Dzūkijos (Dainavos) geležiniai kryžiai

Česlovas Kontrimas (parengė Antanas Stravinskas).
„Lietuvos geležiniai kryžiai“.
Vilnius, „Mintis“, 1991. P. 22-25

Č. Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ paminėtos literatūros sąrašas spausdinamas teksto pabaigoje. Konkrečias tekste minimas publikacijas ar knygas autorius nurodo skliaustuose. Kituose skliaustuose, kur šalia skaičiaus parašytas dar ir trumpinys „pav.“, nurodoma konkreti knygoje spausdinama iliustracija

Ketvirtąjį piešinių knygos skyrių sudaro vadinamieji Dzūkijos kryžiai, paplitę pietryčių Lietuvoje, t. y. dabartiniuose Trakų, Kaišiadorių, Alytaus, Varėnos ir kituose rajonuose. Dzūkijos kryžiai paprastesni, jų būdingas bruožas – plokščios formos, užimančios apie ketvirtadalį viso kryžiaus ar koplytėlės. Kartais juose esti mažos įgilintos koplytėlės, kurių po dvi ir netgi po tris būdavo įtaisoma ant vieno stiebo.

Jau iš tokio labai bendro apibūdinimo matome, kad Aukštaitijos ir Dzūkijos bent jau mediniai kryžiai gerokai skyrėsi vieni nuo kitų. Tą pastebėjo ir A. Rūkštelė. Čia, Dzūkijoje, jo žodžiais tariant, rutuliojosi visai kito tipo kryžiai (99, 21, 23). Juose mėgstami vaizduoti Kristaus kankinimo įrankiai ir kita religinė atributika. Dažnai naudojama karpyta skarda, dengianti kartais medinį Nukryžiuotąjį, kartais metalinį krucifiksą. Ne visiems Dzūkijos kryžiams būdingi iš kryžmos centro sklindantys spinduliai, o ir tie, kurie juos turi, dažnai ornamentuoti gana kukliai. Ir visgi A. Rūkštelė pagrįstai iš kitų išlikusių tradicinių šio krašto kryžių puošybos elementų nurodė jų geležines viršūnes. Jų formos esančios panašios į Aukštaitijos kryžių ir Žemaitijos koplytėlių geležines užbaigas (99, 23). Šio krašto, ypač Vilniaus, Dusmenų, Dieveniškių, Pivašiūnų ir kai kurių kitų bažnyčių, kryžiai yra ne tik įvairių formų, bet ir turtingos puošybos, besisiejantys su kitais šio regiono paminklais. Kadangi Vilnius buvo ir tebėra didelis įvairių laikų ir įvairių tautų ne tik ekonomikos ir politikos, bet ir kultūros, įvairių religijų centras, virš jo visada kilo skirtingų konfesijų kulto pastatų bokštai, iš jų bene daugiausia – krikščionių bažnyčių bokštai ir kryžiai.

Didžiumos Vilniaus bažnyčių aukštus bokštus puošia XVII-XVIII a. ir vėliau kalvių cechuose bei pavienių kalvių meistriškai nukalti geležiniai kryžiai. Į juos jau seniai atkreipė savo žvilgsnį Lietuvos dailininkai, tarp jų ir Č. Kontrimas. Tik gaila, kad ne visi jie piešti iš natūros.

Kaip kiekvieno atvykstančio į miesto centrą, taip ir Č. Kontrimo dėmesį pirmiausia patraukė Arkikatedra bazilika ir jos varpinės bokšto kryžius (356 pav.). Bokštas buvo keletą kartų perstatytas, paaukštintas. Paskutinis jo aukštas statytas XVIII a. pab., todėl ir jo kryžius, matyt, iš tų laikų. Tai įdomus geometrinių formų (kvadratų, stačiakampių, ovalų) ir banguotų linijų, liepsnų liežuvius primenantis kryžius. Jo konstrukcija ir konfigūracija gerai atitinka ir paties bokšto formą: nuo seniausios, masyvios, gynybinio pobūdžio jo apačios kylama į vis lengvesnes ir labiau išskaidytas, dekoratyvias formas, kurias vainikuoja minėtasis kryžius. Jo, kaip ir daugelio kitų Vilniaus bažnyčių bei varpinių kryžių, puošyboje matome aiškią baroko įtaką. Kai kurios jo detalės paauksuotos.

Daug bendrų meninių elementų turi Bernardinų bažnyčios (XIV a. pab.; XVIII a. 6 ornamentuoti kryžiai), Šv. Onos (XV a.; XVIII-XX a. atnaujintos ir restauruotos) bažnyčios ir Šv. Jono bažnyčios bei jos varpinės (XIV-XIX a.) kryžiai, kurių centre – uždari saulės diskai, o išplatinti jų stiebų ir kryžmų galai papuošti stilizuotais gėlių žiedais (357, 358, 360 pav.).
Iš kitų Vilniaus bažnyčių gal ryškiau išsiskiria Šv. Jurgio bažnyčios (XVI-XVIII a.) kryžius (363 pav.). Jo geometrinių formų centras tartum įrėmintas į stiebo ir kryžmų galų perkryžas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (XVII a.) bokštai atnaujinti 1902 m. Ar dabartiniai bokštų kryžiai pastatyti tuomet, duomenų neturime. Vieno šio ansamblio kryžiaus (360 pav.) centras – uždarų formų saulė-žvaigždė, o perkryžų galuose – stilizuoti gėlių žiedai. Panašių meninių formų kryžių galima rasti daugelyje Lietuvos vietų.
Pavyzdžiui, į kai kurių Vilniaus bažnyčių kryžius savo struktūra ir puošmenimis labai panašūs Dusmenų, Kazokiškių (Trakų raj.), Stakliškių (Prienų raj.) bažnyčių kryžiai (330, 334 ir kt. pav.). Tik 335 pav. kryžiaus centre, kaip labai retai pasitaiko, vietoj saulės disko – trikampis (tikriausiai tai visa matanti Apvaizdos akis). Kai kuriuos Vilniaus kryžius primena ir Onuškio bažnyčios kryžiai (338, 339 pav.), kurių stiebo viršuje ir kryžmų galuose trilapiai ar kitokie augaliniai motyvai. Beje, ši kompozicija būdinga ne tik Vilniaus, bet ir kitų vietų bažnyčių kryžiams. Na o priekiniame Onuškio bažnyčios kryžiuje darniai jungiasi geometrinės formos spinduliai ir stilizuoti lelijų žiedai perkryžose (338 pav.).

Turtinga ažūrinė Pivašiūnų bažnyčios (Alytaus raj.) šoninio kryžiaus (296 pav.) kompozicija. Jo centre-kvadratas, kryžmų pažastyse- stilizuoti paparčiai, stiebo ir trijų kryžmų viduje – banguotos linijos, na o kryžmų ir perkryžų galuose – stilizuotos gėlės. Panašios kompozicijos geležinių viršūnių nedaug, tačiau tam tikra šio kryžiaus analogija – Dieveniškių apylinkės ažūrinis kryžius, tik vietoj banguotų čia kalvis nukalė laužytas linijas (321 pav.).

Kai kurie šio regiono kryžiai (297, 322 pav.) turi analogijų ir kitose etnografinėse srityse. Štai kad ir tos pačios Pivašiūnų bažnyčios, statytos 1825 m., galinis kryžius (299 pav.) visiškai kitoks: jo išdidintame saulės disko centre – ikonografinis įrašas. Vienastiebis ir dvistiebis varpinės bei ažūrinis koplyčios kryžiai (300, 301 pav.) primena daugelį Aukštaitijos memorialinių kryžių.

Panašūs į kai kuriuos ne tik Aukštaitijos, bet ir Žemaitijos kryžius yra vienastiebiai Rumšiškių bažnyčios ir varpinės kryžiai, kurių puošybai naudojami senoviniai dangaus kūnų bei augaliniai motyvai (304, 305 pav.) arba tradiciniai kryželiai (306 pav.).

Originalūs Senųjų Trakų bažnyčios (apie 1881 m.?) kryžiai: vieno iš jų centre – žvaigždė, kito – saulės diskas, trečio – kryžius su vėjarode (324-326 pav.), o šventoriaus vartų kryžiaus linijos banguotos, vibruojančios, kaip ir daugelio kitų Lietuvos kryžių (327 pav.). Gyvomis, banguotomis lankstytos geležies formomis sukonstruotas ažūrinis Rykantų (Trakų raj.) bažnyčios fasadinis kryžius (340 pav.), o šventoriaus varpinės kryžius jau be tokių papuošimų. Apskritai tiek Žemaitijos, tiek ir Aukštaitijos varpinių kryžiai pasižymi itin gausia ir įvairia ornamentika. Daug kukliau puošti Dzūkijos ir Suvalkijos varpinių kryžiai. Tačiau, atrodo, ir vėlesni Naujųjų Trakų bažnyčios kryžiai padabinti labai kukliai – ratais, kryželiais (328-330 pav.). Savo konstrukcija ir kompozicija jie labai primena Pivašiūnų varpinės kryžių (300 pav.).

Iš kitų Lietuvos bažnyčių kryžių kompozicija išsiskiria Liškiavos bažnyčios ir varpinės kryžiai (348, 349 pav.). Tai, be abejo, to paties kalvio darbai. Labai originali stiebų, kryžmų ir perkryžų puošyba, primenanti savotišką K raidę, labai stilizuotas gėles, o gal ir paukštį. Įžiūrima analogija Lekėčių (Sakių raj.) bažnyčios kryžiui (377 pav.).

Išskirtiniai ir vienos iš seniausių Lietuvoje-Merkinės bažnyčios kryžiai. Vienas iš jų turi dvi į viršų kylančias kryžmas su išplatintais kirvelių formos kryželiais. (Jau esame rašę, kad tokia forma primena Žemaitijos ir Aukštaitijos kryžiuose pasitaikantį gyvybės ar pasaulio medžio įvaizdį.) Antrasis kryžius su išdidintu saulės ratu ir net keturiomis kryžmomis, padabintas paprastais kryželiais ir, atrodo, nukaltas jau kito meistro (351, 352 pav.). Iš daugelio kvadratų ir pailgų stačiakampių sukonstruotas priekinis Žilinų (Varėnos raj.) bažnyčios kryžius (353 pav.). Na o Žilinų koplytstulpio kryžius primena ir kai kurių Žemaitijos koplytstulpių geležines viršūnes (354 pav.).

Nepaprastai įdomus, išties savotiškai panašus į monstranciją centrinis Jiezno bažnyčios kryžius. Kiek kitokios konfigūracijos šoninių bokštų kryžiai (315, 316 pav.), nors tikriausiai tai to paties kryžkalio darbas.

Su dvigubais spinduliais, sklindančiais iš kryžmų centro ir iš saulės disko, yra Rūdiškių (Trakų raj.) bažnyčios kryžius (343 pav.). Visai kitoks, daugiau geometrinis, yra kito tos pačios bažnyčios kryžiaus sprendimas (344 pav.). Dar kitoks, su stilizuotų gėlių viršūnėmis,-šoninis šios bažnyčios kryžius (345 pav.).

0 štai Nemenčinės (Vilniaus raj.) bažnyčios kryžiaus uždarą saulės diską, kryžmas ir stiebą vainikuoja trilapiai augaliniai ornamentai, tarytum sudarydami tam tikrą Aukštaitijos ir Dzūkijos kryžių puošybos jungtį (365 pav.).

Dauguma Vilniaus ir kitų šio regiono kapinių geležinių paminklų yra vienastiebiai. Šio krašto kalviai daugiau dėmesio skyrė kryžių stiebams ir kryžmoms, suteikdami jiems būdingą ažūrą, kurį sudaro S formos geležies išraitymai, o kartais ir geometriniai ornamentai. Tokie yra Markutiškių kapelių prie Trakų-Aukštadvario plento (337 pav.), Birštono kapų (314 pav.) kryžiai. Tačiau bene ryškiausiai iš kitų šio krašto kapų kryžių savo tradicine ir turtinga senovine ornamentika išsiskiria vienastiebis, deja, neįvardintų Vilniaus kapinių kryžius, turintis dvi kryžmas ir du saulės diskus bei tradicinę mėnulio delčią. Pailgos, ovalinės jo formos baigiasi riestais stilizuotos gėlės išraitymais, o stiebas vainikuotas kirvelinės formos kryželiu. Visa jo kompozicija mums vėl primena mitologinio gyvybės medžio įvaizdį (364 pav.). Kartais visas dėmesys skiriamas kryžmų peteliams ir stiebų viršūnėms puošti (Aukštadvaris, 331 pav.; Žilinai, 354 pav.).
Esama ir visai originalių paminklų su stilizuoto paukščio (gaidžio?) figūra (312 pav.), kadaise galbūt turėjusia mitologinę prasmę

Na o specifiški ažūriniai (dvigubais stiebais) kapų kryžiai, kaip ir kitur Lietuvoje, dažniausiai puošiami didesniais ar mažesniais S formos geležies lankstymais (332 pav.).
Formų ir puošybos įvairumu Dzūkijos bažnyčių ir kapų kryžiai, nors buvo šiek tiek kukliau puošiami, turi daug bendrų bruožų su kitų etnografinių Lietuvos sričių kryžiais.
Č. Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ minimos literatūros sąrašas:

1. Adomonis T., Čerbulėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. – T. I. -V., 1987.
2. Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. – K., 1936.
3. Alekna R. Kalvių darbo antkapiniai paminklai Ramygalos apylinkių kapinėse//Kraštotyra. – V., 1969.
4. Alekna R. Vidurio Lietuvos XIX a. Pabaigos – XX a. pradžios geležinių memorialinių paminklų ornamentikos bruožai // MADA. – T. 3. – 1979.
5. Almanienė J. Kelmės miesto senosios kapinės (1978 -1979) // MA IIES. – B. 903;
ta pati. Tytuvėnų, miestelio kapinės (1977) // Ten pat. – B. 754.
6. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
7. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais // Gimtasai kraštas. – 1942. – Kn. V (sąs. 30).
8. Bagdanavičius V. Lietuviško koplytstulpio genezės klausimu (paskaita, mašinraštis), 1971.
9. Balys S. Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė // Margutis. – 1957. – Nr. 6 – 7.
10. Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta. – Čikaga, 1966.
11. Balys J. Saulinės dainos // Gimtasai kraštas. – 1934. – Nr. 31.
12. Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. – K., 1928.
13. Basanavičius ]. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra. – V., 1913.
14. Basanavičius J. Iš senovės lietuvių mitologijos. – V., 1926.
15. Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Lietuvių kryžiai / Surinko A. Jaroševičius. – V., 1912.
16. Bernotienė S., Mažeikienė O. XIV – XX a. 1 pusės kalvių dirbiniai. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1990 (mašinraštis).
17. Bezzenberger A. Über Grabkreuzformen // Mitteilungen der litauischen Litterarischen Gesellschaft. – T. II. – Heidelberg, 1887.
18. Brensztejn M. Krzyże i kapliczki żmudskie // Materiały antropologiczne-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1906.
19. Brückner A. Starożytna Litwa. – Pojezierze-Olsztyn, 1979.
20. Budreckis A. Senovės lietuvių tikėjimas ir lietuvių priešinimasis krikščionybei // Lietuva ir krikščionybė (Keturios paskaitos). – Toronto, 1987.
21. Buzas J. Dotnuvos apylinkės kapinės // Kraštotyra. – V., 1975.
22. Čerbulėnas K, Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė charakteristika // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. III. – V., 1966.
23. Čerbulėnas K. Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai // Naujoji romuva. -1938. – Nr. 1-2.
24. Čerbulėnas K. Tautinis elementas lietuvių kryžiuose // Naujoji romuva. – 1938. – Nr. 4-5.
25. Čerbulėnas K, Bielinskis F., Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
26. Čerbulėnas K., Zubovas V. Lietuvos vėlyvojo baroko architektūros bruožai // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. II. – V., 1964.
27. Čilvinaitė M. Kam stato ir kaip brangina žmonės kryžius ir koplyčias // Gimtasai kraštas. – 1938. – Nr. 3-4.
28. Dundulienė P. Lietuvių etnografija, – V., 1982.
29. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. – V., 1979.
30. Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. – V., 1989.
31. Dundulienė P. Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. -V., 979.
32. Encyklopedyja Powszechna. – T. XVI. – Warszawa, 1864.
33. G [adon] M. Opisanie Powiatu Telszewskiego w gubernii Kowienskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem polożonego. – Wilno, 1846.
34. Galaunė P. Lietuvių kryžiai (Čiurlionies Galerijos leidinys Nr. 1). – K., 1926.
35. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. – K., 1930.
36. Giedrienė R. Senojo nekrokulto apraiškos XX amž. lietuvių kapinėse ir jų priežiūros papročiuose // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
37. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika // L.K.M. Akademijos metraštis. – T. V. – Roma, 1970.
38. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių statytojai XIX-XX amž. // L.K.M. Akademijos suvažiavimo darbai. – T. IX. – Roma, 1982.
39. Gimbutas J. Mažosios Lietuvos krikštų formos // Lituanistikos darbai. – T. I. – Chicago, 1966.
40. Gimbutas J. Pasakojimai apie žemaičių kryžius ir koplytėles // Aidai. – 1965. – Nr. 5.
41. Gimbutas M. Ancient symbolism in Lithuanian Folk Art // Memoirs of the American Folklore Society. – Vol. 49. – Philadelphia, 1958 (naudotasi A. Andriuškevičiaus vertimu į lietuvių kalbą).
42. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – V., 1985.
43. Ginet-Pilsudzki B. Les croix lithuanienes // Extrait des archives suisses des traditions populaires. – T. XX. – 1916 (naudotasi K. Galaunienės ir J. Kontrimienės vertimais į lietuvių kalbą).
44. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. – Vilnius -Chicago, 1990.
45. Grinius J. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės // L.K.M. Akademijos metraštis. – Roma, 1970.
46. Grinius J. Vilniaus meno paminklai. – K., 1940.
47. Ivinskis Z. Medžių kultas lietuvių religijoje // Soter. – 1938. – Nr. 2(27); 1939. – Nr. (1) 28.
48. Ivinskis Z. Senasis lietuvių tikėjimas (atspaudas iš „Kūrybos“ 1944 m. Nr. 3).-K., 1944.
49. Ivinskis Z. Senovės lietuvių religijos bibliografija (atspaudas iš „Soter“). – K., 1938.
50.Jakštas A. Keletas žodžių apie mūsų kryžius // Židinys. – 1935. – Nr. 8-9.
51. Jucevičius L. A. Raštai. – V., 1959.
52. Jucewicz L. A. Rysy Żmuidzi. – Wilno, 1840.
53. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – V., 1976.
54. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. – V., 1981.
55. Kauno architektūra. – V., 1990 (mašinraštis).
56. Kaveckis M. S. Nyksta šventosios Žemaitijos rūpintojėlių mistika // Naujoji romuva. – 1937. – Nr. 12.
57. Kitkauskas N., Dzikas L. Žemutinės pilies Karalių rūmai // Kultūros barai. –
1988. – Nr. 6, 7, 8.
58. Kynas A. Vėjas ir jo reliktai liaudies mene // Mokslas ir gyvenimas. – 1989. – Nr. 8.
59. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter. – 1931. – Nr. 2; 1933. – Nr. 2; 1934. – Nr. 2; 1936. – Nr. 1; 1937. – Nr. 1, 2; 1938. – Nr. 1.
60. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Gimtasai kraštas. –
1943. – Nr. 31.
61. Kontrimas Č. Apie lietuvių liaudies memorialinius paminklus ir jų geležines viršūnes (mašinraštis).-T. I. – K., 1984.
62. Kontrimas Č. Geležinės viršūnės // Kultūros barai. – 1989. – Nr. 8.
63. Kostkeviciutė I. Vincas Svirskis, – V., 1966.
64. Krzywda-Polkowski F. Krzyże na Litwie // Materialy wydawnictwo towarzystwa „Polska sztuka stasowana“. – D. II. – Kraków, 1909.
65. Kulikauskas P. Iš metalų panaudojimo Lietuvoje istorijos // Iš lietuvių kultūros istorijos. – T.II. – V., 1959.
66. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1958.
67. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. II. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
68. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. – T. I – VL – Chicago, 1980-1987.
69. Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. – V., 1969.
70. Lietuvių enciklopedija. – Boston, t. XIII. – 1958; t. XV. – 1968.
71. Lietuvių etnografijos bruožai. – V., 1961.
72. Mannhardt W. Letto-Preubische Götterlehre. – Riga, 1936.
73. Mažiulis A. Lietuvos kryžius ir jo kilmė // Aidai. – 1951. – Nr. 2.
74. Mažiulis A. Saulės dievinimo atošvaistės Pasarčių krašte // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
75. Mickevičius J. Liaudies menininkas Antanas Klanius-Klanevičius // Kraštotyra. -V., 1975.
76. Mikėnaitė A. Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės. LTSR dailės muziejaus katalogas. – V., 1971.
77. Mikšys Ž. Pastabos dėl koplytėlių ir kryžių forminių elementų // Aidai. – 1957. – Nr. 8.
78. Milius V. Kapinės – etnografinių tyrimų objektas // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. – V., 1972.
79. Milius V. Klaipėdiečių antkapinių paminklų įrašai // Kraštotyra. – V., 1986.
80. Milius V. Miestelių kapinės // Lietuvos miestelis (Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus metodinė-mokslinė medžiaga). – Rumšiškės, 1986.
81. Milius V. Rokiškio rajono kaimų ir miestelių kapinės // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. – V., 1981.
82. Moszynski K. Kultura ludowa slowian. – D. I-H. – Warszawa, 1967, 1968.
83. Perkovskis J. Ornamentas, forma ir simbolika Žemaitijos liaudies mene (mašinraštis, vertimas į lietuvių kalbą; parašyta iki 1940 m.).
84. Perkowski J. O krzyżach i kapliczkach przydrożnych żmudskich i polskich // Dzień Koweński. – 1929. – Nr. 130-147.
85. Petrulis J. Senieji liaudies menininkai // Mokslas ir gyvenimas. – 1965. – Nr. 10.
86. Petrulis J., Žemaitytė Z. Žaismingųjų saulučių kūrėjai // Kultūros barai. – 1966. – Nr. 7.
87. Pocius Z. Kapinės ir antkapiniai paminklai // Merkinė. – V., 1970.
88. Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. – K., 1938.
89. Reallexikon der Urgeschichte. – T. VII. – Berlin, 1926.
90. Reinfuss R. Ludowe kowalstwo artystyczne w Polsce. – Wrocław, 1983.
91. Rimantienė R. Akmens amžiaus tikėjimai Lietuvoje // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
92. Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. – V., 1984.
93. Rimantienė R. Nida. – V., 1989.
94. Rimantienė R. Šventoji, I. Narvos kultūros gyvenvietės. – V., 1979.
95. Rimantienė R. Šventoji, II. Pamarių kultūros gyvenvietės. – V., 1980.
96. Römer A. Ubiore wloscian i krzyże na żmujdzi // Tygodnik Ilustrowany. – 1860. – Nr. 40.
97. Rūkštelė A. Lietuvių kryžiai. Jų kilmės aiškinimai ir trūkumai // Draugas.-
1957. – Kovo 9.
98. Rūkštetė A. Lietuvių tautodailė. – K., 1929.
99. Rūkštelė A. Vilniaus kryžiai. – K., [1937].
100. Salvatori G. L’art Rustique et Populaire en Lithuanie. – Milano, 1925 (naudotasi J. Kontrimienės vertimu į lietuvių kalbą).
101. Stravinskas A. Nagingų kalvių šeima // Kultūros barai. – 1967. – Nr. 12.
102. Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. II.-Lietuvių liaudies menas. – V., 1990.
103. Širmulis A. Liaudies kūrybos tradicijų keliu // Menotyra. – T. X.-V., 1981.
104. Širmulis A. Prakalbinti akmenys // Kultūros barai. – 1971. – Nr. 10.
105. Širmulis A. Prielaidos lietuvių liaudies skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai, – Kn. 5. – V., 1983.
106. Šlapelis I. R. – K. Bažnyčios meno istorija. – K., 1935.
107. Šliavas J. Ar teisingai vadiname // Kraštotyra. – V., 1975.
108. Šliavas J. Žeimelio apylinkės. – K., 1985.
109. Szukiewicz W. Krzyże zdobne w gubernji Wilenskiej // Wisla. – T. VII. – Warszawa, 1903.
110. Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastikowym // Materialy antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1907.
111. Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T. l-IV. – V., 1985-1988.
112. Tautavičienė B. III-XVI a. sidabriniai ir sidabru puošti dirbiniai. LTSR istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1981.
113. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI-XVIII amž.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
114. Urbanavičius V. Šventaragio slėnis: legendos ir faktai // Kultūros barai. –
1987. – Nr. 12.
115. Vaitkunskienė L. Archeologiniai duomenys apie gyvulių kultą žemaičių religijoje m. e. 1 tūkstantmečio viduryje // MADA. – T. 3. – 1985.
116. Vaitkunskienė L. Mitologiniai ir ritualiniai simboliai m. e. 1 tūkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje // MADA. – T. 3. – 1986.
117. Varnas A. Lietuvos kryžiai (albumas). – T. 1. – K., 1926.
118. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. – V., 1987.
119. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius // Kultūros barai. – 1988. – Nr. 1.
120. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. – V., 1983.
121. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. – V., 1986.
122. Vilniaus architektūra. – V., 1985.
123. Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a.-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais // Iš lietuvių kultūros istorijos, III. – V., 1961.
124. Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amžiais. – V., 1970.
125. Wilke G. Die Religion der Indogermanen in archaeologischer Beleuchtung. – Leipzig, 1923.
126. Zubovas V. Lietuvos XVII a. architektūra ir vietinių tradicijų raida //’ LTSR architektūros klausimai, III. – V., 1966.
127. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. – V., 1988.
128.Žemaitytė Z. Saulėmis švytintys paminklai (mašinraštis).
129.Žemaitytė Z. Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai // Dailėtyra (straipsnių rinkinys). – V., 1981.
130. Žemaitytė Z. Tautodailė // XX a. lietuvių dailės istorija, I. – V., 1982.
131. Григалавичене Э., Маркявичюс А. Древнейшие металлические изделия в Литве. – Вильнюс, 1980.
132. Иванов В. В., Топоров В. Н. Балтийская мифология // Энциклопедия: Мифы народов мира. – Т. I – М., 1987.
133. Котович И. Как смотреть на обычай ставить кресты при дорогах, площадях, полях и др. открытых местах Северо-Западного края России? // Виленский Вестник. – Вильна, 1868. – № 77-78.
134. Кушнер (Кнышев) П. И. Этнические территории и этнические границы. – М., 1951.
135. Лосев А. Символ. Философская энциклопедия, – Г. 5. – М., 1970.
136. Рыбаков Б. А. Язычество древней Руси. – М., 1987.
137. Рыбаков Б. А. Язычество древних славян. – М., 1981.
138. Стравинскас А. Солнышки // Декоративное искусство. – М., 1969. – № 136.
139. Ширмулис А. Литовские народные мастера каменных мемориальных произведений XIX в .// Мепо»уга, 13. – V., 1985.
140. Токарев С. А. Ранние формы религии и их развитие. – М., 1964.
141. Энциклопедический словарь. – Т. XVI A. – С. Петербург, 1895.