Aukštaitijos kryžiai

Česlovas Kontrimas (parengė Antanas Stravinskas). „Lietuvos geležiniai kryžiai“.
Vilnius, „Mintis“, 1991. P. 20-22

Č. Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ paminėtos literatūros sąrašas spausdinamas teksto pabaigoje. Konkrečias tekste minimas publikacijas ar knygas autorius nurodo skliaustuose. Kituose skliaustuose, kur šalia skaičiaus parašytas dar ir trumpinys „pav.“, nurodoma konkreti knygoje spausdinama iliustracija

Žemaitijoje vyrauja koplytstulpiai ir koplytėlės, na o Aukštaitijoje – vieno, dviejų ir net trijų aukštų stogastulpiai (nors ir čia esama koplytstulpių bei kitokių memorialinių paminklų).

Aukštaitijos (ypač vakarinės jos dalies) ir medžio, ir geležies paminklai gausiai ornamentuoti. Jiems būdingi smulkiai pjaustyti ažūriniai ornamentai:ratukai, puslankiai, pusračiai, dantyti, tarsi pjūklas, supinti su kvadratais, rombais ir kitokiais geometriniais puošmenimis. Šių paminklų kaltos viršūnės labai dažnai padabintos augaliniais motyvais.

Koplytstulpiai taip pat įvairių formų, taisyklingų proporcijų, gausiai ornamentuotomis, plačiomis pastogėmis, daug vietos paliekant skulptūroms.

Apskritai Aukštaitijos kryžiai, tiek mediniai, tiek akmeniniai su žėrinčiomis geležinėmis viršūnėmis, yra vieni iš aukščiausių memorialinių Lietuvos paminklų (nuo 3-5 iki 7-9 m aukščio). Na o 1989 m. atstatytas Pakalnių piliakalnio (Utenos raj.) kryžius net 18 m aukščio. Tai galbūt vienas iš aukščiausių kryžių Lietuvoje.

Prie šio regiono skiriami ir Kėdainių, Panevėžio bei Kauno apylinkėse XIX a. pab.-XX a. pr. labai išplitę saviti, barokinių formų V. Svirskio sukurti koplytstulpiai. Anot I. Kostkevičiūtės, tai buvo iššūkis ramybei, tai himnas judėjimui ir gyvybingumui. Kai kuriuos iš jų irgi puošia kaltinės geležies viršūnės (63, 105, 119). Jose taip pat jaučiama dinamika ir kanonų nevaržoma kalvio vaizduotė. Tačiau tų kompaktiškų V. Svirskio paminklų viršuje dažniausiai spindi tradicinės-medinės-saulės.

Iš viso regiono paminklų formų originalumu ir puošybos įvairumu išsiskiria Anykščių rajono, Kauno miesto ir rajono, Pasvalio bei jo apylinkių kryžiai. Ypač turtingai puošiami vadinamieji stogeliniai kryžiai, kurių puošmenys dažniausiai yra geometriniai.

A. Rūkštelė, apibūdindamas Aukštaitijos kryžius, daugiausia dėmesio skyrė medinių kryžių formai ir puošybai. Jis nurodė, jog greta palyginti kuklių šio krašto pastatų, baldų ir namų apyvokos daiktų savo puošnumu išsiskiria kryžiai (99, 19). Ypač mėgstama dabinti kryžiaus stiebą ir kryžmos centrą. Kai kur (Kauno, Kėdainių apylinkėse ir kitose vietose) spindulių gausumas, turtingumas nustelbia net pačią kryžmą.

Medinius stogastulpius ir akmeninius obeliskus puošia itin gausiai augaliniais motyvais ornamentuotos kryžių viršūnės. A. Rūkštelė spėja, kad šis motyvas (ypač vakarinėje Aukštaitijos dalyje) atėjęs iš Žemaitijos (99, 19). Mums atrodo, jog čia jis ne tik labai paplito, bet ir įgijo savitą spindulių – išsikerojusių šakų – pobūdį. Ir visai nepanašu, jog tai esanti tikra bažnytinės monstrancijos forma (99, 20). Tiesa, kai kurios šio ir kitų Lietuvos regionų geležinių kryžių viršūnės šiek tiek primena monstranciją, tačiau kaltinės kryžių viršūnės, o ypač kapų kryžiai pasižymi tokia formų ir konfigūracijų įvairove, kad labai dažnai šios formos visai nepanašios į monstrancijų formas. Jose visiškai nesilaikoma kanonizuotos kryžiaus formos. Čia vyrauja individuali kalvio kūrėjo vaizduotė.

Kai kurie architektūros tyrėjai yra atkreipę dėmesį ir j metalo plastiką, naudojamą barokinių bažnyčių puošyboje. Jie nurodė didelę metalo plastikos (bokštų viršūnių, grotelių, kryžių) meninę vertę, jos formų lengvumą, ažūro žaismingumą (26, 240) ir tam tikrą giminystę su kaimo kryžių puošyba (46, 77). Todėl pirmiausia ir aptarsime kai kurių Kauno bažnyčių geležinius kryžius.

Vienos iš seniausių vėlyvosios gotikos Kauno šv. Jurgio bažnyčios kryžiai (XVII a.?) pasižymi uždarais centro ratais, o jų stiebai ir kryžmų galai papuošti stilizuotomis geometrinėmis (rombų) formomis (201, 202 pav.). Analogiška ne tik kryžmų centro, bet ir stiebų bei kryžmų galų puošyba rodytų, jog tai to paties kalvio darbai. Visai kito pobūdžio vienastiebio Svč. Trejybės bažnyčios (XVII a.) kryžiaus puošyba. Jo stiebas (apačia ir viršus) ir kryžmų galai-stilizuotos žvaigždutės (203 pav.). Stilizuota žvaigždė, tiesa, nevisiškai atitinkanti realią šio kryžiaus formą, spindi virš Šv. Pranciškaus Ksavero Jėzuitų bažnyčios (200 pav.) bokšto, o perkryžų smaigaliuose – stilizuoti augalai. Prie seniausių puošmenų skirtina dar vienos Kauno (?) bažnyčios taip pat dvigubais ratais, pagražinta žvaigždutėmis ir gėlių motyvais geležinė bokšto viršūnė (199 pav.). Panašių kryžių atitikmenų galima rasti ne vienos Aukštaitijos ir Dzūkijos bažnyčios kryžiuose.

C. Kontrimas yra nupiešęs keletą Anykščių rajono paminklų. Viename iš jų – labai originali, manytume, senoviško kryžiastulpio, geležinė viršūnė, kurios uždarą centrą, dvigubas kryžmas ir spindulius tarytum jungia Į visumą išdidintas antrasis saulės ratas (savotiška kai kurių Kauno kryžių analogija; 179 pav.).

Visai kitaip sukomponuoti ažūriniai Kavarsko koplytėlės ir Svėdasų bažnyčios kryžiai. Vieno iš jų kryžmų galus puošia kirvelių formos ornamentai (mėgstami ir Žemaitijoje), kito – augaliniai (lapų formos), dar kito – stilizuotų žiedų motyvai (182, 183, 186 pav.). Ypač būdingas Aukštaitijai virš Svėdasų kapų vartų iškeltas kryžius, kurio puošmenos – stilizuoti augaliniai spinduliai (183 pav.).

Panašių kryžių esama Kaune, taip pat ir virš Inturkės (230 pav.), Joniškio (Molėtų raj.) bažnyčios šventoriaus (232 pav.), Rudesos bažnyčios (235 pav.) ir Tauragnų kapų koplyčios (283, 284, 285 pav.).

Prie ankstesnių priskirtinas kukliai ornamentuotas Jonavos bažnyčios kryžius, statytas 1793 m. (193 pav.). Dėmesys čia sutelktas į kryžmos pažastų puošmenis, laikomasi gana griežtų geometrinių formų. Dar labiau geometrinės tiesių ir lenktų linijų formos sukoncentruotos Skarulių bažnyčios kryžiuje (194 pav.). Čia darniai sukomponuotos stiebo ir kryžmų galų bei spindulių linijos.

Įdomi garsaus Vabalninko ir Antašavos krašto kalvio J. Tilindžio nukalta saulutė, kurios visą diską užpildo tarytum strėlių (ar stilizuotų augalų) formos, smingančios į kryžmos centrą (189 pav.). Panašių J. Tilindžio darbų šiame krašte esama ir daugiau.

Originalumu, minties ir vaizduotės lakumu išsiskiria ir kitų žinomų Aukštaitijos kryžkalių P. Buzo, Jurgio Freibergio ir jo sūnaus Jono darbai. Pastarųjų kūryba sudaro nelyginant atskirą savitų kryžių grupę. Kai kurie jų darbai pasižymi išplatintų kirvelių formos puošmenimis (su viena ar dviem kryžmomis), o kiti panašesni į tradicines šio krašto geležines viršūnes su banguotais ir tiesiais spinduliais, užsibaigiančiais augaliniais motyvais (236-241 pav.).

Šie kalviai itin gerai perteikė medžiagos-kaltos geležies masę ir formą.

Aukštaitijoje esama ir tokių geležinių kryžių, kurių forma ir puošmenos primena mitologinio pasaulio medžio įvaizdį. Pirmiausia tai kai kurios P. Buzo ir kitų nukaltos saulutės su keliomis kryžmomis. Tokių geležinių viršūnių yra Salako (Zarasų raj.) senkapiuose, Tauragnų (Utenos raj.) kapinėse ir kitur. Keletą originalių perkryžų ir stiebo puošmenų turi Tauragnų (Utenos raj.) koplyčios kryžius (284 pav.).

Pažymėtinas Kernavės bažnyčios šoninio bokšto kryžius (277 pav.). Jis sukomponuotas taip, kad ir kryžmos centre, ir stiebo apačioje, ir viršuje, ir petelių galuose spindi tokio pat didumo saulės diskai, padabinti dar ir šiame regione mėgstamais trilapiais.

Labai savitą paminklų grupę sudaro Pasvalio kapinių kryžiai. Daugelis iš jų yra mediniai su geležiniais kryželiais; kai kurie su tradicinėmis saulutėmis ir mėnuliais. Kartais tos kryžių viršūnės su vėliavėlėmis (249, 250 pav.); kitose- iškaltos Betliejaus žvaigždės (252 pav.). Dauguma šių paminklų – vienastiebiai geležiniai kryžiai. Daug jų papuošta Lietuvoje išplitusiais S formos išraitymais. Gerokai nuo jų skiriasi ir, atrodo, yra vėlesni Brenčių, Daujėnų kapinių labai sudėtingos konfigūracijos kryžiai (su stilizuotais lapais, žiedais, S formos išraitymais kryžių išorėje ir stiebų viduje). Kai kurios iš šių konfigūracijų primena ir kapų tvorelių puošybą (258, 261 ir kt. pav.). Kartais šiuose kryžiuose naudojamos ir lietinės smailės (261-263 pav.).

Ypač darnią visumą sudaro aukšti šio krašto akmenų obeliskai ir juos vainikuojantys geležiniai kryžiai, kurie dažniausiai puošiami ažūriniais, subtiliai kalto metalo augaliniais motyvais (274 pav.).

Aukštaitijos stogastulpių ir kryžių puošyboje, dažniau nei Žemaitijoje, matoma darni medžio, akmens ir kalto metalo jungtis ir visuma.

Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ minimos literatūros sąrašas:

1. Adomonis T., Čerbulėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. – T. I. -V., 1987.
2. Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. – K., 1936.
3. Alekna R. Kalvių darbo antkapiniai paminklai Ramygalos apylinkių kapinėse//Kraštotyra. – V., 1969.
4. Alekna R. Vidurio Lietuvos XIX a. Pabaigos – XX a. pradžios geležinių memorialinių paminklų ornamentikos bruožai // MADA. – T. 3. – 1979.
5. Almanienė J. Kelmės miesto senosios kapinės (1978 -1979) // MA IIES. – B. 903;
ta pati. Tytuvėnų, miestelio kapinės (1977) // Ten pat. – B. 754.
6. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
7. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais // Gimtasai kraštas. – 1942. – Kn. V (sąs. 30).
8. Bagdanavičius V. Lietuviško koplytstulpio genezės klausimu (paskaita, mašinraštis), 1971.
9. Balys S. Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė // Margutis. – 1957. – Nr. 6 – 7.
10. Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta. – Čikaga, 1966.
11. Balys J. Saulinės dainos // Gimtasai kraštas. – 1934. – Nr. 31.
12. Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. – K., 1928.
13. Basanavičius ]. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra. – V., 1913.
14. Basanavičius J. Iš senovės lietuvių mitologijos. – V., 1926.
15. Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Lietuvių kryžiai / Surinko A. Jaroševičius. – V., 1912.
16. Bernotienė S., Mažeikienė O. XIV – XX a. 1 pusės kalvių dirbiniai. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1990 (mašinraštis).
17. Bezzenberger A. Über Grabkreuzformen // Mitteilungen der litauischen Litterarischen Gesellschaft. – T. II. – Heidelberg, 1887.
18. Brensztejn M. Krzyże i kapliczki żmudskie // Materiały antropologiczne-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1906.
19. Brückner A. Starożytna Litwa. – Pojezierze-Olsztyn, 1979.
20. Budreckis A. Senovės lietuvių tikėjimas ir lietuvių priešinimasis krikščionybei // Lietuva ir krikščionybė (Keturios paskaitos). – Toronto, 1987.
21. Buzas J. Dotnuvos apylinkės kapinės // Kraštotyra. – V., 1975.
22. Čerbulėnas K, Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė charakteristika // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. III. – V., 1966.
23. Čerbulėnas K. Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai // Naujoji romuva. -1938. – Nr. 1-2.
24. Čerbulėnas K. Tautinis elementas lietuvių kryžiuose // Naujoji romuva. – 1938. – Nr. 4-5.
25. Čerbulėnas K, Bielinskis F., Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
26. Čerbulėnas K., Zubovas V. Lietuvos vėlyvojo baroko architektūros bruožai // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. II. – V., 1964.
27. Čilvinaitė M. Kam stato ir kaip brangina žmonės kryžius ir koplyčias // Gimtasai kraštas. – 1938. – Nr. 3-4.
28. Dundulienė P. Lietuvių etnografija, – V., 1982.
29. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. – V., 1979.
30. Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. – V., 1989.
31. Dundulienė P. Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. -V., 979.
32. Encyklopedyja Powszechna. – T. XVI. – Warszawa, 1864.
33. G [adon] M. Opisanie Powiatu Telszewskiego w gubernii Kowienskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem polożonego. – Wilno, 1846.
34. Galaunė P. Lietuvių kryžiai (Čiurlionies Galerijos leidinys Nr. 1). – K., 1926.
35. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. – K., 1930.
36. Giedrienė R. Senojo nekrokulto apraiškos XX amž. lietuvių kapinėse ir jų priežiūros papročiuose // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
37. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika // L.K.M. Akademijos metraštis. – T. V. – Roma, 1970.
38. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių statytojai XIX-XX amž. // L.K.M. Akademijos suvažiavimo darbai. – T. IX. – Roma, 1982.
39. Gimbutas J. Mažosios Lietuvos krikštų formos // Lituanistikos darbai. – T. I. – Chicago, 1966.
40. Gimbutas J. Pasakojimai apie žemaičių kryžius ir koplytėles // Aidai. – 1965. – Nr. 5.
41. Gimbutas M. Ancient symbolism in Lithuanian Folk Art // Memoirs of the American Folklore Society. – Vol. 49. – Philadelphia, 1958 (naudotasi A. Andriuškevičiaus vertimu į lietuvių kalbą).
42. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – V., 1985.
43. Ginet-Pilsudzki B. Les croix lithuanienes // Extrait des archives suisses des traditions populaires. – T. XX. – 1916 (naudotasi K. Galaunienės ir J. Kontrimienės vertimais į lietuvių kalbą).
44. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. – Vilnius -Chicago, 1990.
45. Grinius J. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės // L.K.M. Akademijos metraštis. – Roma, 1970.
46. Grinius J. Vilniaus meno paminklai. – K., 1940.
47. Ivinskis Z. Medžių kultas lietuvių religijoje // Soter. – 1938. – Nr. 2(27); 1939. – Nr. (1) 28.
48. Ivinskis Z. Senasis lietuvių tikėjimas (atspaudas iš „Kūrybos“ 1944 m. Nr. 3).-K., 1944.
49. Ivinskis Z. Senovės lietuvių religijos bibliografija (atspaudas iš „Soter“). – K., 1938.
50.Jakštas A. Keletas žodžių apie mūsų kryžius // Židinys. – 1935. – Nr. 8-9.
51. Jucevičius L. A. Raštai. – V., 1959.
52. Jucewicz L. A. Rysy Żmuidzi. – Wilno, 1840.
53. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – V., 1976.
54. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. – V., 1981.
55. Kauno architektūra. – V., 1990 (mašinraštis).
56. Kaveckis M. S. Nyksta šventosios Žemaitijos rūpintojėlių mistika // Naujoji romuva. – 1937. – Nr. 12.
57. Kitkauskas N., Dzikas L. Žemutinės pilies Karalių rūmai // Kultūros barai. –
1988. – Nr. 6, 7, 8.
58. Kynas A. Vėjas ir jo reliktai liaudies mene // Mokslas ir gyvenimas. – 1989. – Nr. 8.
59. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter. – 1931. – Nr. 2; 1933. – Nr. 2; 1934. – Nr. 2; 1936. – Nr. 1; 1937. – Nr. 1, 2; 1938. – Nr. 1.
60. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Gimtasai kraštas. –
1943. – Nr. 31.
61. Kontrimas Č. Apie lietuvių liaudies memorialinius paminklus ir jų geležines viršūnes (mašinraštis).-T. I. – K., 1984.
62. Kontrimas Č. Geležinės viršūnės // Kultūros barai. – 1989. – Nr. 8.
63. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis, – V., 1966.
64. Krzywda-Polkowski F. Krzyże na Litwie // Materialy wydawnictwo towarzystwa „Polska sztuka stasowana“. – D. II. – Kraków, 1909.
65. Kulikauskas P. Iš metalų panaudojimo Lietuvoje istorijos // Iš lietuvių kultūros istorijos. – T.II. – V., 1959.
66. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1958.
67. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. II. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
68. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. – T. I – VL – Chicago, 1980-1987.
69. Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. – V., 1969.
70. Lietuvių enciklopedija. – Boston, t. XIII. – 1958; t. XV. – 1968.
71. Lietuvių etnografijos bruožai. – V., 1961.
72. Mannhardt W. Letto-Preubische Götterlehre. – Riga, 1936.
73. Mažiulis A. Lietuvos kryžius ir jo kilmė // Aidai. – 1951. – Nr. 2.
74. Mažiulis A. Saulės dievinimo atošvaistės Pasarčių krašte // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
75. Mickevičius J. Liaudies menininkas Antanas Klanius-Klanevičius // Kraštotyra. -V., 1975.
76. Mikėnaitė A. Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės. LTSR dailės muziejaus katalogas. – V., 1971.
77. Mikšys Ž. Pastabos dėl koplytėlių ir kryžių forminių elementų // Aidai. – 1957. – Nr. 8.
78. Milius V. Kapinės – etnografinių tyrimų objektas // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. – V., 1972.
79. Milius V. Klaipėdiečių antkapinių paminklų įrašai // Kraštotyra. – V., 1986.
80. Milius V. Miestelių kapinės // Lietuvos miestelis (Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus metodinė-mokslinė medžiaga). – Rumšiškės, 1986.
81. Milius V. Rokiškio rajono kaimų ir miestelių kapinės // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. – V., 1981.
82. Moszynski K. Kultura ludowa slowian. – D. I-H. – Warszawa, 1967, 1968.
83. Perkovskis J. Ornamentas, forma ir simbolika Žemaitijos liaudies mene (mašinraštis, vertimas į lietuvių kalbą; parašyta iki 1940 m.).
84. Perkowski J. O krzyżach i kapliczkach przydrożnych żmudskich i polskich // Dzień Koweński. – 1929. – Nr. 130-147.
85. Petrulis J. Senieji liaudies menininkai // Mokslas ir gyvenimas. – 1965. – Nr. 10.
86. Petrulis J., Žemaitytė Z. Žaismingųjų saulučių kūrėjai // Kultūros barai. – 1966. – Nr. 7.
87. Pocius Z. Kapinės ir antkapiniai paminklai // Merkinė. – V., 1970.
88. Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. – K., 1938.
89. Reallexikon der Urgeschichte. – T. VII. – Berlin, 1926.
90. Reinfuss R. Ludowe kowalstwo artystyczne w Polsce. – Wrocław, 1983.
91. Rimantienė R. Akmens amžiaus tikėjimai Lietuvoje // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
92. Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. – V., 1984.
93. Rimantienė R. Nida. – V., 1989.
94. Rimantienė R. Šventoji, I. Narvos kultūros gyvenvietės. – V., 1979.
95. Rimantienė R. Šventoji, II. Pamarių kultūros gyvenvietės. – V., 1980.
96. Römer A. Ubiore wloscian i krzyże na żmujdzi // Tygodnik Ilustrowany. – 1860. – Nr. 40.
97. Rūkštelė A. Lietuvių kryžiai. Jų kilmės aiškinimai ir trūkumai // Draugas.-
1957. – Kovo 9.
98. Rūkštetė A. Lietuvių tautodailė. – K., 1929.
99. Rūkštelė A. Vilniaus kryžiai. – K., [1937].
100. Salvatori G. L’art Rustique et Populaire en Lithuanie. – Milano, 1925 (naudotasi J. Kontrimienės vertimu į lietuvių kalbą).
101. Stravinskas A. Nagingų kalvių šeima // Kultūros barai. – 1967. – Nr. 12.
102. Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. II.-Lietuvių liaudies menas. – V., 1990.
103. Širmulis A. Liaudies kūrybos tradicijų keliu // Menotyra. – T. X.-V., 1981.
104. Širmulis A. Prakalbinti akmenys // Kultūros barai. – 1971. – Nr. 10.
105. Širmulis A. Prielaidos lietuvių liaudies skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai, – Kn. 5. – V., 1983.
106. Šlapelis I. R. – K. Bažnyčios meno istorija. – K., 1935.
107. Šliavas J. Ar teisingai vadiname // Kraštotyra. – V., 1975.
108. Šliavas J. Žeimelio apylinkės. – K., 1985.
109. Szukiewicz W. Krzyże zdobne w gubernji Wilenskiej // Wisla. – T. VII. – Warszawa, 1903.
110. Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastikowym // Materialy antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1907.
111. Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T. l-IV. – V., 1985-1988.
112. Tautavičienė B. III-XVI a. sidabriniai ir sidabru puošti dirbiniai. LTSR istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1981.
113. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI-XVIII amž.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
114. Urbanavičius V. Šventaragio slėnis: legendos ir faktai // Kultūros barai. –
1987. – Nr. 12.
115. Vaitkunskienė L. Archeologiniai duomenys apie gyvulių kultą žemaičių religijoje m. e. 1 tūkstantmečio viduryje // MADA. – T. 3. – 1985.
116. Vaitkunskienė L. Mitologiniai ir ritualiniai simboliai m. e. 1 tūkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje // MADA. – T. 3. – 1986.
117. Varnas A. Lietuvos kryžiai (albumas). – T. 1. – K., 1926.
118. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. – V., 1987.
119. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius // Kultūros barai. – 1988. – Nr. 1.
120. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. – V., 1983.
121. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. – V., 1986.
122. Vilniaus architektūra. – V., 1985.
123. Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a.-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais // Iš lietuvių kultūros istorijos, III. – V., 1961.
124. Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amžiais. – V., 1970.
125. Wilke G. Die Religion der Indogermanen in archaeologischer Beleuchtung. – Leipzig, 1923.
126. Zubovas V. Lietuvos XVII a. architektūra ir vietinių tradicijų raida //’ LTSR architektūros klausimai, III. – V., 1966.
127. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. – V., 1988.
128.Žemaitytė Z. Saulėmis švytintys paminklai (mašinraštis).
129.Žemaitytė Z. Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai // Dailėtyra (straipsnių rinkinys). – V., 1981.
130. Žemaitytė Z. Tautodailė // XX a. lietuvių dailės istorija, I. – V., 1982.
131 – 141 Rusiška literatūra (žiūr. originalą knygoje).