Č.Pirso, V.Džeimso pragmatizmo filosofija

Iki 19 a. pab. JAV neturėjo savų filosofinių tradicijų. Krašte nuolat augo gyventojų skaičius ir jie visi buvo iš įvairių šalių ir įvairių tradicijų, pažiūrų, religijų ir papročių. Kapitalizmo įsigalėjimas kardinaliai pakeitė JAV gyvenimą. JAV tapo vieninga nacija su savita mąstysena ir elgesio normomis. Nė viena Europos fil. sistema čia neprigijo, todėl susiformavo amerikietiška fil. sist. – pragmatizmas. Graikiškai pragma – veiksmas, reikalas, praktinė nauda. Pragmatizmo pradininkas Čarlzas Sandersas Pirsas (1839 – 1914) – amer. filosofas ir logikas. Savo straipsnyje “Kaip padaryti mūsų idėjas suprantamas” suformulavo savo gnoseologinę koncepsiją, pagal kurią žmogaus pažinimas remiasi tikėjimo – abejojimo principu: žmogus ieško tokio tikėjimo, apie kurį galvotų, kad jis teisingas. Tačiau žmogus siekia ne pastovaus tikėjimo, o labiausiai teisingos nuomonės. Todėl, teigė jis, mokslas anksčiau ar vėliau ras atsakymą į visus klausimus. “Pirso principas”: idėjos reikšmę sudaro jos praktinės pasekmės. Laikydamas mokslą “tikėjimo įtvirtinimu” Pirsas sukūrė 3 pragmatizmo metodus: “atkaklumo, “autoriteto” ir “mokslinį”, reiškiantį “Pirso principą”. Prieštaraudamas subjektyviojo idealizmo pažinimo teorijai, Pirsas kūrė objektyvistinę idealistinę vystymosi teoriją”, pagrįstą “atsitiktinumo” ir “meilės”, kaip vystymosi jėgos, principais. Pirsas padarė didelę įtaką matematinei logikai ir šiuolaikiniam pozityvizmui, taip pat tyrė tikimybių teoriją ir santykių logiką. Viljamas Džeimsas (1842 – 1910) – amerikiečių psichologas ir filosofas idealistas. Kovojo prieš materialistinį, mokslinį pasaulio supratimą. Džeimsas, analizuodamas psichiką (kurią jis laikė sąmonės srautu) pabrėžė valingojo ir emocinio pradų vaidmenį. Žmogus turi įgimtą organinę psichinę struktūrą, kurioje lemiamą vaidmenį atlieka įgimti instinktai ir emocijos, atspindintys fiziologinius procesus ir kūniškus judėjimus. Instinktų pagalba formuojasi įpročiai. Svarbiausias Džeimso fil. yra išspręsti prieštaravimus tarp mokslo ir religijos. Jeigu to negalime įrodyti empyriniais faktais, ieškokime argumentacijos, tikėjimo, nes problemos sprendimas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo valios. Pripažindamas metafizinio metodo nepagrįstumą, Džeimsas priešpastato jam ne dialektiką, o iracionalizmą. Dėl racionaliai nepaaiškinamų problemų kyla noras tikėti. Tikėjimas Dievu reikalingas tam, kad žmogus piktindamasis esamu pasaulyje blogiu ir gailėdamasis nuskurdintų ir nelaimingų, atliktų pareigą pačiam sau. Koks bebūtų blogis, aš žinau : jeigu Dievas yra, tragedija tik laikina ir turi pabaigą. Derindamas mokslą ir religiją jis mėgino sukelti skaitytojui abejones logikos mokslo pamatais. “Galų gale, – rašė jis, – aš buvau priverstas atvirai, sąžiningai ir visiems laikams atsisakyti logikos. Žmogaus gyvenime logika atneša neginčijamą naudą, tačiau ji nieko nepadeda teoriniam susipažinimui su tikrovės esme”. Pažinimas – tai tiesos numatymas. Pagrindinė Džeimso fil. problema – tiesos supratimas. Jis tiesą sutapatino su nauda. Pagal jį, teisinga yra tai, kas naudinga. “Teisingos yra tos idėjos, kurias mes galime įsisavinti, pagrįsti, patikrinti ir patvirtinti. Klaidingos yra tos, kurių atžvilgiu mes šito padaryti negalime.”

“Pragmatizmas”

“Pragmatistinis metodas yra visų pirma metafizinių ginčų, kurie kitaip niekuomet nesibaigtų, sprendimo metodas. Konkuruojantys požiūriai praktiškai reiškia tą patį, o kokios nors kitokios reikšmės išskyrus praktinės, mes nepripažįstame. Filosofijos uždavinys – nurodyti skirtumą, iškylantį tam tikrame mūsų gyvenimo momente, kai viena ar kita pasaulio formulė pasirodo esanti teisinga. Pragmatizmas išlaisvina visas mūsų teorijas daro jas lanksčiomis ir kiekvieną paleidžia į darbą. Pragmatinis metodas nereiškia jokių apibrėžtų rezultatų – jis tėra orientavimosi pozicija. Pozicija, kuri verčia mus nusigręžti nuo įvairių pradų, principų, kategorijų, tariamų būtinybių ir atsigręžti rezultuojančių daiktų, išdavų, faktų link.”