Determinizmo problema
Determinizmas socialiniame pažinime.
Determinizmas ir žmogaus laisvės bei moralinės atsakomybės problema: fatalizmas ir voliuntarizmas.
Determinizmas socialiniame pažinime. Pačia plačiausia prasme determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi. Čia reikia pabrėžti, kad gana dažnai determinizmo koncepcija suprantama siauriau, tapatinant ją su kauzalizmu. Tačiau, interpretuojant determinizmo sąvoką plačiau, ji apima ir kauzalizmą, ir finalizmą: tiek priežastys, tiek tikslai gali lemti, sąlygoti, t.y. determinuoti reiškinius.
Vis dėlto kauzalinio determinizmo principo taikymas socialinėje sferoje turi savo ribas. Reikalas tas, kad žmonių elgesį veikia ne vien biologiniai instinktai, materialiniai interesai ar gyvenimo sąlygos, t.y. tai, ką pagrįstai galima vadinti jų elgesio priežastimis, bet taip pat ir jų įsitikinimai, vertybės, idealai, siekiai – tai, ką, nors ir su tam tikromis išlygomis, galima priskirti prie jų tikslų. Žinoma, elgsenos priežasčių ir tikslų skyrimas yra gan sąlygiškas. Neretai sakoma, kad žmogaus įsitikinimai yra vienokio ar kitokio jo poelgio priežastis, bet teoriškai gvildendami klausimus, liečiančius kauzalizmo ir finalizmo ginčą, priežastis ir tikslus turėtume skirti. Priežastimis derėtų laikyti materialius – fizinius, biologinius, ekonominius – veiksnius, darančius įtaką nagrinėjamiems reiškiniams. Tikslai gi ir su jais susiję įsitikinimai, moralės normos, idealai, vertybės, skirtingai nuo priežasčių, yra ne materialūs, o idealūs: jie egzistuoja sąmonėje, turi ne fizinę, o dvasinę prigimtį. Žmogaus tikslai gali tiesiogiai priklausyti nuo materialių veiksnių, pavyzdžiui, nuo jo ekonominės padėties, bet neretai žmonės siekia tokių tikslų, kurie su jų ekonomine padėtimi neturi nieko bendro.
Dėl šios priežasties kauzalinio determinizmo principo negalima taip paprastai taikyti visuomenei, kaip jis taikomas gamtai. Jeigu jau visuomenės gyvenime galima aptikti dėsningą tvarką (tiesa, kai kurie mąstytojai, neabejoję gamtos dėsningumu, neigė, kad socialinis gyvenimas yra dėsningas), tai, atrodo, jos šaltinis ir pagrindas gali būti tik tas tikslas, kurio siekia, nors galbūt aiškiai to nesuvokdama, visuomenė.
Žmonių tikslams ir idėjoms materialinės jų gyvenimo sąlygos neabejotinai daro įtakos, bet vien tos sąlygos nelemia jų idėjų, o kita vertus, tos idėjos pačios daro poveikį – per techniką, politiką, teisę, švietimą – minėtoms materialioms sąlygoms.
Determinizmas ir žmogaus laisvės bei moralinės atsakomybės problema. Indeterminizmo šalininkai teigė atmeta determinizmo principą todėl, jog jis esą nesuderinamas su laisvos žmogaus valios principu. Mūsų požiūriu, nuosaikaus determinizmo principas neprieštarauja laisvos valios idėjai. Matyt, tikslinga, aiškinant žmogaus santykį su visuomene ir istorija, palyginti jį su žmogaus santykiu su gamta. Gamtos dėsniai iš esmės nevaržo žmogaus daiktinės veiklos galimybių. Tai, kad žmogus gali pritaikyti gamtos dėsnius savo tikslams ir kad tų dėsnių egzistavimas toli gražu nepaverčia žmogaus bevaliu gamtos vergu, daugeliui pakankamai aišku. Aišku ir tai, kad kuo geriau mes pažįstame gamtą, tuo labiau išsiplečia mūsų laisvos veiklos galimybės: techninės priemonės, sukurtos remiantis pažintais gamtos dėsniais, daugybę kartų sustiprino žmogaus rankas, davė jam geresnes akis ir ausis, eiklesnes kojas ir aštresnį intelektą ir dabar žmogus yra daug daugiau nepriklausomas nuo gamtos negu anksčiau. Gamtos pažinimas yra svarbi jo laisvėjimo sąlyga. Laisvę būtų galima apibrėžti kaip galimybę pasirinkti, remiantis savo interesais, polinkiais ir žiniomis.
Fatalizmas. Tačiau daugelis žmogaus vaidmenį istorijoje traktuoja iš esmės fatalistiškai (lot. fatum – likimas, lemtis, būtinybė), t.y. kaip iš anksto nulemtą, nepriklausomą nuo jo valios, sprendimų ir veiksmų. Bet juk lygiai taip pat, kaip gamtos dėsnių egzistavimas nepaverčia žmogaus gamtos vergu, taip ir socialinių dėsnių (kokie jie bebūtų) egzistavimas nepaverčia žmogaus bejėge ir bereikšme būtybe. Jei žmogus tuos dėsnius ignoruoja, jo veikla bus neefektyvi, bet kuo geriau jis juos pažįsta ir panaudoja, tuo jo veiklos efektyvumas auga. Tikrasis istorijos subjektas, veikiantis ir pertvarkantis visuomenę, yra žmogus.
Voliuntarizmas. Žmogus pirmiausia yra nepažįstanti, bet norinti būtybė, valia skatina jį pažinti, ir valioje, o ne prote glūdi palaimos šaltinis.
