Eksporto subsidija – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, numatantis biudžetines išmokas nacionaliniams eksportuotojams, kas leidžia pardavinėti prekę kitų šalių pirkėjams daug žemesne kaina, nei vidaus rinkoje, ir tuo pačiu greitinti eksportą.

Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidindama ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažindama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms. Importo tarifas pagerina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių sąskaita. Eksporto subsidija pablogina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių naudai. Abu prekybos politikos instrumentai atlieka iškraipymo poveikį vidaus kainoms ir vartojimo struktūrai šalyje.

Tačiau per didelės importo muitų ir eksporto subsidijų naudojimas gali duoti atvirkštinį efektą. Šį paradoksą, kuris daugiau laikomas teorine galimybe, nei ekonomine realybe, pirmą kartą numatė Čikagos universiteto ekonomistas Loidas Metsleris.

Metslerio paradoksas (Metzler) – importo tarifas gali privesti prie importuojamos prekės vidaus kainos kritimo, o ne kilimo, smarkiu jos santykinės kainos pasaulinėje rinkoje kritimo atveju, įvedus tarifą. Eksporto subsidijos naudojimas gali įtakoti importuojamos prekės vidaus kainos kritimą, o ne kilimą, dėl per didelio jos santykinės kainos kritimo pasaulinėje rinkoje.

Views All Time
Views All Time
7496
Views Today
Views Today
1
0 0