos, arba atmetamos. Esmė ta, kad kritika neegzistuoja be refleksijos – minties kreipimo į savą mintį, o ne į objektą. Kritika yra savos ar svetimos nuomonės sugretinimas. O tai jau refleksijos aktas, nebūdingas dalyviui, kuris privalo veikti, o ne reflektuoti. Tai reiškia, kad dalyvio dvasinis pasaulis yra už bet kokios kritikos ir apskritai racionalaus svarstymo ribų. Dalyviui būdinga kritiką pranokstanti pasaulėjauta, nesiekianti pasaulėžiūros ir jos konceptualumo lygio. Dėl sąmonės sinkretiškumo dalyvis sutapatina pasaulėjautą su pačia tikrove. Kritika čia negalima iš esmės: tikrovė duota ir todėl nekritikuotina. Visa žmonijos kultūra remiasi mitais, pasaulėjauta ir parafizika, kurie nepavaldūs kritikai. Nieko nėra tvirčiau už tokią sąmonę.

Tikslinga paaiškinti ankščiau vartotas analizės, sintezės ir kritikos sąvokas. Analizė yra loginė procedūra skaidanti visumą į ją sudarančias dalis ir elementus. Tai minties eiga nuo visumos prie sudėtinių dalių. Mūsų epocha yra analizės viešpatavimo metas, nes mes iki šiol objekto tyrimą tapatiname su jo analize, ir sinonimiškai vartojame abi sąvokas „išanalizuoti” – „ištirti”. Sintezė yra atvirkščia loginė procedūra vienijanti elementus ir dalis į tam tikrą visumą. Bet analizė ir sintezė asimetriškos, t.y. sintezė, lyginant su analize, pateikia naujas žinias apie objektą. Reikalas tas, kad visuma yra daugiau už dalių sumą: be dalių, dar yra ir struktūriniai santykiai tarp jų, būdingi tik sintezei. Kritiką galima apibūdinti kaip kritikuojamo objekto sugretinimą su kritikuojančiojo idealu arba norma. Objekto ir idealo sutapimas (atitikmuo) lemia teigiamą vertinimą, nesutapimas – neigiamą.

• 1. Kokia fizikos, parafizikos ir metafizikos terminų istorinė reikšmė?
• 2. Kaip apibūdinamas dalyvio ir stebėtojo pozicijos?
• 3. Kokios yra reikiamybės ypatybės lyginant su esamybe?
• 4. Kas yra vertybės ir įvertinimai?
• 5. Kokios yra prasmės charakteristikos?
• 6. Kas yra vertybinė ir mitologinė sąmonė?
• 7. Kaip apibūdinamas mitas?
• 8. Kokia archetipų ypatybė mitologijos sitemoje?
• 9. Kas sudaro mitologinės sąmonės sinkretizmą?
• 10. Kaip apibūdinamos diskrecinės ir kontinualės struktūros?
• 11. Kuo skiriasi pasaulėjauta ir pasaulėžiūra?
• 12. Kokios yra analizės ir sintezės charakteristikos?