Autoritariniai (autokratiniai) režimai

Autoritarinių (autokratinių) režimų svarbiausias bruožai yra priešingi demokratijos principams:

– nėra teisinės valstybės ir netaikomos konstitucionalizmo normos;
– apribojamas pliuralizmas (kontroliuojama arba visai uždraudžiama nepriklausomų nuo valstybinės valdžios asociacijų, organizacijų, susivienijimų, partijų veikla), yra būdinga valdžios centralizacija ir koncentracija vieno žmogaus arba vienos institucijos rankose;
– neleidžiama vieša konkurencija dėl valdžios;
– neleidžiama opozicija: uždraudžiama sudaryti opozicines partijas, bet koks pasipriešinimas valdžiai užgniaužiamas, panaudojant represyvinį aparatą (policiją, specialiąsias tarnybas, armiją);
– realiai neegzistuoja valdžios pasiskirstymo principas, valstybinę valdžią monopolizuoja vykdomoji valdžia;
– apriboja žmogaus teisės ir akcentuoja piliečių pareigas, tarp kurių svarbiausia yra laikoma lojalumas režimui, kuris sutapatinamas su valstybe ir tauta; reikalaujama absoliutaus paklusnumo valdžiai;
– būdingas komandinis, direktyvinis vadovavimo stilius;
– viena iš svarbiausių autoritarinių režimų atramų tampa armija, vyksta visuomenės gyvenimo militarizacija..

Autoritarizmas egzistavo nuo seniausių laikų: Rytų despotijos, Graikijos tironijos, viduramžių absoliutizmo forma. Mūsų laikais autoritariniai režimai ypač būdingi susiskaldžiusioms visuomenėms, neturinčioms išvystytos socialinės ir politinės struktūros, netolimoje praeityje taip pat šalims, kurių saugumui nuolat grėse pavojus (Pietų Korėja, Taivanas).

Autoritarinė valdžia paprastai nesiekia reguliuoti tų sferų, kurios betarpiškai nėra susijusios su politika. Todėl palyginti nepriklausomos gali likti (nors ne visada lieka) ekonomika, kultūra, asmeniniai santykiai. Šeima, giminė, bažnyčia ne tik išsaugo savo autonomiją, bet dažnai yra palaikomi valstybės, kuri teigiamai žiūri į tradicines vertybes. Tradicija ir konservatizmas yra viena iš svarbių autokratinio režimo paramos šaltinių.

Legitimumo tipai:

tradicinis, ypatingai monarchija arba nuo seno dominuojančios grupės; ideologinis arba teologinis: režimas pateisinamas tuo, kad jis gina visuomenei svarbiausias vertybes, apsaugo nuo išorinio pavojaus (taip vadinamas apsupimo sindromas), arba įgyvendina religines normas;

personalinis: lojalumas charizmatiniam lyderiui.
Daugeliui autokratinių režimų yra būdinga yra dominuojanti ideologija – ideologinis pliuralizmas yra nesuderinamas su autoritarizmu.

Daugelyje šalių autokratiniai režimai buvo pereinamoji stadija prie labiau reprezentatyvinės valdymo formos. Turkijoje Kemalio Atatürko (1881-1938), revoliucijos vadovo ir pirmojo respublikos prezidento (1923-1938) režimas daug nuveikė, formuojant pasaulietišką tautinę valstybę, o po Antrojo pasaulinio karo surengė laisvus rinkimus ir taikingai užleido valdžią opozicinei Demokratinei partijai. Panašus politinio vystymosi kelias būdingas Pietų Korėjai, Taivanui, Brazilijai, Argentinai.

Visų priimtos autoritrinių režimų tipologijos nėra. Kai kurie politologai skiria keletą autokratijos subtipų (pagr. pagal Zeigler, 181-200):

I.Konservatyvūs režimai.

A. Tradicinės monarchijos (Saudų Arabija, Jordanija, Marokas, Kuveitas). Vykdomoji valdžia priklauso monarchui (Maroke – nuo 1664 m.). Svarbus bruožas – klientelizmas, t.y. susitarimai dėl valstybinių pareigų užėmimo; dažnai taikomos represijos už politinius prasižengimus.

B. Asmeninės diktatūros (Malavi: diktatorius Hastings C. Banda valdo iki gyvos galvos, visi piliečiai privalo priklausyti Malawi Kongreso partijai, bet kokia opozicinė veikla draudžiama. Kiek liberalesnis buvo generolo Franco režimas Ispanijoje 1939-1975m: pagal 1966 m. konstituciją formaliai buvo įvestas valdžios padalijimas tarp valstybės vadovo ir parlamento, laisvi 100 deputatų rinkimai į 600 vietų parlamentą, veikė platus liberalios pakraipos katalikų judėjimas “Opus Dei”, darbininkų asociacijos).

II. Radikalūs režimai.

A. Teokratijos (Iranas nuo 1979 m., Islamo republikos partija turi ne tik valdžios monopolį, bet ir kontroliuoja papročius, elgseną, pramogas, etc. Veikia Revoliucijos sargų gvardija, turinti apie ketvirtį milijono narių. Ekonominė doktrina deklaruoja kolektyvizmą ir beklasę visuomenę).

B. Militaristiniai ideologizuoti režimai (Alžyras: realiai valdžia priklauso technokratiniam elitui – kariniam, partiniam ir administraciniam, deklaruojama islamiškojo socializmo doktrina, kurioje dominuoja nacionalistinis atspalvis. Sukurta palyginti efektyvi socialistinė ekonomika, BVP vienam gyventojui 9-me dešimtmetyje išaugo du kartus ir pasiekė 3000 USD).

III. Autoritarinis parlamentarizmas (Pietų Korėja iki 1987 m. rinkimų, užbaigusių 1972-1987 karinės padėties periodą ir represijas; Taivanas – iki 1986 m. nebuvo legalios opozicijos; Singapūre dominuoja Liaudies veikimo partija PAP, opozicija sunkiai toleruojama, nors keli jos kandidatai išrinkti; sandinistinė Nikaragua)

IV. Militaristiniai režimai.

A. Tiesioginis karinis valdymas. Kariniai režimai susiformuoja po karinių perversmų. Ypač jie būdingi besivystančioms Azijos, Afrikos, iki pastarųjų dešimtmečių taip pat Lotynų Amerikos šalims, 1967-1974 m. kariškiai valdė Graikijoje. Paskaičiuota, kad XX amžiuje buvo virš 80 bandymų įvykdyti karinį perversmą. Karinio režimo įsigalėjimas dažniausiai sietinas su ekonominiu nestabilumu, išorine grėsme (Pakistanas, Pietų Korėja, Taivanas, Tailandas), etniniais konfliktais (Sudanas, Turkija), civilinės valdžios korupcija. Beveik visose šalyse, kur ilgąi įsiviešpatauja kariškiai, vidutinės klasės yra silpnos ir neskaitlingos. Kai kada kariniai režimai įgyja taip vadinamo “naujojo autoritarizmo” formą ir pagrindinių savo tikslu skaito ekonominio vystymosi paspartinimą (Pinocheto režimas Čilėje).

Nigerija: 250 etninių grupių, 100 kalbų; labiausiai pažengę pietiečiai ibo, kuriems 1960 ir atiteko valdžia. Dėl nuolatinių skerdynių ibo bandė atsisikirti, 1967 m. sukūrę nepriklausomą Biafros respubliką, tačiau ji negavo tarptautinio pripažinimo ir po kelerius metus vykusio karo buvo likviduota. Po to karinis režimas sukūrė federaciją – 19 neetninių provincijų. Civilinis valdymas atstatytas 1979 m., tačiau sustiprėjo etnopolitinė poliarizacija: ibo – Nigerijos liaudies partija, joruba – Vienybės partija, laimėjo šiaurės musulmonai -Nacionalinė partija. Jų bandymai primesti musulmonų kultūrą pietiečiams vėl sukėlė nesantaiką ir baigėsi 1984 m. puču, kurio išdavoje vėl karinis režimas).

B. Civiliniai-kariniai režimai (Čilė, Egiptas). Paprastai neturi vieningos ideologijos, elitai siekia tik praturtėti. Čilėje 1973 m. su JAV pagalba nuversta socialistinė Allende’s vyriausybė, vyko denacionalizacija ir masinės represijos. 1978 m. plebiscitas formaliai patvirtino Pinocheto diktatūros teisėtumą. 1981 m. priimta konstitucija, o po 1988 m. referendumo, kada iš 90% balsavusių 55% atmetė Pinocheto pretenzijas likti prezidentu iki 1997 m., diktatorius 1989 m. pastitraukė. Ekonomika pradėjo augti tik nuo 1985 m., todėl juo jau buvo nusivylę ir gyventojai ir didelė kariškių dalis. Svarbus postūmis buvo ir Jono Pauliaus II vizitas 1987 m.)

V. Kleptokratijos – “vagių valdymas”: Duvalier laikų Haiti, Marcoso Filipinai, Zairas. Marcos pervedė sau apie 20 mlrd USD ir buvo turtingiausias pasaulio diktatorius, Mobutu – apie 10 mlrd, jo turto tvarkymo administracijoje dirbo 25 000 tarnautojų; tačiau tai yra aukščiausias plėšimo lygis pasaulyje).

Kai kurie politologai tarp autokratinių režimų atskiru tipu skaito etnokratiją, kurios būdingu bruožu jie skaito vienos etninės grupės dominavimą multietninėje visuomenėje. Šiuo požiūriu etnokratiniai režimai egzistuoja Latvijoje, Estijoje, postsovietinėse Centrinės Azijos valstybėse (išskyrus Kyrgyzstaną). Tačiau etnokratijos samprata visai netinka homogeninėms visuomenėms (Japonija, abi Korėjos, Islandija), o svarbiausia, kovoje dėl valdžios etninis faktorius neturi esminės reikšmės: konkuruojančios politinės jėgos yra diferencijuotos ne etniniu, o kitu pagrindu (ideologiniu, socialiniu, teritoriniu ir t.t.). Etninės mažumos gali būti diskriminuojamos, arba valdžia mažai paiso jų interesų, tačiau režimas gali atrodyti “etnokratiniu” tik siauru etninės mažumos (ar mažumų požiūriu).

Vienareikšmiškai sunku įvertinti autoritarinių režimų efektyvumą. Bene didžiausia jų problema yra valdžios perdavimo mechanizmo nebuvimas. Po diktatoriaus mirties tokie režimai arba žlunga (Ispanija, Portugalija), arba seka chroniškas nestabilumo periodas. Ekonomikos sferoje įspūdingi Pietų Korėjos, Taivano pasiekimai, Ispanijoje per septintąjį dešimtmetį pramonės gamyba išaugo trigubai, , pajamos vienam gyventojui 1957-1987 m. padidėjo nuo 300 iki 7000 dolerių, sparčiai vystėsi ir Graikijos ekonomika, valdant kariškiams.