Chemijos leidiniai Lietuvoje

Pirmasis Lietuvoje pasirodęs chemijos leidinys buvo Vilniaus universiteto profesoriaus Andriaus Sniadeckio dviejų tomų vadovėlis ”Chemijos pradmenys” (”Początki chemii”), išleistas 1800 m. Vilniuje (papildomi leidimai – 1807 m., 1817 m.). Vadovėlis aprėpė bendrąją, neorganinę, organinę bei analizinę chemiją. Leidinys skirtas aukštajai mokyklai. Iki tol iš chemijos publikacijų lenkų kalba tebuvo pasirodę vertimų, pertaisymų, trumpų paaiškinimų, bandymų aprašymų. Vadovėlis atitiko to laiko chemijos mokslo lygį. Jau pirmasis leidimas pateikia chemijos mokslo pamatą – A.L.Lavuazjė atradimus. A.Sniadeckis daug prisidėjo kurdamas chemijos nomenklatūrą ir terminus lenkų kalba. Jis net vadinamas lenkų chemijos terminologijos kūrėju.

Kitas šio autoriaus trijų tomų veikalas ”Organinių kūnų teorija” (”Teorya jestestw organicznych”, 1804-1838) – viena pirmųjų biochemijos srities monografijų pasaulio literatūroje. Ši knyga buvo išversta į rusų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Čia A.Sniadeckis naujai pažvelgė į bendruosius biologijos ir žmogaus fiziologijos klausimus: nagrinėjo fotosintezės, organizmo ir aplinkos sąsajų, gyvybės problemas, medžiagų apykaitos procesus. A.Sniadeckis vadinamas biochemijos Lietuvoje pradininku.

1827 m. A.Sniadeckio mokinys Ignacas Fonbergas pradėjo spausdinti didžiulį 6 tomų vadovėlį ”Chemija, pritaikyta menui ir amatams” (”Chemia z zastosowaniem do sztuk i rzemiosl”). Tai buvo vienas pirmųjų chemijos technologijos vadovėlių to meto Rusijos aukštosioms mokykloms. Deja, pasirodė tik trys vadovėlio tomai (per 1600 p.). Minėtame cheminės technologijos vadovėlyje I.Fonbergas toliau kūrė A.Sniadeckio pradėtą chemijos terminiją, tam pačiam tikslui buvo skirtas ir 1825 m. pasirodęs jo ”Cheminių terminų žodynas”. 1821 m. jis išleido ”Degimo teorijos paaiškinimą”, 1827 m. – liaudies mokykloms skirtą pradinį chemijos vadovėlį.

Nuo 1832 m. Vilniuje pradėtas leisti mokytojams skirtas, kas ketvirtį pasirodęs žurnalas ”Fizika ir chemija mokykloje” (”Fizyka ir chemia w szkole”). Tai buvo laikas, kai vidurinėse mokyklose vis daugiau buvo atliekama laboratorinių darbų. Mokymo programose jiems buvo skirta valandų. Todėl reikėjo skubiai aprūpinti mokyklas mokymo priemonėmis. Žurnale išsamiai rašyta, kaip savarankiškai pasigaminti tokias priemones, kaip jas naudoti.

Pirmosios chemijos žinutės lietuvių kalba aptinkamos Lauryno Ivinskio kalendoriuose (pirmasis išleistas Vilniuje 1846 m.). Šie kalendoriai skleidė mokslo pradmenis Lietuvos valstiečiams. Taigi pirmajame kalendoriuje apie pieną rašoma: ”Pienas ira sudietas isz wisokiu dajktu, kuris tur sawieje. 1) Riebuma isz kurio ira swiestas. 2) Baltime. 3) Salduma, ta ira cukraus piena. 4) Warszke, kuren kiti vadin Žildinis. 5) Wandeni, kuriame ira iszrugas”. Pedagogė M.Lukšienė tvirtina, kad jau L.Ivinskis sudarydavo chemijos terminus. Gamtos mokslų populiarinimo straipsniai buvo spausdinami ir pirmajame Mažosios Lietuvos kalendoriuje ”Prūsiškos kalendros”, ėjusiame 1846-1879 m. Jį sudarinėjo ir redagavo Erdmonas Šesnakas ir kiti, spausdino Klaipėdoje ir Tilžėje.

Aplankęs Rygoje vieną lietuvių raštininką, Jonas Šliūpas rado pas jį Pranckaus Lipšto juodraštį, kurį parengė spaudai. Taip darbas ”Apraszimas žemės turtu” buvo išspausdintas laikraštyje ”Auszra” (1883 m. Nr. 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10). P.Lipštas gimė Šakynos miestelyje, mokėsi Maskvos universitete, dalyvavo 1863 m. sukilime. Šį darbą jis baigė rašyti 1863 m. (t.y. J.Šliūpo dėka išspausdintas po 20 metų). J.Šliūpas apie P.Lipštą rašo: ”Nežinau, ar jis tebėra gyvas ar jau miręs. Jeigu būtų ir miręs, tai amžina liks jam garbė už parengimą pirmo taip šaunaus rašto iš gamtos mokslų. Garbė vyrui, kuris norėjo savo brolius šviesti, garbė jam…”. (Čia ir kitur kalba taisyta tik iš dalies – P.B.).

J.Šliūpas išvertė didelį vokiečio K.Biuchnerio darbą ”Spėka ir medega” (”Jėga ir medžiaga”, 1902 m., Čikaga). Nors išleistas JAV, jis buvo platinamas Lietuvoje. Chemijos žinių galima rasti ir J.Šliūpo darbe ”Kiek senovės graikai ir romėnai prisidėjo pastumėjimui gamtos mokslu priekyn” (Čikaga, 1909 m.). 1876 m. Petras Vileišis Petrapilyje išleido knygutę ”Apsakinieimas apej žiamie ir atmajnas ora”. Tarp Juozo Adomaičio-Šerno raštų, išleistų Čikagoje, minėtini: ”Apie žemę ir kitus svietus, jų buvį ir pabaigą” (1896 m.) ir ”Oras, vanduo, šviesa ir šiluma” (1907 m.). Tilžėje buvo išleista Petro Avižonio knygutė ”Apsakinėjimai apie žemę, vandenį ir orą” (1898 m.). Žinių apie chemiją galima rasti Prano Ma eth;ioto mokslo populiarinimo knygelėse, mokslo pasakose bei pasakojimuose.

Tuo metu, kai pasirodė visi šie leidiniai, lietuvių literatūrinė kalba dar nebuvo susiformavusi. Kiekvienas autorius stengėsi rašyti kuo geriau. Koks sunkus buvo jų darbas, matyti iš J.Šliūpo žodžių, pasakytų jo verstosios knygos prakalboje: ”…ne sykį vienas žodis kaštavo keletą adynų mislyjimo, iki aš jį lietuviškai galėjau perguldyti, o ir tai, ar aš tinkamai tą dalyką atlikęs esmi, aš galvotiesi negaliu”. Aišku, chemijos terminai čia toli gražu netobuli. Autorių kalbą įtakojo ir gimtųjų vietų tarmė, veikė ir kalbos kitimas, tobulėjimas. Žvalgytasi ir į kitų kalbų chemijos terminus, kitose šalyse išleistus chemijos leidinius.

Iki Lietuvos nepriklausomybės laikų lietuviškų chemijos vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms nebuvo. Mat vidurinėse mokyklose į chemiją buvo žiūrima kaip į gamtos ar fizikos mokslų sudedamąją dalį. XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje Lietuvoje aukštosios mokyklos nebuvo.

Nepriklausomos Lietuvos mokyklose buvo naudojamas Stasio Matjošaièio (slap. Esmaitis) 8 dalių vadovėlis ”Sakalėlis” (1918-1942 m.), kurio 6-ąją dalį sudarė ”Gamtos dalykai”. Jame buvo skyrelis ”Chemija”, parašytas Antano Busilo. Pastarojo (slap. K.Arūnas) gamtos mokslų vadovėlio antroji dalis vadinasi ”Chemija”. Ilgai buvo vartojami Jono Barono negyvosios ir gyvosios gamtos vadovėliai. 1920 m. išleista Motiejaus Stankevièiaus knyga ”Negyvoji gamta. Oras, vanduo, žemė”. Vincas Ruzgas išleido knygą ”Gamtos metodikos pagrindai” (1930 m.). Reiktų paminėti į lietuvių kalbą išverstą M.Faradėjaus knygą ”Cheminė žvakės istorija” (1939 m.). Joje yra populiarių chemijos žinių Lietuvos jaunuomenei. Čia daug kalbama apie ugnį, orą, vandenį, degimą, kvėpavimą

1923 m. išėjo Motiejaus Stankevičiaus ”Chemijos vadovėlio” pirmasis leidimas (II leid. – 1929 m., III leid. – 1934 m.). Jame – bendroji, neorganinė ir organinė chemija. Tai pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje išleista chemijos knyga, skrta vidurinei mokyklai. Kaip rašo autorius, buvo stengiamasi per daug neapsunkinti besimokančių, atsižvelgti į klasės mokinių amžių ir išprusimą.

Knygos ”Praktiniai chemijos darbai” (1929 m.) autorius Liudvikas Abramavičius rašo: ”Lietuvos mokyklų literatūra turi labai mažai mokinių darbų knygų, kurios paragintų jaunuomenę savarankiškai tirti įvairius gamtos reiškinius. Leisdami šią knygutę, mėginsime padėti mūsų mokyklų mokiniams sąmoningiau ir giliau susipažinti su chemijos reiškiniais…”. Autorius surinko kelias dešimtis įvairių neorganinės ir organinės chemijos bandymų.

”Chemija yra labai svarbus ir įdomus mokslas, kada dėstymo metodas gerai suprantamas ir pagrįstas bandymais, bet kada dėstymo metodas neaiškus, sunkiai suprantamas ir be tinkamų bandymų, tik teorija ir formulės, tada chemija nustoja savo reikšmės, – darosi nuobodus ir neįdomus dalykas”. Tokia yra S.Jurevičiaus vadovėlio ”Organinė chemija” (1935 m., 239 p.) įžanga. Autorius aprašo 100 svarbesnių bandymų. Jo nuomone, šiuo vadovėliu gali naudotis ne tik aukštesniųjų mokyklų mokiniai, bet ir aukštųjų mokyklų studentai.

Skaitant nepriklausomos Lietuvos mokyklinius vadovėlius, galima pastebėti įvairių, savotiškų, kai kada net įdomių, bet dabar nevartojamų pavadinimų bei pasakymų. Pavyzdžiui, J.Baronas rašo: ”…mes pradėsime gamtos mokslą nuo žemės, kuri mus nešioja”, ”keli kąsneliai cinko”. Metalus jis vadina ”naugėmis” arba ”naugiais”, anglį — ”grynangliu”, gipsą — ”mielu” arba ”sudokliu”, riebalus — ”riebuliais”, krakmolą — ”skrobylu”. M.Stankevičius alkoholius vadina ”spiritais” arba ”alkoliais”. S.Jurevičius fizines ir chemines savybes vadina ”fizinėm ir cheminėm žymėm”.

Pirmuosius lietuviškus chemijos vadovėlius aukštosioms mokykloms pradėjo rengti Viktoras Ruokis. 1920 m. pasirodė jo knyga ”Chimijos vadovėlis” (dvi dalys), pradėta rašyti 1917 m. Šio vadovėlio įžangoje autorius rašo: ”Žodžio ”chimija” kilmė neaiški. Egipto papirusuose rastas žodis ”chemi”, reiškiąs ”Egiptas”, kartais ”juodas”, ”tamsus”, ”slaptas”. Kiti žodį ”chimija” skaito kilusį iš graikų kalbos, kurioje ”chymos” reiškia ”skystimas”. Bet šiaip ar taip chimijos pradžia Egipte”. Toliau autorius sako, kad iš Egipto chemija ”pereina” į Graikiją, o iš čia ją ”perima” visoje šiaurės Afrikoje paplitę arabai, kurie šį mokslą pavadino ”alchemija”. Iš čia per Gibraltarą 711 m. alchemija ”įkeliama” į Europą. Ir tik čia, daugiau ka p tūkstančiui metų praslinkus, prancūzų chemikas A.L.Lavuazjė ”pastatė chemiją ant tvirtų kojų”. Už tai jam teko garbingas ”chemijos tėvo” vardas.

Antrasis V.Ruokio vadovėlis buvo Tilžėje išleista ”Analizinė chimija” (kokybinis analizis; 1922 m.). Čia chemija yra vadinama ”gamtos motina”. Trečiasis šio autoriaus vadovėlis vadinasi ”Organinė chimija” (pamatinės žinios; 1923 m.). Autorius rašo: ”Šioje knygoje yra sistemingai išdėstytos pagrindinės organinės chimijos žinios, be kurių negalima tinkamai suprasti didelių šios plačios mokslo srities veikalų… Kai nuodugniai pažinsime fiziką, chimiją ir matematiką… pažinsime lengvai visas kitas mokslo šakas, pažinsime pasaulį”.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad vietoje žodžio ”chemija” V.Ruokis vartoja žodį ”chimija”. Šiuo klausimu vienoje savo knygoje (1923 m.) jis rašė: ”Tariu ir rašau ”chimija”, o ne ”chemija” ne todėl, kad ”žiūriu į Rytus”, bet todėl ”kad žiūriu į Vakarus”, nes ir fransai (prancūzai — P.B.) vartoja ”chimie”. Kitą grįžus, mūsų gg. kalbininkai profesoriai Jablonskis ir Būga manęs dėl ”i” chimijoje nebara…” Įdomu, kad V.Ruokio vadovėliuose Avogadro dėsnis vadinamas ”Avogadro tiesa”, valentingumas — ”atomingumu”, dariniai — ”padarais”, tirpalai — ”tirpiniais”, nuosėdų filtravimas — ”košimu”, nuosėdų plovimas — ”mazgojimu”, vandens vonia — ”vandens pirtim”.

Aprūpinti studentus mokomąja literatūra lietuvių kalba padėjo Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto chemijos katedrų dėstytojai. 1928—1933 m. išėjo Vinco Čepinskio fizikinės chemijos vadovėlio keturios dalys (I d. — termodinamika, II d. — chemiškos pusiausvyros mokslas, III d. — chemijos kinetika ir fotochemija, IV d. — elektrochemija). Medžiagos struktūros klausimams skirtos dvi jo brošiūros: ”Atomas. Elektrinė materijos teorija” (1924 m.) ir ”Elektroninė valentingumo teorija” (1928 m.). 1936 m. studentų chemikų draugija išleido Juozo Matulio knygas: ”Fizinės chemijos praktiniai darbai” (1935 m.) ir ” ”Elektrochemija” (1936 m.).

Filypas Butkevičius parašė analizinės chemijos vadovėlius: ”Elementarinis kokybinis analizis” (1929 m.), ”Retųjų elementų kokybinis analizis” (1931 m.) ir ”Įvadas į analitinę chemiją” (1932 m.). Iki tol lietuvių kalba buvo išėję du kokybinės analizės praktikumai. Tai anksčiau minėta V.Ruokio ”Analizinė chimija” ir J.Krasausko 1924 m. išversta V.Nojės ir G.Smito ”Kokybinės analizės elementai”.

1936 m. išleistas Kazio Daukšo vadovėlis ”Kiekybinė analizė”.

J.Krasauskas išvertė į lietuvių kalbą J.Bungės organinės chemijos vadovėlį (1923 m.), o Antanas Purėnas — A.Holemano tokį pat vadovėlį (1925 m.). Alfonsas Zubrys parengė knygą ”Organinės chemijos praktikos darbai” (1931 m.). Vladas Lašas parašė ”Fiziologinę chemiją analizėms”

(1932 m.). Tai buvo pirmasis lietuvių kalba parašytas biochemijos ir biofizikos vadovėlis.

1923 m. aukštųjų mokyklų studentams išleista Jono Šimkaus ”Cheminė technologija” ir Prano Jodelės ”Statybinių medžiagų technologija”.

Nepriklausomoje Lietuvoje išėjo nemažai mokslo populiarinimo leidinių. Iš jų negalima nepaminėti V.Čepinskio iš anglų kalbos išverstos (1937 m.) didžiulės (296 p.) J.V.Sulivano knygos ”Mokslas: nauja apžvalga”. Joje specialaus išsilavinimo neturinčiam skaitytojui suprantamai dėstomi fizikos, chemijos ir astronomijos pagrindai, atomo ir medžiagos struktūros teorijos, reliatyvumo teorijos esmė, aptariamos gyvybės ir evoliucijos problemos.

Minėtinas ir teisininkas bei filosofas Vladimiras Stankevičius, knygos ”Mendelejevas”, išleistos lietuvių kalba Kaune 1940 m., autorius, D.Mendelejevo biografiją jis parašė ir rusų kalba.

Pokario metais Lietuvos vidurinėse mokyklose buvo naudojami tik iš rusų kalbos versti chemijos vadovėliai, kurių autoriai – V.Verchovskis, L.Smorgonskis, V.Levčenka, D.Kiriuškinas, L.Borisovas, A.Smirnovas, G.Šalinskis, J.Chodakovas, L.Cvetkovas, S.Šapovalenka, D.Epšteinas, P.Gloriozovas, J.Goldfarbas ir kiti. Tai truko visą tarybinį laikotarpį, t.y. apie 50 metų. Tik pastaraisiais metais leisdami lietuviškus mokyklinius chemijos vadovėlius pirmuosius žingsnius mėgina žengti Regina Jasiūnienė, Virginija Valentinavičienė, Rimantas Vaitkus, Juozas Martišius ir kiti.

Didelių nuopelnų turi ir lietuviškų aukštųjų mokyklų chemijos vadovėlių autoriai: Kazys Daukšas (neorganinė ir analizinė chemija), Jonas Janickis (fizikinė chemija), Juozas Matulis (koloidų chemija), Leonas Jasinskas (organinė chemija), Benediktas Šiaulis (farmaceutinė chemija), Vytautas Mošinskis ir Andrius Novodvorskis (metalų technologija), Marijonas Martynaitis ir Vladas Sližys (silikatų technologija), Juozas Bernatonis ir Jonas Venskevičius (maisto produktų technologija), Juozas Ciparis (cheminės technologijos procesai ir aparatai).

Lietuvoje nebuvo ir kol kas nėra kito tokio chemiko, kuris būtų parašęs tiek knygų visuomenei, mokslo populiarinimo darbų, kaip K.Daukšas. Tai ”Pasakojimas apie 100 elementų” (1956), ”Stebuklai mokslo šviesoje” (1961), ”Chemija be formulių” (1963), ”Chemijos ABC” (1964), ”Jau 104” (1965), ”Chemija ne chemikams” (1966), ”Nė žingsnio be deguonies” (1971). Minėtinas K.Daukšo ”Chemijos žodynas” (1960).

Šiame straipsnyje daugiau dėmesio buvo kreipta praeičiai, apsiribota tik chemijos vadovėliais bei mokslo populiarinimo leidiniais ir nieko nekalbėta spie monografijas bei mokslo žurnalus.

MG 1998/2