Džordžas Geršvinas
Džordžas Geršvinas gimė 1898 rugsėjo 26 d. ir išaugo 1st–Saido gatvėse. Būdamas 6 metų intensyviai pradėjo domėtis pačia geriausia muzika kaip antai: Rubenšteino “Melodija”, Dvoržako “Jumoreska”. Būdamas 8 metų susidraugavo su vyresniu, žinomu smuikininku Maksu Rozencveigu. “Maksas man atskleidė muzikos pasaulį”–prisiminė Geršvinas. Rozencveigo namuose išmoko pats groti fortepijonu. Iš klausos mėgino groti populiarias melodijas, aranžavo, mėgino kurti: niekas iš artimųjų namuose, neįtarė apie Džordžo užsiėmimą. Bet kartą, namuose atsirado naujas pianinas, pirktas broliui Airui, kuris jau du metus mokėsi muzikos pas mokytoją. Išaiškėjo, kad Džordžas geriau grojo fortepijonu, negu jo brolis, ir tėvai nusprendė, kad muzikos toliau mokysis Džordžas. Geršvinas pradėjo mokytis pas pianistą ir kompozitorių Čarlzą Hambicerą. Mokytojas daug tikėjosi iš savo mokinio Geršvino. Jis įžvelgė didžiulį berniuko talentą. Čarlzas Hambiceras ne tik mokė skambinti fortepijonu, bet ir supažindino su Bacho, Bethoveno, Šopeno, Listo, Debuisy, Ravelio muzika. Rekomenduotas savo mokytojo Hambicerio, jis pradėjo mokytis harmonijos ir orkestruotės pagrindų pas violončelistą ir kompozitorių Kilenovą. Geršvinas dažnai lankydavo Niujorko filharmonijos orkestro, Bethoveno orkestro,Rusų simfoninio orkestro koncertus,džiazo muzikos vakarus įvairiuose klubuose.
“Aš klausydavau muzikos ne tik ausimis, bet ir nervais, protu ir širdimi, klausydavausi su tokiu malonumu – aš joje gyvenau. Grįžęs namo aš sėsdavausi prie fortepijono ir ją atkartodavau.” Džordžas turėjo unikalią klausą ir nuostabią muzikinę atmintį.15-metis Geršvinas praėjęs atranką pianisto-populiarizatoriaus pareigoms užimti, pradeda dirbti.
Grojo pianinu muzikos prekių parduotuvėje. Jis studijavo Bachą ir kėlė sau aukštus muzikinius reikalavimus. “Aš studijuoju Bachą todėl, kad galėčiau kurti populiarią muziką” – sakė draugams Geršvinas. Džordžas žavėjo ritmu – jo kairės rankos lengvumu atliekant įvairias ritmines figūras, nepriklausomai nuo melodijos. Improvizuoti pradėjo dar būdamas 8 metų. Pirmieji kūriniai 1913 m. buvo dvi dainos ir tango, kurias atliko koncerte – literatūros vakare. 1916 m. Sofi Taker – populiari reviu dainininkė susidomėjo jo daina “Kada jūs panorėsite” ir atliko su dideliu pasisekimu. Didžiausio pasisekimo sulaukė jo daina “Svani”. Ši daina sužavėjo visą Ameriką. Per metus parduota daugiau kaip 2 milijonai plokštelių ir daugiau kaip milijonas egzempliorių natų. “Svani” tapo populiariausia daugelyje Europos miestų.Ši daina iki šių dienų vilioja ir žavi džiazo improvizatorius ir dainininkus.
Žavėdamasis prancūzų muzika, Geršvinas atvyko tobulintis pas Ravelį. Tačiau Ravelis, įžvelgęs jaunuolio meninę individualybę ir savitumą, atsisakė jį mokyti, tardamas: “Kam jums būti antruoju Raveliu, jeigu jūs esate Gešvinas! Eikite savo keliu.” Taigi, kompozitoriui teko dirbti savarankiškai.
Europoje jis sukūrė simfoninį paveikslą “Amerikietis Paryžiuje”, kuriame pasigirdo Paryžiaus gatvių triukšmas, automobilių signalai ir daininga, lyrinė bliuzo melodija, išreiškianti tėvynės ilgesį (solo groja triūba). “Amerikietis Paryžiuje” tapo vienu populiariausių šiuolaikinės simfonijos muzikos kūrinių.
Jauno muzikanto Dž. Geršvino kūryboje yra amerikietiško folklioro ir amerikietiškos estrados sitezė. Susijungė europietiškas ir afrikietiškas folkloras. Galima neabejoti – Geršvinas parašęs daugybę dainų, perėmė įvairias žinomas manieras, žanrus, ritmus ir kompozicines schemas. 1919-1923 m. Geršvinas buvo autoriumi arba bendraautoriumi maždaug 15-os Brodvėjaus pastatymų.
20-ieji metai. Geršvino talento atskleidimo metai. Talentu pripažino Beril Rubenšteinas ir kiti muzikai. 1936 m. jis diriguoja savo kūrybą Sietle, Vašingtone, Čikagoje, Niujorke, 1937 m. groja su San-Francisko simfoniniu orkestru. Kalifornijoje kompozitorius daug tapo, kolekcionuoja šiuolaikinių menininkų portretus. Tapyba – viena iš mėgstamiausių kompozitoriaus temų. Apie tapybą jis gali kalbėti valandų valandas su didele erudicija. Dž. Geršvinas – vienas žinomiausių ir žymiausių džiazo muzikos atstovų. Jam pasiūlo gastroles Anglijoje, gauna kvietimą į Vienos šiuolaikinės muzikos festivalį. 1937 m. vasarį, jis išrenkamas Italijos akademijos “Santa Čečilija” garbės svečiu.Kaip ir anksčiau, jis visada apsuptas svečių, bet jaučiasi vienišas. Iš melanchlinės savijautos jį išgelbėjo koncertai. Jis su dideliu džiaugsmu sutiko dalyvauti Los-Andželo orkestre, su didžiausiu pasisekimu atliko solo partiją “Rapsodija bliuzo stiliuje” ir koncerte F-dur. Viename koncerte trumpam aptemo sąmonė ir praleido keletą taktų, bet tuoj susiėmė ir puikiai sugrojo, lyg būtų nieko neatsitikę. Vėliau kartojosi tokie pat negalavimai,galvos skausmai,koordinacijos sutrikimai. Išgelbėti Džordžo nepavyko. Jis mirė 1937 m. liepos 11 d. ryte, nesulaukęs net 39 metų. Kompozitorius mirė pačiame jėgų žydėjime, pilnas kūrybinių planų. Tai didelė netektis meno pasaulyje. Geršvinas tapo kompozitoriumi, kuris džiazo elementus panaudojo profesionalioje muzikoje. 1935 m. gimė nacionalinė amerikiečių opera atnešusi jam dar didesnį pripažinimą.Tai-“Porgis ir Besė”, kurioje piešiamas negrų gyvenimas ir skurdas. Jausmo grožis, minkštas lyrizmas, atviras linksmumas, žavingas jumoras – toks jo estradinis muzikos pasaulis artimas ir suprantamas paprastam žmogui, bet kartu su paslėpta gilia potekste, persipinančia su liūdna bliuzo, spiričiuelso melodija. Apie ką kalba jo muzika? “Apie paprastą žmogų, apie jo džiaugsmus ir rūpesčius, apie meilę, apie gyvenimą. Štai kodėl jo muzika tapo iš tikrųjų nacionalinė, nežiūrint į originalias ir neįprastas formas” – taip jo kūrybą apbudino rusų kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius.
