Demokritas …genialiausias žaislas pasaulyje…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Sofija uždarė sausaininę su nepažįstamojo filosofo laiškais. Tada išlindo iš gyvatvorės ir sustojusi valandėlę žiūrėjo į sodą. Staiga prisiminė, kas atsitiko vakardien. Dėl “meilės laiško” mama ją erzino dar ir per pusryčius. Sofija nuskubėjo prie pašto dėžutės nenorėdama, kad tai pasikartotų. Du meiles laiškai, gauti padieniui, būtų dvigubai nesmagiau negu tas vienas.

Dėžutėje vėl gulėjo baltas vokelis! Sofijai ėmė aiškėti susirašinėjimo tvarka: kiekvieną popietę pašto dėžutėje ji rasdavo didelį geltoną voką. Skaitant storąjį laišką, filosofas pritykindavo prie pašto dėžutės su mažu baltu vokeliu.

Vadinasi, Sofija nesunkiai jį gali susekti. O gal tai “ji”? Jei atsistotų prie savo kambario lango, pašto dėžutę matytų kaip ant delno. Tada tikrai pastebėtų ir paslaptingąjį filosofą. Nes baltieji vokai juk negali atsirasti savaime.

Sofija nusprendė rytojaus dieną viską atidžiai pasekti. Bus penktadienis, prieš akis – visas savaitgalis.

Tada ji užlipo į savo kambarį ir atplėšė voką. Šiandien lapelyje tebuvo vienas klausimas, užtat dar kvailesnis ir už anuos tris “meilės laiške”:

Kodėl LEGO yra genialiausias žaislas pasaulyje?

Visų pirma Sofija nežinojo, ar taip pat mano, kad LĖGO – genialiausias žaislas pasaulyje, šiaip ar taip, LEGO jau nebuvo žaidusi daugelį metų. Be to, niekaip negalėjo suprasti, ką LEGO turi bendra su filosofija.

Tačiau Sofija buvo paklusni mokinė. Ji ėmė griozti viršutinę spintos lentyną ir pagaliau ištraukė polietileninį maišelį, prigrūstą įvairių dydžių ir formų LEGO kaladėlių.

Pirmą kartą po daugelio metų ji vėl ėmė dėlioti mažas plastmasines kaladėles. Žaisdama pradėjo galvoti ir apie patį LEGO žaidimą.

“Iš LEGO kaladėlių lengva konstruoti”, – pamanė ji. Nors jos skirtingų dydžių ir formų, visas kaladėles galima sujungti. Be to, jos nė kiek nenusidėvi. Sofija neprisiminė kada nors mačiusi sulūžusią LEGO kaladėlę. Praktiškai visos atrodo tokios pat naujos ir gražios kaip ir tada, kai prieš daugelį metų gavo jas dovanų. O svarbiausia – iš LEGO kaladėlių galėjai sukonstruoti bet ką. Po to – viską išardyti ir padaryti ką nors nauja.

Ko daugiau reikia? Sofija nusprendė, kad LEGO kaladėles išties galima vadinti genialiausiu žaislu pasaulyje. Bet ką tai turi bendra su filosofija, ir toliau liko neaišku.

Netrukus Sofija pastatė didelį lėlės namą. Ji vos išdrįso sau prisipažinti, jog seniai nebuvo patyrusi tokio malonumo. Kodėl žmonės nustoja žaidę?

Kai parėjo mama ir pamatė, ką Sofija pastačiusi, jai išsprūdo:

– Kaip smagu matyti, kad vis dar gali žaisti kaip vaikas.

– Nieko panašaus! Čia atliekami sudėtingi filosofiniai tyrinėjimai.

Motina giliai atsiduso. Matyt, prisiminė didįjį triušį ir fokusininko skrybėlę.

Kitą dieną, grįžusi namo iš mokyklos, geltoname voke Sofija rado naują pluoštą. Ji nusinešė laišką į savo kambarį. Norėjo tuoj pat perskaityti, be to, buvo nusprendusi akies krašteliu stebėti pašto dėžutę.

Atomistika

Aš ir vėl čia, Sofija. Šiandien sužinosi apie paskutinį garsų naturfilosofą. Jis buvo vardu Demokritas (apie 460-370 m.pr.Kr.) ir gyveno šiaurinėje Egėjo jūros pakrantėje, Abderos mieste. Jei pavyko atsakyti į klausimą apie LEGO kaladėles, tau nebus sunku suprasti, kokia šio filosofo sritis.

Demokritas pritarė savo pirmtakų nuomonei, kad pasikeitimai gamtoje negali vykti dėl to, kad kažkas iš tiesų “kinta”. Todėl jis iškėlė mintį, kad viskas turi susidėti iš mažų, nematomų plytelių, kurios yra amžinos ir nekintamos. Šias mažiausias daleles Demokritas pavadino atomais.

Žodis “atomas” reiškia “nedalus”. Demokritui buvo svarbu pabrėžti, jog tai, iš ko viskas sudaryta, negali būti daloma į dar mažesnes daleles. Kitaip jos negalėtų būti statybinė medžiaga. Taip, nes jei atomai nuolatos diltų ir dalintųsi į vis mažesnes daleles, gamta ilgainiui suskystėtų kaip skiedžiama sriuba.

Be to, statybinė gamtos medžiaga turi būti amžina – nes iš nieko niekas neatsiranda. Čia Demokrito nuomonė sutapo su Parmenido ir elėjiečių. Taip pat jis teigė, kad visi atomai turi būti kieti ir tankūs. Tačiau negali būti vienodi. Jei visi atomai būtų vienodi, negalėtume dorai paaiškinti, kaip iš jų viskas susidarė, pradedant riešutais ir alyvmedžiais, baigiant ožkos kailiu ir žmonių plaukais.

Pasak Demokrito, gamtoje yra nesuskaitoma galybė įvairių atomų. Vieni jų apvalūs ir glotnūs, kiti netaisyklingi ir kampuoti. Būdami skirtingų formų, atomai ir gali sudaryti pačius įvairiausius kūnus. Tačiau kad ir kiek ir kokių skirtingų jų būtų, atomai yra amžini, nekintantys ir nedalūs.

Kai koks nors kūnas, pavyzdžiui, medis arba gyvūnas, žūva ir suyra, atomai išsisklaido ir vėl gali sudaryti naujus kūnus. Atomai juda erdvėje, bet, turėdami įvairių “kabliukų” ir “ašelių”, nuolatos prisijungia prie aplink matomų daiktų.

Dabar jau turbūt supratai, ką reiškė LEGO kaladėlės? Jos turi bemaž visas savybes, kurias Demokritas priskyrė atomams, ir todėl iš jų taip smagu statyti. Visų pirma kaladėlės nedalios. Jų būna įvairių formų ir dydžių, jos yra kietos ir tankios. Be to, LEGO kaladėlės turi “kabliukų” ir “ašelių”, todėl jas galima sujungti visais įmanomais deriniais. Junginius vėliau galima išardyti ir iš tų pačių kaladėlių konstruoti naujus daiktus.

LEGO kaladėlės todėl ir yra tokios mėgstamos, kad jas galima daug kartų panaudoti. Atskira LEGO kaladėlė vieną dieną gali būti automobilio dalimi, o kitą dieną – pilies akmeniu. Be to, galima sakyti, kad LEGO kaladėlės yra “amžinos”. Šiandien vaikai gali žaisti tomis pačiomis LEGO kaladėlėmis, kuriomis žaidė jų mama ar tėtis vaikystėje…

Įvairių daiktų galime nulipdyti ir iš molio. Tačiau molio negalima vėl panaudoti, nes jis sutrupa į vis mažesnius gabalėlius, iš kurių nebeįmanoma “nudrėbti” naujų daiktų.

Šiandien bemaž be išlygų galime teigti, jog Demokrito atomų teorija buvo teisinga. Gamta iš tikrųjų yra sudaryta iš skirtingų “atomų”, kurie tai susijungia, tai vėl išsiskiria. Vandenilio atomas, tūnantis vienoje mano nosies galiuko ląstelėje, kažkada galėjo priklausyti dramblio straubliui. O anglies atomas mano širdies raumenyje galbūt kadaise tūnojo dinozauro uodegoje.

Šiandien mokslas nustatė, kad atomus galima padalinti į dar mažesnes “elementariąsias daleles”. Šios vadinamos protonais, neutronais ir elektronais. Galbūt ir jie gali skilti į dar mažesnes daleles. Tačiau fizikai laikosi nuomonės, jog kažkur turi būti riba. Privalo egzistuoti kažkokios mažiausios dalelės, iš kurių susideda gamta.

Demokritas neturėjo šiuolaikinių elektroninių prietaisų. Jo vienintelis tikras įrankis buvo protas. Bet protas neleido jam rinktis. Jei pripažinome, kad niekas negali kisti, kad iš nieko niekas neatsiranda ir niekas neišnyksta, tuomet gamta turi būti sudaryta iš mažyčių plytelių, kurios susijungia ir vėl išsiskiria.

Demokritas nemanė, jog yra kokia nors “jėga”, arba “dvasia”, kuri kišasi į gamtos procesus. Pasak jo, egzistuoja tik atomai ir tuštuma. Kadangi jis netikėjo niekuo daugiau, išskyrus materiją, mes jį vadiname materialistu.

Taigi atomų judėjimas neturi jokio sąmoningo “tikslo”. Gamtos procesai vyksta mechaniškai. Tai nereiškia, kad jie “atsitiktiniai”, nes viskas paklūsta neišvengiamiems gamtos dėsniams. Demokritas manė, kad viskas turi natūralią priežastį, slypinčią pačiuose daiktuose. Kartą jis pasakęs, kad labiau trokštų atskleisti kokį nors gamtos dėsnį nei tapti Persijos karaliumi.

Pasak Demokrito, atomo teorija paaiškina ir mūsų jutimus. Mes sugebame jausti dėl atomų judėjimo tuštumoje. Aš matau mėnulį, nes “mėnulio atomų” patenka man į akis.

O kaip sąmonė? Ji juk negali susidėti iš atomų, taigi materialių “daiktų”? Kaipgi – Demokritas įsivaizdavo, kad sielą sudaro itin apvalūs ir glotnūs “sielos atomai”. Kai žmogus numiršta, sielos atomai išsisklaido į visas puses. Vėliau jie gali tapti naujos gimstančios sielos dalimi.

Tai reiškia, kad žmonės neturi nemirtingos sielos. Ir šios nuomonės laikosi nemažai žmonių mūsų dienomis. Kaip ir Demokritas, jie mano, kad “siela” yra susijusi su smegenimis ir smegenims suirus mes nebegalime turėti jokios sąmonės.

Savo atomų teorija Demokritas Šiek tiek nutolo nuo graikų natūrfilosofijos. Jis pritarė Herakleito nuomonei, kad viskas gamtoje “juda”. Nes formos atsiranda ir išnyksta. Tačiau už viso to, kas “juda”, slypi amžini ir nekintami daiktai, kurie “nejuda”. Juos Demokritas pavadino atomais.

Skaitydama Sofija keletą kartų žvilgtelėjo pro langą tikėdamasi, kad paslaptingasis laiškų autorius pasirodys prie pašto dėžutės. Po to ji įsispitrėjo žemyn į gatvę, mąstydama apie tai, ką perskaitė.

Jos galva, Demokrito mintys labai paprastos – ir vis dėlto be galo išmintingos. Jis rado atsakymą į klausimą apie “pirminę medžiagą” ir “kitimus”. Šis klausimas buvo toks painus, kad galvas prie jo laužė ne viena filosofų karta. Bet galiausiai Demokritas išsprendė problemą remdamasis vien protu.

Sofija vos neprajuko. Turi būti tiesa, kad gamta susideda iš mažų nekintamų dalelių. Bet, žinoma, ir Herakleitas buvo teisus sakydamas, kad visos formos gamtoje “juda”. Nes visi žmonės ir gyvūnai miršta, net kalnai pamažu yra. Esmė tai, jog ir kalnai sudaryti iš mažyčių nedalių dalelių, kurios niekada nesubyra.

Taip pat Demokritas iškėlė keletą naujų klausimų. Pavyzdžiui, jis pasakė, kad viskas vyksta mechaniškai. Nepripažino jokių dvasinių jėgų egzistavimo – kaip Empedoklis ar Anaksagoras. Be to, Demokritas teigė, kad žmogus neturi nemirtingos sielos.

Ar ji gali būti tikra, jog tai teisybė?

Ne visai. Betgi filosofijos kursas dar tik prasideda.