BERTRANAS RASELAS (B. Kuzmickas)

B. Raselas (Russell) — anglų filosofas, logikas, matematikas, publicistas, visuomenės veikėjas. Gimė 1872 m. gegužės 18 d. Velse, senoje aristokratų šeimoje. Vaikystėje buvo auklėjamas namuose, 1890—1894 m. Kembridžo universitete studijavo matematiką ir filosofiją, nuo 1895 m. ten pat buvo stipendiatas moksliniam darbui ir filosofijos lektorius. Intensyviai dirbdamas matematinės logikos ir filosofijos srityje, parašė žymesnius veikalus: „Kritinis Leibnico filosofijos išdėstymas” (,,A Critical Exposition of the Philosophy of Leibniz”, Cambridge, 1900), „Filosofijos problemos” („The Problems of Philosophy”, New York, 1912), „Matematikos principai” („Principia Mathematica”, t. 1— 3, Cambridge, 1910—1913, parašyta kartu su A. N. Vaithedu), „Išorinio pasaulio pažinimas” („Our Knowledge of the External World”, London, 1914) ir kitus. 1916 m. už pacifistinę propagandą buvo atleistas iš darbo, o 1918 m. šešeriems mėnesiams įkalintas. 1919 m. atgauna teisę dirbti universitete, tačiau atsisako ten grįžti ir iki 1930 m. gyvena, skaitydamas viešas paskaitas ir rašydamas knygas moralės, auklėjimo, religijos, filosofijos klausimais. Dirba pedagoginį darbą, įsteigia eksperimentinę mokyklą.

Nuo 1938 m. skaito filosofijos paskaitas įvairiuose JAV universitetuose, 1944 m. grįžta į Kembridžo universitetą, 1949 m. išrinktas Britų Akademijos garbės nariu. 1950 m. gavo literatūrinę Nobelio premiją. Parašė šiuos plačiai žinomus veikalus: „Proto analizė” („The Analysis of Mind”, London, 1921), „Materijos analizė” („The Analysis of Matter”, London, 1927), „Santuoka ir moralė” („Marriage and Morais”, New York — London, 1929), „Reikšmės ir tiesos tyrinėjimas” (,,An Inguiry Into Meaning and Truth”, New York—London, 1940), „Vakarų Europos filosofijos istorija” („A History of Western Philosophy”, London — New York, 1945), „Žmogiškasis pažinimas: jo forma ir ribos” („Human Knowledge: Its Scope and Limits”, London— New York, 1948), „Kodėl aš nesu krikščionis?” („Why I Am not a Christian?”, London—New York, 1957), „Mano filosofinis vystymasis” („My Philosophical Development”, London — New York, 1959) ir kitus. Paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais aktyviai palaikė pažangų visuomeninį judėjimą, pasisakė už taikų sambūvį, atominį nusiginklavimą, smerkė prievartos metodus tarptautinėje politikoje, JAV karą Vietname. 1961 m. 89 metų amžiaus filosofas už savo politines pažiūras buvo antrą kartą uždarytas į kalėjimą vienai savaitei. Buvo keturis kartus vedęs. 1970 m. vasario 2 d., sulaukęs 97 metų, mirė.

B. Raselo filosofinės pažiūros nuolat keitėsi, dėl to nelengva jas tiksliai apibrėžti. Jis buvo vienas žymiausių loginės analizės filosofijos pradininkų, darė didelį poveikį loginio pozityvizmo raidai, suformulavo ne vieną jo teiginį, kai kurias jo koncepcijas pagrįstai kritikuodamas. B. Raselas gerai nepritapo nei prie vienos minėtų filosofinių srovių atmainos ir savo filosofijos raidą apibūdino kaip perėjimą nuo platoniško pitagorizmo prie hiumizmo. Tarybinio filosofo I. Narskio nuomone, visa B. Raselo filosofinė evoliucija vyko neorealizmo ribose. Studijuodamas Kembridžo universitete, B. Raselas trumpam susižavėjo anglų absoliučiojo idealizmo (hegelizmo) idėjomis, ypač D. Maktagarto (McTaggart, 1866—1925) ir F. Bredlio (Bradley, 1846—1924) veikalais, gilinosi į I. Kanto ir G. Hegelio filosofiją. Greitai perėjo į nuosaikiojo platonizmo pozicijas, matematikos objektu laikydamas amžinas ir tobulas esybes, neturinčias atitikmenų materialiųjų daiktų pasaulyje. Neilgai trukus, D. Mūro, A. Meinongo ir A. Vaithedo poveikyje suartėjo su neorealizmu ir siekė suformuluoti griežtai moksliškus filosofinio tikrovės aiškinimo metodus, kurie, iš vienos pusės, remtųsi betarpiškų tikrovės duomenų analize, iš kitos —logika ir matematika. Svarbiausias šio laikotarpio veikalas buvo tritomė studija „Matematikos principtu su matematiku ir filosofu A. Vaithedu. Pratęsdami G. Fregės ir G. Peano mėginimus logiškai pagrįsti matematiką, remdamiesi pastarojo sukurtąja matematine simbolika, B. Raselas ir A. Vaithedas norėjo įrodyti, kad visa matematika gali būti išreikšta bendrosios logikos terminais, o problemiški matematikos teiginiai suvesti į mažiau problemiškus logikos teiginius, kaip aprioriškai teisingų tautologijų sistemą. Veikalas liko nebaigtas, nes paaiškėjo, kad matematikos pagrįsti vien tik logika negalima. Tai vėliau pripažino ir pats B. Raselas. Bet šiame veikale buvo duoti matematinės logikos pagrindai, suformuluoti svarbūs matematinės-loginės tipų teorijos, simbolinės logikos ir kiti teiginiai. Jame B. Raselas suformulavo svarbesnius analitinio metodo principus, pagrįstus išvada, kad visas žinojimo audinys yra sukonstruotas rią jutimais mes betarpiškai suvokiame daiktus ir santykius tarp jų. Santykiai yra realūs, nepriklauso nuo objektų, kuriuos jie sieja, neįeina į tų objektų apibrėžimus, dėl to negali jų iš esmės keisti. Santykių žinojimas neatskleidžia mums jokių naujų objektų savybių. Nėra jokios tikrovės be jutimiškai suvokiamų faktų, nėra jokių empiriniam suvokimui nepasiekiamų esybių.

Antrajame ir trečiajame mūsų amžiaus dešimtmetyje B. Raselas, suartėjo su „Vienos ratelio” loginiu pozityvizmu, visų pirma su buvusio savo mokinio L. Vitgenšteino loginiu atomizmu. Analizuodami šnekamosios kalbos logines ypatybes, B. Raselas ir L. Vitgenšteinas iškėlė sau tikslą — anksčiau išvystytos loginės simbolinės kalbos pagrindu sukurti logiškai tobulą kalbą, tiksliai aprašant žmonių kalbos apskritai elementus ir loginę struktūrą. Buvo padaryta išvada, kad visi kalbos sakiniai gali būti suskaidyti į prasmės atžvilgiu nedalomus elementarius atominius (atomic) arba sudėtinius- molekulinius (molekular) sakinius, kurie, atskleisdami jutiminių suvokimų duomenis, nurodo objektų savybes ir santykius. Atominis sakinys yra teisingas, jeigu jo komponentai ir struktūra atitinka aprašomo fakto elementus ir struktūrą, o sudėtinio sakinio teisingumas yra jį sudarančių elementariųjų sakinių ir jų jungties teisingumo funkcija. Tokia analize buvo norima pagerinti kalbą, pašalinant iš jos tokius sakinius ir teiginius, kurie neatitinka betarpiškai suvokiamų faktų ir nėra išreiškiami logiškai. B. Raselas, skirtingai nuo „Vienos ratelio” pozityvistų, vis dėlto nesutiko visų tradicinių filosofijos problemų laikyti pseudoproblemomis. Išbaigtos, logiškai tobulos kalbos B. Raselui nepavyko sukurti, tačiau jo darbai šioje srityje turėjo teigiamos reikšmės, sprendžiant kai kurias šiuolaikinės logikos problemas.

Loginės analizės metodais B. Raselas priėjo išvados, kad galutinės sudėtinės faktų dalys yra ne tik atskiri daiktai, bet ir „universalijos”. Fakto ,,šita rožė yra raudona” sudėtinės dalys yra daiktas „šita rožė” ir universalioji savybė „raudonumas”. Universalios savybės neegzistuoja erdvėje ir laike kaip atskiri daiktai, tačiau vis dėlto yra realios. Tokia išvada grąžina B. Raselą prie jaunystės metų platonizmo ir parodo loginio atomizmo prieštaringumą.

Laikydamasis loginio atomizmo principų, B. Raselas kalbą sutapatina su tikrove, kalbos struktūrą — su tikrovės struktūra. Tikrovė suprantama pliuralistiškai, kaip vien išoriškai susietų faktų ir įvykių visuma. Pasaulyje nėra nei galutinių esybių, nei vienybės. Daiktai yra tik loginės empirinių duomenų konstrukcijos, pasaulis — pagal mokslinius priežastingumo principus aprašyti faktų bei įvykių telkiniai. Loginė proto konstrukcija yra materijos, kaip objektyviosios realybės, ir erdvės bei laiko sąvokos. „Niekam nepavyko įrodyti materijos egzistavimo”,— rašo B. Raselas. Pliuralistinį pasaulio supratimą jis priešpastato idealistiniam monizmui, pirmiausia F. Bredlio absoliučiajam idealizmui, laikydamas jį moksliškai nepagrindžiamu.

Vėliau B. Raselas atsisakė kai kurių loginio pozityvizmo teiginių ir suartėjo su amerikiečių neutraliuoju monizmu, priimdamas ir vystydamas jo teiginį, kad materija ir sąmonė susideda iš jutiminio suvokimo duomenų, kaip galutinių savo komponentų, kurie nėra nei materialūs nei idealūs, tačiau neutralūs. Materija ir sąmonė yra ne dvi skirtingos tikrovės sferos, o tik skirtingi tų pačių elementarių komponentų grupavimo būdai. Pavyzdžiui, jeigu aš matau medį, tai regimasis vaizdas, kurį aš betarpiškai suvokiu, yra ir medžio, ir mano sąmonės dalis. Skirtingai grupuojamas su kitais suvokimo duomenimis, šis vaizdas gali būti tiek objekto „medis”, tiek mano sąmonės elementas. Šitaip B. Raselas manė įveikti materijos ir sąmonės dualizmą ir įrodyti, kad būtis nėra nei materiali, nei ideali, bet neutrali. „Aš tikiu, kad materija yra mažiau materiali, o dvasia — mažiau dvasiška, negu manoma”.. . Be to, čia išreiškiamas požiūris, kad tarp mūsų suvokiamų daiktų savybių ir suvokimų nėra esminio skirtumo. Šitokie teiginiai, žiūrint istoriškai, yra naujas empiriokriti-cistinio mokymo apie neutraliuosius pažinimo elementus variantas. Lenininiai empiriokriticizmo kritikos principai gali būti taikomi, ir vertinant B. Raselo neutraliojo monizmo idėjas.

B. Raselo idėjos pažinimo teorijoje ir kalbos logikoje liko iki galo neišvystytos. Laikui bėgant, pats mąstytojas suprato kai kurių savo loginių analitinių metodų ribotumą ir nerealumą. Per tris paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius jis nutolo nuo loginio atomizmo ir neutraliojo monizmo, kritikavo kai kuriuos jų teiginius, bet liko ištikimas savo ankstesniems įsitikinimams, kad pažinimas priklauso nuo betarpiškos patirties, kad atskiri faktai vienas kito atžvilgiu yra savarankiški, o tai ir duoda pliuralistinį pasaulio supratimą. Paskutiniuose pažinimo klausimams skirtuose veikaluose — „Reikšmės ir tiesos tyrimas” ir „Žmogiškasis pažinimas”—B. Raselas krypsta prie hiumizmo. Panašiai kaip XVIII a. anglų agnostikas D. Hiumas, jis tvirtina, kad mokslo dėsniai yra tik mūsų tikėjimo objektas, kad jie neišvedami iš pavienių faktų, dėl to paaiškinami ne logiškai, o tik psichologiškai. Tikėjimu jis grindžia ir tiesos sampratą, manydamas, kad tiesa yra mūsų tikėjimo savybė, priklausanti nuo kažko, esančio už tikėjimo. Tyrinėtojai B. Raselo filosofijoje randa tuos pačius trūkumus ir bruožus, kuriuos mąstytojas kadaise buvo griežtai pasmerkęs — neaiškumą, spekuliatyvumą.. .

Visą gyvenimą B. Raselas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, savo raštais ir veikla kovojo prieš neteisybę, tamsumą, buržuazinės moralės veidmainiškumą, ieškojo taikos, socialinio ir politinio teisingumo kelių šiuolaikiniame pasaulyje. Svarbiausiu veiksniu, galinčiu sumažinti socialines negeroves, jis laikė harmoningą protinį ir moralinį žmonių tobulėjimą. Jokios reformos iš esmės negali pagerinti žmonių santykių, kol tinkamai nebus pakeista eilinio žmogaus dvasinė struktūra. O to galima pasiekti, pertvarkius žmonių auklėjimą. Žiaurumas, prievarta, griovimo ir naikinimo impulsai daugiausia priklauso nuo to, ką žmogus išgyveno vaikystėje ir jaunystėje, todėl būtina auklėjimu išugdyti teigiamus polinkius. „Auklėjimas yra raktas į naująjį pasaulį”. Šiuo požiūriu B. Raselas smerkė tradicinį buržuazinį, ypač religinį, auklėjimą, slopinantį kūrybinius impulsus ir polinkį į kritišką tyrinėjimą. Vadovaudamasis bendrais humanistiniais idealais, tobula visuomene jis laikė tokią, kurioje skatinami kūrybiniai žmonių impulsai ir ribojamas agresyvumas.

Etikoje B. Raselas rėmėsi loginio pozityvizmo idėjomis ir metodologija, buvo vienas žymiausių emotyvizmo atstovų. Pagal šią teoriją, etiniai žmonių įsitikinimai ir vertinimai racionaliai yra nepagrindžiami, priklauso ne racionalaus mąstymo, o iracionaliai emocijų ir aistrų sferai. Etiniai sprendimai nėra nei teisūs, nei neteisūs, nes jie nėra teiginiai, o tik mūsų jausmų ir norų išraiška. Etinių pažiūrų skirtumai yra tik skonio skirtumai. Kai mes ką nors smerkiame arba giriame, išreiškiame tik savo moralinius jausmus, norėdami tokius pat jausmus sukelti kitiems.

B. Raselas pratęsė Vakarų Europos buržuazinio ateizmo tradicijas, stengėsi parodyti religijos ir mokslo priešiškumą, neigiamą religijos, ypač tradicinės krikščioniškosios moralės, vaidmenį istorijoje. Svarbiausia religijos priežastimi jis laikė žmonių emocijas (baimę, neapykantą), nepakankamai vertino socialinių priežasčių reikšmę, todėl negalėjo išvengti buržuazinio ateizmo ribotumų.

Iš knygos:
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.
Staipsnio autorius:
B. KUZMICKAS