Dvi kultūrinės sanklodos …tik taip išvengsi klaidžiojimo po tuščią erdvę…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Mūsų susitikimo akimirka nebetoli, mieloji Sofija. Tikėjausi, kad grįši į Majoro trobelę, todėl ir palikau atvirukus nuo Hildės tėvo. Tik taip jie galės pasiekti Hildę. Bet nesuk galvos, kaip jai perduoti laiškus. Iki birželio 15-osios dar daug vandens nutekės.

Matėme, kaip helenizmo filosofai atrajojo senuosius graikų filosofus. Be to, juos bandyta paversti dievų pranašais. Plotinas vos nepradėjo garbinti Platono kaip žmonių išganytojo.

Tačiau žinome, jog tuo metu užgimė kitas išganytojas, nors tai įvyko už graikų-romėnų kultūros ribų. Turiu galvoje Jėzų Nazarietį. Šiame skyriuje paseksime, kaip krikščionybė ėmė pamažu skverbtis į graikų-romėnų pasaulį — panašiai, kaip Hildės pasaulis ilgainiui įsiskverbė į mudviejų gyvenimą.

Jėzus buvo žydas, o žydai priklauso semitiškajai kultūros sanklodai. Graikai ir romėnai atstovauja indoeuropietiškajai kultūrai. Taigi galim daryti išvadą, jog Europos civilizacija turi dvejopas ištakas. Prieš pradėdami išsamiau kalbėti, kaip krikščionybė ilgainiui susiliejo su graikų-romėnų kultūra, susipažinkime su šiomis ištakomis.

Indoeuropiečiai

Indoeuropietiškomis vadiname visas tautas ir kultūras, kuriose kalbama indoeuropiečių kalbomis. Prie šių priskiriamos visos Europos kalbos, išskyrus finougrų (samių, suomių, estų ir vengrų) ir baskų kalbas. Dauguma indų ir iranėnų kalbų taip pat priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai.

Kadaise, maždaug prieš 4000 metų, prie Juodosios ir Kaspijos jūrų gyveno indoeuropiečių protėviai. Netrukus jų gentys didelėmis bangomis ėmė plūsti pietryčių kryptimi į Iraną ir Indiją, pietvakarių kryptimi – į Graikiją, Italiją ir Ispaniją, į vakarus per Vidurio Europį – į Angliją ir Prancūziją, Šiaurės vakarų kryptimi – į Skandinaviją ir Šiaurės kryptimi – į Rytų Europą ir Rusiją. Atėję indoeuropiečiai įsiliedavo į senbuvių kultūras, tačiau vyrauti imdavo indoeuropiečių religija ir kalba.

Taigi ir senosios indų Vedos, ir graikų filosofija, ir net Snorio pasakojimai apie dievus parašyti giminingomis kalbomis. Tačiau artimos buvo ne tik kalbos. Jei gimininga kalba, dažniausiai artimos ir mintys. Todėl kalbama apie indoeuropiečių “kultūrinę sanklodą”.

Pirmiausia indoeuropiečių kultūrai būdingas tikėjimas daugeliu dievų. Tai vadinama politeizmu. Ir dievų vardai, ir daug svarbių religinių žodžių bei posakių atsikartoja visuose indoeuropiečių kraštuose. Pateiksiu keletą pavyzdžių:

Senovės indai garbino dangaus dievą Djausą. Graikiškai šio dievo vardas yra Dzeusas, lotyniškai – Jupiteris (iš tikrųjų Iov-pater, tai reiškia “Tėvas Jovas”), o senąja skandinavų kalba — Tyras. Taigi vardai Djausas, Dzeusas, Jova ir Tyras yra to paties žodžio “tarmybės”.

Turbūt atsimeni, kad Skandinavijoje gyvenę vikingai garbino dievus, kuriuos jie vadino asais. Ir šį žodį, reiškiantį “dievai”, randame visoje indoeuropiečių teritorijoje. Senovės indų kalboje (sanskrite) dievai vadinami asura, o iranėnų kalbose ahura. Kitas žodis, kuris taip pat reiškia “dievas”, sanskrito kalboje yra deva, iranėnų kalbose – daeva, lotyniškai — deus, o senovės skandinavų kalboje — tivurr.

Be to, Skandinavijoje buvo garbinama vaisingumo dievų grupė (pavyzdžiui, Niordas, Freiras ir Frėja). Šie dievai buvo vadinami atskiru vardu — vanais. Šis žodis artimas lotyniškam vaisingumo deivės Veneros vardui. Sanskrito kalboje taip pat yra giminingas žodis vani, kuris reiškia “malonumas” arba “geismas”.

Visų indoeuropietiškų kraštų giminystę taip pat liudija mitai. Kai kurie Snorio pasakojimai apie senovės skandinavų dievus primena indų mitus, kurie kilę dviem trim tūkstančiais metų anksčiau. Žinoma, Snorio mitams būdingi skandinaviškos gamtos aprašymai, o indų mituose vaizduojama Indijos gamta. Tačiau daugelis mitų turi bendrą branduolį, kuris leidžia spręsti apie bendrą kilme. Toks branduolys ryškiausiai matomas mituose apie nemirtingumą suteikiantį gėrimą arba dievų kovą su chaoso jėgomis.

Akivaizdūs įvairių indoeuropietiškų kultūrų panašumai atsispindi ir mąstysenoje. Indoeuropiečiams bendra tai, kad pasaulyje jie matė nuolatine dramą, kur žūtbūtinai grumiasi gėrio ir blogio jėgos. Todėl indoeuropiečiai dažnai bandydavo “numatyti” pasaulio lemtį.

Galime pagrįstai sakyti, kad neatsitiktinai graikų filosofija atsirado indoeuropiečių valdose. Indų, graikų ir skandinavų mitologijos turi aiškią tendenciją į pasaulį žiūrėti filosofiškai, arba “spekuliatyviai”.

Indoeuropiečiai bandė susidaryti pasaulio raidos “vaizdą”. Taip, mes netgi galim atsekti tam tikrą žodį, reiškiantį “pažinimas” arba “žinios”, įvairiose indoeuropiečių kultūrose. Sanskrito kalboje tai vadinama vidya. Šis žodis tapatus graikiškam žodžiui ide, kuris, kaip tikriausiai atsimeni, buvo svarbus Platono filosofijoje. Iš lotynų kalbos mums žinomas žodis video, tačiau romėnams jis paprasčiausiai reiškė “žiūrėti”. (Tik mūsų dienomis “žiūrėti” tapo beveik tas pats, kaip spoksoti į televizoriaus ekraną.) Anglų kalboje žinome žodžius wise ir wisdom (išmintis), iš vokiečių kalbos – Wissen (žinios). Norvegų kalboje turim žodį viten. Taigi norvegiškas žodis “viten” turi tą pačią šaknį kaip ir indiškasis “vidya”, graikiškasis “ide” ir lotyniškasis “video”.

Apibendrinant galima būtų daryti išvadą, kad svarbiausias indoeuropiečių jutimas buvo rega. Indų, graikų, iranėnų ir germanų literatūrai būdingos plačios kosminės vizijos. (Štai ir vėl tas pats žodis “vizija” kilo iš lotyniško žodžio “video”.) Be to, indoeuropiečių kultūroms buvo įprasta tapyboje ir skulptūroje vaizduoti dievus ir mituose pasakojamus įvykius.

Ir galiausiai indoeuropiečiai turi ciklinį požiūrį į istoriją. Tai reiškia, kad jiems atrodė, jog istorija eina ratais — arba “ciklais” — taip, kaip keičiasi metų laikai, žiema ir vasara. Taigi istorija neturi nei tikros pradžios, nei pabaigos. Dažnai kalbama apie įvairius pasaulius, kurie atsiranda ir išnyksta amžinoje gimimo ir mirties kaitoje.

Dvi didžiosios Rytų religijos — induizmas ir budizmas — yra indoeuropietiškos kilmės. Graikų filosofija — taip pat, ne veltui, viena vertus, tarp induizmo ir budizmo ir, kita vertus, graikų filosofijos esama nemažai ryškių paralelių. Induizmui ir budizmui iki šių dienų būdinga gili filosofinė refleksija.

Neretai induizmas ir budizmas pabrėžia, jog dieviškojo prado esama visur (panteizmas) ir kad žmogus per religijos pažinimą galįs pasiekti vienybę su Dievu. (Tu juk atsimeni Plotiną, Sofija!) Kad tai galėtų įvykti, paprastai reikalingas gilus pasinėrimas į savo mintis, t.y. meditacija. Todėl Rytuose religiniu idealu neretai laikomas pasyvumas ir santūra. Graikų taip pat buvo daug manančių, jog tam, kad žmogus būtų išganytas, jis privalo laikytis askezės — arba religines santūros. Tokiu požiūriu, kilusiu iš graikų-romėnų pasaulio, nemaža dalimi pagrįstas vienuolių gyvenimas viduramžiais.

Be to, daugelyje indoeuropiečių kultūrų buvo tikima sielos persikėlimu iš vieno kūno į kitą. Jau daugiau kaip 2500 metų kiekvienas indas trokšta išsigelbėti nuo sielos persikėlimo. O mes žinom, jog ir Platonas tikėjo sielos persikūnijimu.

Semitai

Dabar pereinam prie semitų, Sofija. Tai — visai kita kultūrine sankloda su skirtinga kalba. Semitai kilę iš Arabijos pusiasalio, tačiau semitų kultūra taip pat paplito didelėje pasaulio dalyje. Daugiau kaip du tūkstančius metų žydai gyveno toli nuo savo pirmykštės tėvynės. Toliausiai nuo savo geografinių šaknų semitų istorija ir religija nukeliavo su krikščionybe. Taip pat semitų kultūra pasiekė tolimus kraštus, plintant islamui.

Visos trys vakarietiškosios religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – turi semitines ištakas. Ir musulmonų šventasis raštas Koranas, ir Senasis Testamentas parašyti giminingomis semitų kalbomis. Vienas iš Senajame Testamente pavartotų žodžių, reiškiančių “Dievas”, turi tą pačią šaknį kaip ir musulmonų Alachas. (Žodis “allah” ir reiškia “dievas”.)

Kalbant apie krikščionybę, reikia sudėtingesnio paaiškinimo. Žinoma, ir krikščionybės semitinės ištakos. Tačiau Naujasis Testamentas parašytas graikiškai, o kai buvo kuriama krikščionių teologija, arba tikybos mokslas, didelį poveikį darė graikų ir lotynų kalbos, taigi ir helenistinė filosofija.

Sakėme, kad indoeuropiečiai garbino daug įvairių dievų. Tačiau akivaizdu, jog semitai gana anksti ėmė tikėti vieną Dievą. Tai vadinama monoteizmu. Pagrindinė judaizmo, krikščionybės ir islamo mintis tokia, jog tėra vienas Dievas.

Kitas bendras semitų bruožas — linijinis istorijos suvokimas. Tai reiškia, kad į istorijos eigą žiūrima kaip į tiesę. Kartą Dievas sukūrė žmogų, ir nuo tada prasidėjo istorija. Bet kada nors istorija baigsis, ir tada bus “paskutinis teismas”, kuriuo Dievas teis visus gyvuosius ir mirusiuosius.

Svarbus trijų didžiųjų Vakarų religijų bruožas ir yra istorijos vaidmuo. Jose Dievas kišasi į istorijos vyksmą — ir netgi istorija egzistuojanti tam, kad Dievas galėtų pasaulyje įgyvendinti savo valią. Kadaise atvedės Abraomą į “pažadėtąją žemę”, jis veda žmones per istoriją į “paskutinį teismą”. O tada visas pasaulio blogis bus sunaikintas.

Aiškiai pabrėždami Dievo vaidmenį istorijoje, semitai daugelį tūkstančių metų didelį dėmesį skyrė istorijų rašymui. Šventųjų raštų branduolį ir sudaro istorinių ištakų ieškojimas.

Iki šių dienų Jeruzalės miestas tebėra svarbus žydų, krikščionių ir musulmonų religinis centras. Iš šio fakto galime spręsti apie bendras trijų religijų istorines ištakas. Mieste yra svarbių sinagogų (žydams), bažnyčių (krikščionims) ir mečečių (musulmonams). Todėl labai liūdna, kad būtent Jeruzalė tapo nesantaikos obuoliu — žmonės žudo vieni kitus, negalėdami sutarti, kam turi priklausyti “amžinasis miestas”. Norėtųsi, kad JT vieną dieną paverstų Jeruzalę trijų tikėjimų susitikimo vieta. (Šiuokart daugiau nekalbėsime apie šią praktinę filosofijos kurso dalį. Ją visą perleidžiam Hildės tėvui. Nes tikriausiai supratai, kad jis yra JT stebėtojas Libane? Galiu dar patikslinti, kad jis turi majoro laipsnį. Jei imi ką nors nujausti, labai gerai. Kita vertus, negalime užbėgti įvykiams už akių.)

Jau sakėm, kad svarbiausias indoeuropiečių jutimas buvo rega. Ne mažiau nuostabu, kokia svarbi semitų kraštuose klausa. Neatsitiktinai žydų tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais “Klausyk, Izraeli!” Senajame Testamente skaitome apie tai, kaip žmonės “klauso” Viešpaties žodžio, o žydų pranašai savo pranašystes neretai pradėdavo formule “Taip kalbėjo Jahvė (Dievas)”. Be to, krikščionybė pabrėžia Dievo žodžio “klausymą”. O žydų, krikščionių ir musulmonų pamaldoms būdingas Šventojo Rašto skaitymas balsu, arba “recitacija”.

Taip pat minėjau, kad indoeuropiečiai visais laikais kūrė dievų atvaizdus ir skulptūras. Na, o semitai draudė tapyti ir skulptūromis vaizduoti Dievą arba tai, kas šventa. Ir Senajame Testamente parašyta, jog žmonėms draudžiama turėti Dievo atvaizdą. Ši taisyklė iki šių dienų galioja islamo ir judaizmo tikėjimuose. Islamui taip pat būdingai nusistatymas prieš fotografiją ir vaizduojamąjį meną. Esą žmonės neturi varžytis su Dievu ką nors “kurdami”.

“Bet krikščionių bažnyčioje apstu Dievo ir Jėzaus paveikslų”,- galbūt pamanysi. Tai tiesa, Sofija, bet tai ir parodo, kaip krikščionybę paveikė graikų – romėnų kultūra. (Stačiatikių bažnyčioje – taigi Graikijoje ir Rusijoje – iki šiol draudžiama kurti plastinius atvaizdus, t.y. skulptūras ir krucifiksus, vaizduojančius Biblijos scenas.)

Priešingai nei didžiosios Rytų religijos, trys Vakarų religijos pabrėžia, jog Dievą ir jo kūriniją skiria praraja. Siekiama ne išsigelbėti nuo sielos persikėlimo, bet išsivaduoti iš kaltės ir nuodėmės. Religiniam gyvenimui labiau būdinga malda, pamokslai ir Biblijos skaitymas nei gilinimasis į save ir meditacija.

Izraelis

Nenoriu varžytis su tavo tikybos mokytoju, miela Sofija. Tačiau trumpai aptarkime žydiškas krikščionybės ištakas.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Dievas sukūrė pasaulį. Kaip tai įvyko gali perskaityti pirmuosiuose Biblijos puslapiuose. Bet tuomet žmonės sukilo prieš Dievą. Už bausmę Adomas ir Ieva buvo ne tik išvaryti iš Edeno. Į pasaulį taip pat įžengė mirtis.

Visoje Biblijoje atsikartoja žmonių nepaklusnumo Dievui motyvas. Toliau versdami Pradžios knygą, sužinome apie tvaną ir Nojaus arką. Taip pat sužinome, kad Dievas su Abraomu ir jo gimine sudaro sandorą. Šioje sandoroje, arba sutartyje, sakoma, kad Abraomas ir jo giminė privalo paklusti Dievo įsakymams. Už tai Dievas pažada globoti Abraomo palikuonis. Vėliau sandora atnaujinama, kai Mozė Sinajaus kalne gauna plokštes su dešimčia Dievo įsakymų (Mozės įstatymas). Tai įvyko apie 1200 m.pr.Kr. Tuo metu izraelitai jau ilgą laiką kentė Egipto vergovę, tačiau su Dievo pagalba tauta buvo parvesta atgal į Izraelį.

XI a.pr.Kr., taigi daug metų prieš atsirandant graikų filosofijai, sužinome apie tris didžiuosius Izraelio karalius. Pirmasis buvo Saulius, po jo valdė Dovydas, paskui – Saliamonas. Visa Izraelio tauta buvo sujungta į vieną karalystę, kuri, ypač valdant karaliui Dovydui, išgyveno politinį, karinį ir kultūrinį suklestėjimą.

Kai būdavo išrenkamas karalius, žmonės jį patepdavo. Iš čia kilo karalių titulas Mesijas, tai reiškia “pateptasis”. Religijoje karalius buvo laikomas Dievo ir tautos tarpininku. Todėl jis dar būdavo vadinamas “Dievo sūnumi”, o šalis – “Dievo karalyste”.

Bet greitai Izraelis nusilpo. Netrukus valstybė buvo padalinta į Šiaurės karalystę (Izraelį) ir Pietų karalystę (Judėją).722 metais Šiaurės valstybę nusiaubė asirai, ir ji prarado bet kokią politinę ir religinę reikšmę. Neką geriau sekėsi pietuose. Pietų valstybę 586 metais užgrobė babiloniečiai. Šventykla buvo sugriauta, o dauguma gyventojų išvaryta į Babiloną. “Babilonijos nelaisvė” truko iki 539 metų. Tada žmonėms buvo leista grįžti į Jeruzalę ir atstatyti didžiąją šventyklą. Tačiau visais laikais iki mūsų eros pradžios žydai nuolatos kentė svetimšalių jungą.

Žydai klausė save, kodėl iširo Dovydo karalystė ir tautą užgriuvo viena nelaimė po kitos. Dievas juk buvo žadėjęs globoti Izraelį. Bet tauta taip pat žadėjo laikytis Dievo įsakymų. Ilgainiui paplito nuomonė, jog Izraelį Dievas nubaudęs už nepaklusnumą.

Maždaug nuo 750 m.pr.Kr. ėmė reikštis įvairūs pranašai, kurie skelbė Dievo bausmę Izraeliui, nes tauta nesilaikiusi Viešpaties įsakymų. Jie sakė, jog ateisiąs laikas, kai Dievas nuteis Izraelį. Tokios pranašystės vadinamos “apokaliptinėmis”.

Netrukus pasirodė ir tokių pranašų, kurie skelbė, jog Dievas išgelbėsiąs tautos dalį ir atsiusiąs “taikos kunigaikštį” arba taikos karalių iš Dovydo giminės. Jis atkursiąs senąją Dovydo karalystę, o tautos laukianti laiminga ateitis.

“Tauta, kuri vaikščiojo tamsybėje, išvydo didelę šviesą,- kalbėjo pranašas Izaijas,— mirties ūksmės šalies gyventojams užtekėjo šviesa”. Tokios pranašystės vadinamos “išganymo pranašystėmis”.

Patikslinu: Izraelio tauta, valdoma Dovydo, gyveno laimingai. Kai vėliau izraelitams sekėsi blogiau, pranašai skelbė, kad ateisiąs naujas karalius iš Dovydo gimines. Šis “Mesijas”, arba “Dievo sūnus”, turėsiąs “išganyti” žmones, gražinti Izraelio galybe ir atkurti “Dievo karalyste”.

Jėzus

Tai štai, Sofija. Tikiuosi, kad iki šiol viską supratai. Įsimintinos sąvokos būtų “Mesijas”, “Dievo sūnus”, “išganymas” ir “Dievo karalystė”. Iš pradžių šie žodžiai turėję politinę prasmę. Ir Jėzaus laikais naująjį “Mesiją” daugelis įsivaizdavo kaip politinį, karinį ir religinį vadovą, panašų į karalių Dovydą. Taigi “išganytojas” buvo laikomas tautos išvaduotoju, kuris padarytų galą žydų kančioms romėnų priespaudoje.

Taigi. Bet daug kas buvo linkęs žiūrėti į tai kiek plačiau. Prieš porą šimtų metų iki Kristaus gimimo atsirado pranašų, ėmusių skelbti, jog žadėtasis “Mesijas” būsiąs viso pasaulio išganytojas. Jis ne tik išgelbėsiąs izraelitus iš svetimšalių jungo, bet taip pat išvaduosiąs visus žmones nuo kaltės ir nuodėmės — ir net nuo mirties. Viltis tapti “išganytiems” šia žodžio prasme taip pat buvo paplitusi visame helenistiniame pasaulyje.

Tada ateina Jėzus. Jis buvo ne vienintelis, pasiskelbęs žadėtuoju Mesiju. Jėzus taip pat vartoja žodžius “Dievo sūnus”, “Dievo karalystė”, “Mesijas” ir “išganymas”. Šitaip jis nuolatos sieja savo žodžius su senosiomis pranašystėmis. Jis įjoja į Jeruzalę ir leidžiasi minios garbinamas kaip tautos gelbėtojas. Tokiu būdu jis daro užuominą į senuosius karalius, kurie į sostą įžengdavo pagal tradicinius ritualus. Jis taip pat leidžiasi tautos patepamas. “Valanda išmušė,- sako jis.- Dievo karalystė nebetoli”.

Visa tai verta įsidėmėti. O dabar tai, kas svarbiausia: nuo kitų “mesijų” Jėzus skyrėsi tuo, jog aiškiai davė suprasti nesąs koks nors karinis ar politinis maištininkas. Jo užduotis esanti kur kas didesnė. Jis skelbė išganymą ir Dievo malonę visiems žmonėms. Todėl, eidamas per žmones, kalbėjo: “Tavo nuodėmės atleistos”.

Šitaip dalinti “nuodėmių atleidimą” buvo negirdėtas dalykas. Dar blogiau, kad Dievą jis vadino tėvu (abba). Tarp žydų Jėzaus laikais tai buvo nepriimta. Todėl neilgai trukus prieš jį sukilo raštininkai. Galiausiai jie ėmė rengti sąmokslą prieš Jėzų.

Patikslinu: Jėzaus laikais buvo daug žmonių, laukiančių Mesijo, kuris ugnimi ir kalaviju atkurtų “Dievo karalystę”. Pats pasakymas “Dievo karalystė” daug kartų pasikartoja ir Jėzaus apreiškimuose — tačiau nepalyginamai platesne reikšme. Jėzus sake, kad “Dievo karalystė” yra meile savo artimui, silpnųjų ir vargšų globa, atleidimas visiem klydusiem.

Taigi senojo, pusiau karinio, posakio prasmė buvo visiškai pakeista. Žmonės laukė karvedžio, kuris netrukus paskelbtų “Dievo karalystę”. O ateina Jėzus, dėvįs prastu drabužiu ir sandalais, ir sako, kad “Dievo karalystė”, arba “naujoji sandora”, yra “mylėti savo artimą kaip save patį”. Ir tai dar ne viskas, Sofija. Jis taip pat sakė, kad turime mylėti savo priešus. Kai jie mus muša, nereikia atsimokėti tuo pačiu – ne, turime atsukti kitą skruostą. Ir atleisti – ne septynis kartus, bet septyniasdešimt septynis.

Savo gyvenimu Jėzus taip pat rodė, kad nesibodi kalbėtis su paleistuvėmis, nesąžiningais muitininkais ir politiniais tautos priešais. Bet tai dar ne viskas. Jis sako, kad palaidūnas, vėjais paleidęs visą tėvo palikimą (arba nedoras muitininkas, pasisavinęs pinigus) yra teisus Dievo akyse, jei tik atsigręžia į Dievą ir prašo atleidimo. Toks maloningas yra Dievas.

Bet, žinok, ir tai ne viskas — dabar laikykis: Jėzus sakė, kad tokie “nusidėjėliai” Dievui esą teisesni, taigi ir vertesni Dievo atleidimo, nei dorieji fariziejai ir teisuoliai, besididžiuojantys savo dorybėmis.

Jėzus pabrėžė, jog nė vienas žmogus negali užsitarnauti Dievo malonės. Savęs negalime išganyti. (Tuo tikėjo daug graikų!) Griežtus etinius Kalno pamokslo reikalavimus Jėzus iškelia ne vien tam, kad parodytų, kokia Dievo valia. Jis taip pat nori pabrėžti, jog nė vienas žmogus Dievui nėra teisus. Dievo malonė beribė, bet turime į jį kreiptis maldomis, prašydami atleidimo.

Platesnius aiškinimus apie tai, kas buvo Jėzus ir ką jis skelbė, palieku tavo tikybos mokytojui. Užduotis jam tenka nelengva. Tikiuosi, kad jis sugebės jums parodyti, koks nepaprastas žmogus buvo Jėzus. Kalbėdamas savo laikų kalba, jis mokėjo meistriškai suteikti seniems žodžiams visiškai naują ir platesnį turinį. Nė kiek nekeista, kad gyvenimą baigė ant kryžiaus. Jo radikalios mintys apie išganymą kirtosi su tiek interesų ir valdžios pozicijų, kad jį reikėjo pašalinti iš kelio.

Kalbėdami apie Sokratą matėme, kaip gali būti pavojinga apeliuoti į žmonių protą. Jėzaus atveju matome, kaip gali būti pavojinga reikalauti besąlyginės artimo meilės ir tokio pat besąlyginio atleidimo. Net šiandieniniame pasaulyje galingų valstybių egzistencijai gali iškilti grėsmė, kai imama reikalauti tokių paprastų dalykui taikos, meilės, duonos vargšams ir susitaikymo su valstybės priešais.

Tikriausiai atsimeni, kaip apmaudavo Platonas, kad teisingiausiai Atėnų žmogus turėjo paaukoti gyvybę. Pasak krikščionybės, Jėzus esąs vienintelis visais laikais gyvenęs teisus žmogus. Vis tiek jis buvo nuteistas mirti. Anot krikščionybės, jis miręs dėl žmonių. Tai dažnai vadinama atperkamąja Jėzaus kančia. Jėzus buvo “kenčiantis tarnas”, prisiėmęs visų žmonių kaltes, kad mes galėtume “susitaikyti” su Dievu ir išvengtume Dievo bausmės.

Paulius

Praėjus kelioms dienoms po to, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas, pasigirdo kalbų apie jo prisikėlimą. Šitaip jis parodė esąs daugiau nei žmogus. Įrodė, jog iš tiesų yra “Dievo sūnus”.

Galima sakyti, kad Krikščionių bažnyčia gimsta Velykų rytą žinia apie Jėzaus prisikėlimą. Dar Paulius priėjo išvadą, kad “jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas”.

Dabar visi žmonės įgijo “kūno prisikėlimo” viltį. Jėzus juk buvo nukryžiuotas dėl mūsų išganymo. O dabar, mieloji Sofija, turi įsidėmėti, jog žydai nekalba apie “sielos nemirtingumą” arba kokią nors “sielos persikūnijimo” formą. Tai buvo graikų – taigi ir indoeuropiečių – mintis. Tačiau krikščionybė skelbė, kad žmogus neturi nieko, kas būtų savaime nemirtinga (pavyzdžiui, “siela”). Bažnyčia tiki “kūno prisikėlimą ir amžiną gyvenimą”, tačiau kad mes išgelbėjami nuo mirties ir “prakeiksmo”, yra Dievo stebuklas. Tai nėra mūsų nuopelnas, taip pat nesusiję su jokia prigimtine savybe.

Tada pirmieji krikščionys pradeda skelbti “gerąją naujiena” apie išganymą per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jo išganytojiški darbai priartino “Dievo karalystę”. Dabar į Kristaus pusę galima buvo patraukti visą pasaulį. (Žodis “kristus” yra į graikų kalbą išverstas hebrajiškai žodis “messias” ir reiškia “pateptasis”.)

Tepraėjus keletui metų po Jėzaus mirties, į krikščionybę atsivertė fariziejus Paulius. Daugeliu misionieriškų kelionių po visą graikų romėnų pasaulį krikščionybę jis pavertė pasauline religija. Apie tai sužinome iš “Apaštalų darbų”. Be to, Pauliaus žodžius ir patarimus krikščionims galime perskaityti daugybėje laiškų, kuriuos jis siųsdavo pirmosioms krikščionių bendruomenėms.

Taigi Paulius atvyksta ir į Atėnus. Įžengia tiesiai į filosofijos sostinės turgaus aikštę. Ir pasakojama, kad, “matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu”. Jis aplankęs žydų sinagogą Atėnuose ir įsileidęs į pokalbį su epikūrininkų ir stoikų filosofais. Šie nusivedė jį į Areopagą. Ten jie tarę: “Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Regis, tu kalbi mūsų ausims neregėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų”.

Ar gali tai įsivaizduoti, Sofija? Staiga Atėnų turguje atsiranda žydas ir ima kalbėti apie išganytoją, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus ir vėliau prisikėlė iš mirusiųjų. Jau iš Pauliaus apsilankymo Atėnuose galime nujausti susidūrimą tarp graikų filosofijos ir krikščionių mokymo apie išganymą. Tačiau Paulius, regis, sugeba sudominti atėniečius. Stovėdamas Areopage – taigi po didingomis Akropolio šventyklomis – jis išrėžia tokią kalbą:

“Atėniečiai,— prabyla jis,— man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: “Nežinomam dievui”. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: “Mes esame iš jo giminės”.

Todėl būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.

Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.

Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo prikeldamas iš numirusių”.

Paulius Atėnuose, Sofija. Kalbame apie tai, kaip krikščionybė ima skverbtis į graikų – romėnų pasaulį. Kaip kažkas nauja, kažkas labai skirtinga nuo epikūrininkų, stoikų ar neoplatonininkų filosofijos. Tačiau Paulius šioje kultūroje suranda palankią dirvą. Jis teigia, kad Dievo ieškojimas būdingas visiems žmonėms. Ši mintis graikams nebuvo nauja. Nauja Pauliaus mokyme buvo tai, kad Dievas apsireiškęs žmonėms ir tarp jų gyvenęs. Taigi jis nesąs vien “filosofinis Dievas”, kurio žmonės galį siekti protu. Jis taip pat nepanašus į jokį aukso, sidabro ar akmens kūrinį — o jų buvo pilna ir aukštai Akropolyje, ir žemai, didžiojoje turgaus aikštėje. Bet Dievas “gyvena ne rankų darbo šventyklose”. Jis yra suasmenintas Dievas, kuris veikia istoriją ir dėl žmonių miršta ant kryžiaus.

“Apaštalų darbuose” pasakojama, kad po to, kai Paulius Areopage pasakęs kalbą, kai kas tyčiojosi iš jo žodžių, esą Jėzus po mirties prisikėlęs. Bet kai kurie klausytojai sakę: “Apie tai paklausysim kitą kartą”. Be to, buvo ir tokių, kurie prisidėjo prie jo ir tapo krikščionimis. Viena iš jų buvo moteris, vardu Damaridė, ją reiktų įsidėmėti. Tarp atsivertėlių į krikščionybę nemažą dalį sudarė moterys.

Taip Paulius ir toliau vykdė savo misionierišką veiklą. Praėjus keliems dešimtmečiams po Jėzaus mirties, krikščionių bendruomenių jau buvo visuose svarbiausiuose graikų ir romėnų miestuose: Atėnuose, Romoje, Aleksandrijoje, Efese, Korinte. Per tris keturis Šimtmečius buvo pakrikštytas visas helenistinis pasaulis.

Katekizmas

Krikščionybei Paulius reikšmingas buvo ne tik kaip misionierius. Didelę įtaką jis turėjo ir krikščionių bendruomenėse. Jautėsi didelis dvasinio vadovavimo poreikis.

Pirmaisiais metais po Jėzaus mirties iškilo svarbus klausimas, ar nežydai gali tapti krikščionimis, aplenkdami judaizmą. Pavyzdžiui, ar graikui reikia laikytis Mozės įstatymo? Paulius sakė, jog tai nesą būtina. Krikščionybė esanti šis tas daugiau nei žydų sekta. Jos visuotinis išganymo mokymas skirtas visiems žmonėms. “Senąją sandorą” tarp Dievo ir Izraelio pakeitė “naujoji sandora”, kuria Jėzus susaistė Dievą ir visus žmones.

Tačiau krikščionybė tais laikais buvo ne vienintelė nauja religija. Matėme, kad helenizmui būdinga įvairių religijų samplaika. Todėl Bažnyčiai reikėjo glaustai išdėstyti krikščionių tikybos pagrindus. Tai buvo svarbu norint atsiriboti nuo kitų tikėjimų ir užkirsti kelią Krikščionių bažnyčios susiskaldymui. Taip atsirado pirmieji katekizmai. Juose trumpai išdėstomos svarbiausios krikščionių “dogmos” arba teiginiai.

Vienas svarbiausių teiginių sako, kad Jėzus yra ir Dievas, ir žmogus. Taigi “Dievo sūnus” buvo ne vien darbais. Jis pats buvo Dievas. Bet taip pat – “tikras žmogus”, gyvenęs kaip kiti žmones ir iš tikrųjų kentęs kančias ant kryžiaus.

Čia galima įžvelgti prieštaravimą. Tačiau Bažnyčia skelbė, jog Dievas tapo žmogumi. Jėzus nebuvo “pusdievis” (pusiau žmogus ir pusiau dievas). Tikėjimas tokiais “pusdieviais” buvo gana paplitęs graikų ir helenistinėse religijose. Bažnyčia mokė, kad Jėzus yra “tikras Dievas ir tikras žmogus”.

Post scriptum

Pabandysiu šiek tiek paaiškinti, kaip viskas susiję, miela Sofija. Krikščionybės atėjimas į graikų-romėnų pasaulį reiškė dramatišką dviejų kultūrinių sanklodų susidūrimą. Tačiau tai buvo ir vienas iš didžiausių istorijoje kultūrinių permainų.

Netrukus paliksime senuosius laikus. Nuo pirmųjų graikų filosofų praėjo beveik tūkstantis metų. Dabar mūsų laukia krikščioniškieji viduramžiai. Ir šie truko apie tūkstantį metų.

Vokiečių poetas Gėtė kartą pasakė: “Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena”. Bet aš nenoriu, kad tu būtum viena iš tokių žmonių. Stengiuosi kiek galėdamas, kad pažintum savo istorines šaknis. Tik taip gali tapti žmogum. Tik taip būsi šis tas daugiau nei nuoga beždžionė. Tik taip išvengsi klaidžiojimo po tuščią erdvę.

“Tik taip gali tapti žmogum. Tik taip būsi šis tas daugiau nei nuoga beždžionė…”

Valandėlę Sofija žvelgė į sodą pro mažus gyvatvorės plyšelius. Ji ėmė suprasti, kaip svarbu pažinti savo istorines šaknis. Tai bent jau buvo svarbu Izraelio tautai.

Ji pati tėra atsitiktinis žmogus. Tačiau, pažinusi savo istorines šaknis, tampa nebe tokia atsitiktinė.

Ji šioje planetoje tegyvena keliolika metų. Bet jeigu žmonių padermės istorija yra ir jos istorija, vadinasi, jai tam tikra prasme daug tūkstančių metų.

Sofija pasiėmė visus lapus ir išsirangė iš Landynės. Žvaliai nustryksėjo per sodą į savo kambarį.