Apie ką byloja Lietuvos herbas?

Heraldika yra istorinė disciplina, tirianti herbus, jų atsiradimo ir vystymosi istoriją, herbų sudarymo principus ir kanonus, aprašanti heraldikos taisykles, herbų simboliką, spalvinius ir kompozicinus sprendimus, herbų elementų prasminę ir simbolinę reikšmę.

Lietuvos heraldika, kaip praktinių ir teorinių taisyklių sistema ir disciplina susiformavo jau XIII amžiuje. Vien tik parsidavę rusams sovietiniai lietuviai istorikai Lietuvos heraldiką kildina nuo XIX amž. (žiūr. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 4 t.,
p.317 ), nes rusų valdžia iš vis negalėjo pakęsti, kad Rusijos okupuoti kraštai gali turėti senesnę ir turtingesnę istoriją, kultūrą ir civilizaciją. (Pažiūrėkite rusų metraščius, kurie buvo net keturis kartus perdirbti vien tam, kad pateisintų didžiarusiškąjį šovinizmą. Vien Karamzino “Rusijos istorija“ akivaizdžiai demonstruoja netiesą, įrodinėjant, kad rusai niekuomet nebuvo Aukso Ordos nelaisvėje, kad visi rusų kunigaikščiai net nebuvo totorių kilmės).

Tas pats atsitiko ir su heraldika. Rusai heraldikos neturėjo iki tol, kol Rusijos caras Petras I nepabuvo užsieniuose. Ir tik 1721 m. sausio mėn. 28 d. caro įsaku buvo įkurta speciali Geroldmeisterinė kontora, sudarytas jos darbuotojų sąrašas, ant kurio Petras I savo ranka uždėjo rezoliuciją: “Iз сих надлежит быт двум, одному герольдъмейстеру, другому рекитмейстеру, которых выбрат балатированем“. Štai nuo tada buvo pradėti kurti ir Rusijos imperijos, Rusijos miestų herbai ir net rusų bajorų herbai. Atvirai kalbant, Rusijos herbus sukūrė italas iš Pjemonto Franciskas Santi, šiek tiek Paryžiuje mokęsis istorijos mokslų “artimų heraldikai“. Su Petru I-uoju F. Santi, tarnavęs patarėju pas landgrafą Gessen-Gomburgą, susitiko Amsterdame 1717 metais.

Lietuva, iš tiesų, didikų ir bajorų herbus turėjo, ko gero, vienus seniausių Europoje. Ypač archaiški, sukurti iš “žvaigždinio rašto“ – runų buvo Gediminaičių, Bersnevičių, Blusių, Kęstartų, Kosmauskų, Pukštų, Rimvydų, Skorulskių, Vijūkų ir kitų herbai. Miestų ir valstybės heraldika vystėsi taip pat, kaip ir visoje Europoje, t. y. XIII – XV amž. Net žymiai vėliau, – 1413 metų Horodlės sutartyje 50 lietuvių bajorų šeimų, recipuodami europietišką ir lenkišką heraldiką, nubrėžia elitinį stambiosios bajorijos ratą. Pavyzdžiui, Gediminaičiai pripažįstami Romos imperijos karaliais, o Kaributai, Radvilos ir Giedraičiai Romos imperijos kunigaikščiais. Šitokių aukštų titulų nebuvo Latvijoje, Estijoje, Gudijoje (beje, Gudija yra Gediminaičių tėvonija, o Gardinas– jų sostinė), nei Ukrainoje, nei, juolab, Rusijoje (būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijoje visi kilmingieji, ypač Rusijos carų dinastijos, kunigaikščiai ir grafai, norėdami įrodyti tikrąjį savo kilmingumą, “mėlynąjį kraują“, garbingą ir senovinę kilmę, save kildina iš lietuviškų giminių, net ir garsusis rusų kinorežisierius S. Michalkovas, ir tas skelbiasi esąs kilęs iš Gediminaičių, – deja, tai yra netiesa, nes ne tik Gediminaičiai, bet jokia kilminga lietuvių giminė niekada nėra giminiavęsi su žydais (Michalkovai iš tiesų yra žydai-šiksai).

Iš anksčiausių lietuviškų herbynų galima paminėti “Analekta digesta herbow Panstwa W.X. Litewskiey“, Wenecya, Aldus Manutius, 1499. “Summariusz kleynotow Abo herbow Panstwa i Rycerzstwa Korony Polskiey y W.X. Litewskiey“, Krakowie, 1621 ir t. t. Lietuvos valstybiniai ir giminių herbai įtraukiami ir į kitų šalių herbynus. Pvz. XV amž. flamandų dailininkas Bergshamaras paruošia herbyną Burgundijos hercogui ir ten patalpina Lietuvos valstybinį herbą. Be to heraldiką nagrinėjo ir herbynus sudarinėjo Jonas Dlugošas, Albertas Vijūkas – Kojelavičius, J. A Jablonovskis ir daugelis kitų. Beje, XV-XVI amž. Lietuvos didikai buvo vieni iš labiausiai išsilavinusių žmonių Europoje, – jie rašė įvairiomis pasaulio kalbomis, bet daugiausia lotynų kalba, kuria tuo metu rašė visi išsilavinę europiečiai, leido savo knygas ne tik Lietuvoje, bet ir kituose Europos miestuose, netgi pirmąją spausdintinę knyga Anglijoje paruošė ir išleido lietuvis Jonas iš Vilniaus. Baltarusiai savo pirmąją knygą Skorinos “Apostolą“ atspausdino Vilniuje, o rusų spaustuvininkas Ivanas Fiodorovas mokėsi knygų spausdinimo Vilniuje pas Skoriną.

Renesanso laikais lietuviški herbynai buvo spausdinami Europos spaustuvėse, jų dažnai būdavo galima gauti pavasarinėse ir rudeninėse Frankfurto knygų mugėse, kurios jau nuo XV amžiaus pabaigos būdavo kasmet rengiamos. Jei kam tektų savo akimis pamatyti tomų tomus Lietuvos herbynų, kurie yra saugomi Lietuvos Istorijos archyve, iškart suprastų kiek daug Lietuvoje buvo diduomenės ir kilmingų žmonių, garbingų karvedžių ir bebaimių riterių. Belieka tik paminėti kiek jų paguldė galvas kovose už Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. Nepaliaujami mūšiai su totorių-mongolų orda, Krymo totoriais, turkais, rusais, visa Europos riterija, kuri su Romos popiežiaus palaiminimu skelbė vieną po kito karo žygius Lietuvai (kažin kuris iš Lietuvos Seimų pareikalaus, kad Romos popiežius ir Europos tautos atsiprašytų Lietuvos už 200 metų vykdytus kryžiaus ir kalavijo žygius prieš lietuvių tautą ? Vasario mėn. 19 dieną sukako 865 metai, kai popiežius Grigalius IX 1236 m. savo bule paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį prieš lietuvius). Būtina paminėti, kad jei XVI-XVII amžiuje Prancūzijoje bajorija sudarė tik 1% gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje – 5% bajorų, tai Lietuvoje bajorai sudarė net 10% gyventojų!

Talentingi karyboje, mūšių strategijose ir taktikose Lietuvos riteriai ne tik sumušė chano Batijaus nenugalimąją armiją, bet ir tuo sustabdė mongolų invaziją į Europą. Kita vertus, ypač gabūs progresyvios ginkluotės kūrime, jie turėjo ne tik geriausiai ginkluotą kariuomenę, bet ir sukūrė ateities ginkluotę – artilerijos teoriją ir net nūdienos raketinę artileriją. (Žiūr. “Artis Magnae ArtilleriaePars Prima.Studio et Opera Casimiri Siemienowicz, Equitis Lithuani, olim Artilleriae Regni Poloniae Proprefecti.“ Amsterdami, apud Joanaem Janssonium, 1650. Netgi nagrinėjant K. Ciolkovskio reaktyvinių aparatų projektus, matyti, kad jie sudaryti Kazimiero Semenavičiaus darbų pagrindu).

Anais laikais heraldiką išmanė tik specialiai paruošti žmonės – heroldai, kurie būtinų būtiniausiai privalėjo būti mažiausiai antros kartos bajorai, nes be specialių mokslų ir pastovių studijų dar privalėjo turėti ir įgimtą genetinį heraldikos simbolių ir spalvų pajautimą. Beje, herbus paišyti taipogi galėjo tik bajoriškos kilmės žmonės – demiurgai, – tai buvo kanonas. Kad tas būtina, net dabar galima pamatyti, ypač kai žurnalistai, aprašydami Lietuvos valstybės, miestų ar didikų herbus, nemato pačio herbo, jo esmės, o tik herbo kartušą, – dekoratyvinį puošimą (tas dalykas heraldikoje vadinasi asemija). Kitaip sakant, mato ne Leonardo da Vinči “Moną Lizą“, o vien tik šio paveikslo paauksuotus rėmus.

Pamėginkime išsiaiškinti ar nūdienos Lietuvos herbas, kurį yra savaip interpretavęs ir nupaišęs mužikiškos prigimties dailininkas A.Každailis ir jį recenzavęs tokios pat kaimiškai mužikiškos prigimties heraldikos žinovas E.Rimša, atitinka heraldikos discipliną, senovinę Lietuvos herbo eksplikaciją ir differentia specifica (būdingas ypatybes) ar jis yra adekvatus ir ekvivalentus tikrojo Lietuvos herbo prototipui.

Jokiu būdu nepretenduojant į mediavistikos ir heraldikos adeptus, bet bėgliu žvilgsniu pažiūrėjus į šiandienos Lietuvos herbą, iš karto galima pasakyti, kad jis yra sukurtas nors ir gera intencija, bet aprioriškas (neparemtas faktais) ir ekvivokcinis (sukeliąs išraiškų daugiaprasmybę).

Lietuvos valstybės herbu yra laikomas nuo Vytauto Didžiojo laikų naudojamas herbas “Vytis“, apibūdinamas viduramžiškai glaustai ir aiškiai: “Rikis ant šuoliuojančio žirgo“ (Rikis – karo vadas). Heraldiškoji Lietuvos herbo eksplikacija skamba kiek kitaip: “Karališkos spalvos purpuriname skyde ant balto žirgo, šuoliuojančio į Rytus, baltas Rikis veda kovon. Rikio iškeltas kalavijas rodo parengtį, o Rikio lietuviškame skyde matyti Lietuvos Karališkosios giminės Gediminaičių herbas “Stulpai“.

Lietuvos valstybinė vėliava – purpuro spalvos (ne raudona, o purpuro spalva Europos heraldikoje yra karališkoji spalva) lauke baltas Vytis. Šitą vėliavą Lietuva turėjo 500 metų, su šia vėliava Lietuva nugalėjo Žalgirio mūšyje, ją matė sumušti turkai, totoriai, rusai, mongolai, lenkai, vengrai, kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, su ja buvo sutriuškinti nenugalimieji švedai. Su ja ėjo į 1794 m., 1830-31 m., 1863 m. sukilimus. Ją žinojo visa kilmingoji Europa, pradedant Romos imperatoriais ir baigiant smulkiausiais bajorais.

Tai kodėl Lietuva taip staigiai pakeitė savo vėliavą? Atsakymo reikėtų ieškoti Nepriklausomos Lietuvos Pirmojo Seimo nutarimuose: čia atsitiko taip pat kaip ir Rusijoje, – ten valdžią užgrobę Rusijos žydai ir pusžydžiai atsisakė carinės valdžios atributų ir pasitvirtino raudoną vėliavą, Lietuvoje, į valdžią atėję iš valstiečių paėję inteligentai taip pat atsisakė karališkųjų valdžios insignijų, antra vertus, tuo metu Seime buvo tik vienas kilmingas lietuvis, kurio balsas ir argumentai apie Lietuvos valstybines insignijas to meto Seimo daugumai buvo nesuprantamas, tad bendroje nepriklausomybės euforijoje buvo nutarta sukurti ir naują, nepriklausomą vėliavą.

Vėliavą, aišku, kūrė žmogus nieko neišmanantis heraldikoje. Heraldikoje kiekviena spalva ir kiekvienas spalvų derinys turi savo simbolinę reikšmę, nežinant jų, bet naudojant savo giminės, o ypač valstybės insignijose ir atributikoje, galima apsijuokti prieš visą pasaulį.

Būtent tas ir atsitiko su nauja Lietuvos vėliava – trimis juostomis – geltona, žalia ir raudona. Heraldikoje šis chromografinis junginys yra tarpusavyje nesiderinantis, afektuotas, nerekomenduotinas. Šį spalvinį derinį Europos valstybėse galėjo naudoti vien tik karalių juokdariai-kvailiai.

 

 

Jei karaliaus valdžios insignijos buvo karūna ir skeptras,

 

 

 

popiežiaus – tiara ir raktai,

vyskupo – mitra ir pastoralas,

 

– tai karaliaus juokdario-kvailio distinkcijos (skiriamieji ženklai) buvo medžiaginė trimis geltonu-žaliu-raudonu galais kepurė su skambaliukais ant galų ir barškutis su kiaulės pūsle ar asilo galva.

I-jo Lietuvos karaliaus Mindaugo ir II-jo Lietuvos karaliaus Vaišelgos karūna

Vytauto karūna, lenkų pavogta ir saugoma Krokuvoje.

Karaliaus valdžios atributai – karūna ir skeptras pagal heraldika yra aukščiausios ir švenčiausios tautos insignijos ir todėl jokiu būdu nenaudotinos jokiems kitiems tikslams.

Deja, jei lietuvių tauta po Nepriklausomybės paskelbimo pasirinko ne patrimonialinį, o adventyvinį diletantišką valstybės simbolio – vėliavos sprendimą, patys sau pasirinko ir pasitvirtino kvailių vėliavą, tai ar galima stebėtis, kad jau ir mūsų dienomis išrinktą kvailių “karalių“ ar kokią nors blondinę apdovanoja tikra karūna?..

Labai gaila, kad ir naujojo šiandien naudojamo Lietuvos herbo kūrėjai nebuvo susipažinę su heraldikos reikalavimais ir neturėjo Lietuvos herbo apercepcijos, aksesuarų ir atributų architektonikos, chromografijos dimensijų. Naujai sukurto herbo nūnai neįmanoma tapatinti su senuoju Lietuvos herbu. Matyti, kad herbo kūrėjas dailininkas A.Každailis ne atkūrė, o nepaisydamas jokių heraldikos taisyklių ir kanonų, sulig savo savimone, mužikišku mentalitetu ir išsilavinimo lygiu interpretavo herbo prasmę ir esmę, o jo ranką vedžiojo mužikiškai smerdiška pasąmonė ir tik toks Lietuvos istorijos suvokimas bei negarbingas, neorus, o tas pats mužikiškai vergiškai nuolankus, pataikaujantis kitoms, galingesnėms valstybėms, mūsų valstybės esmės ir jos ateities vizijų supratimas. Tokios kūrybos rezultatas – šiandien naudojamas diskredituojantis Lietuvą herbas.

Ekstrapoliuojant naujai sukurto Lietuvos herbo atributus, pamėginsime parodyti svarbiausias naujojo herbo klaidas ir herbo kūrėjo asemiją. Šis samprotavimas yra heraldiškai diskursyvus, tad ir nediskutuotinas.

Šiuolaikinio Lietuvos herbo chromografinis sprendimas yra paremtas XV amž. flamandų demiurgo chromografija. Mėlynos spalvos į Lietuvos herbo įvedimas yra renesanso laisvių ir flamandiškos chromografijos sampratoišraiška. Ši polichromija yra svetima “Vyčio“ prototipo chromografijai. Reikia žinoti, kad patys seniausieji herbai daugiausia būdavo monochromiški, tas matyti ir seniausiame “Vyčio“ aprašyme. Žodžiu, nūdienis Lietuvos herbo spalvinis sprendimas yra heraldiškai klaidingas ir principialiai nepriimtinas.

Lietuvos Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pinigėliuose (denaruose), Vytauto Didžiojo antspauduose ir herbuose “Vyčio“ kryptis buvo į Rytus (nagrinėjant herbus, jo adversas dedamas į Šiaurę,

tad į kairę pusę bus Vakarai, į dešinę – Rytai. ).

 

Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, 1388 m savo antspaude “Vytį“ pasuka į Vakarus.

Sunku dabar pasakyti kodėl taip buvo padaryta, – ar tai Jogailos nurodymu, norint įrodyti, kad jis priklauso ne Kęstučio giminei, o Algirdo ir todėl veda savo tautą iš Rytų į Vakarus, ar tai yra atsitiktinė graverio klaida (kas mažai tikėtina, nes heraldikoje klaidų negalėjo būti, – čia kiekviena atributikos detalė turi savo reikšmę ir prasmę). Kęstučio ir Vytauto Didžiojo “Vyčio“ kryptis į Rytus turėjo savo simbolinę prasmę, – atkovoti savo protėvynę ir visą laiką rodyti slavų gentims, pretenduojančioms į Lietuvos teritoriją, savo pasiruošimą kovai, perspėti ateivius iš Rytų, kad Lietuvos valstybė yra galinga, karinga ir visada pasiruošusi duoti kovingą atkirtį interventams.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo Herbe buvo pavaizduotas šuoliuojantis karo žirgas (žemaitukų veislės žirgas, kurie pasižymėjo nepaprastu ištvermingumu, gebėjimu nubėgti didelius atstumus, greitu jėgų atgavimu, vikrumu ir ypatinga drąsa). Dabartiniame herbe, jei nagrinėsime žirgą pagal jo konstituciją ir eksterjerą, pavaizduotas nebe ž i r g a s, o a r k l y s, – pagal hipologijoje surinktus eksterjerus ne barbansonas arba anglezas (kas dar galėtų būti), bet jau grynai mužikiškos savimonės, pasąmonės ir rankos sukurtas bei nupaišytas sunkus kinkomasis arklys, gal būt kokios nors fryzų veislės, o gal ir sunkusis Lietuvos arklys.

Jei sename Herbe žirgas šuoliuoja, (pagal žirgo konstitucija – žirgo žingsnis, eiga, bėgimas, risčia, šuolis turi atitinkamą kojų išsidėstymą, ir pagal piešinyje pavaizduotą kojų išsidėstymą galima drąsiai spręsti kokiame judesyje yra žirgas) tai naujajame jo poza yra išgąsdinto ir pasibaidžiusio arklio poza su užriesta šuns (?!!!) uodega. Kariniai žirgai, kaip dabar pavaizduota herbe, Lietuvos kariuomenėje taip kamanojami nebuvo (tas matyti iš archeologinių iškasenų), tai yra ne karo žirgo kamanos, o ką tik iškinkyto ištrauktos žagrės ar važio darbinio arklio pavalkai – plėškės (Pvz. Nr. 7). Jeigu viduramžių karuose lietuvių žirgai taip būtų buvę kamanojami, tai raiteliai turėjo būti tikri komikadzės, – jau pirmosios atakos metu būtų buvę aplipti pėsčiųjų karių, o raitelis nutrenktas žemėn. Čia būtina pažymėti, kad Lietuvos kariuomenėje kiekvienas karys buvo raitas ir tik neturtingoje arkliais Europoje vien tik riteris būdavo raitas, o jo palyda – pėsčia. Arklio apkarstymas įsikabinimo virvėmis atsirado Vokietijoje XIV amž., kai riteris jodavo, o šalia jo, įsikibę į tempiamąsias virves, žygį sau lengvindavo pėstieji riterio knechtai. Tad, atsižvelgiant į anų laikų karybos ekipuotę, Lietuvos herbe žirgas gali turėti tik kamanas ir balną.

Senajame herbe ant karinio žirgo buvo Rikis – karo vadas. Dabartiniame – ant išgąsdinto ir vizginančio lyg šuo uodegą darbinio arklio sėdi eilinis karys, – tai matyti pagal kario ekipuotę. Karo vadai visuomet būdavo lengviau šarvuoti, negu pirmose eilėse besikaunantys riteriai. Čia vėlgi matyti dabartinio herbo atributų profonacija, – jei yra pavaizduotas sunkiai šarvuotas riteris, tai po juo turėtų būti ir sunkiai šarvuotas žirgas, – tokių esminių klaidų to meto nei kariai, nei, juolab heroldai ar demiurgai negalėjo daryti. Tai yra panašu į tai, jei greitašaudį minosvaidį “Katiušą“ pritvirtinti prie vaikiško vežimėlio…

Būtų gerai, kad ant to išgąsdinto arklio sėdėtų nors karys, bet pagal piešinį matyti, kad čia yra ne karys, o šlykštus chuliganas. Pagal anų laikų etiketą pakėlus šalmą parodyti barzdą kitam riteriui buvo didžiausias įžeidimas, tai panašiai tas pats, kai moterys atsuka nugara ir pakelia sijonus… Šis kurtuazinis dalykas buvo atsiradęs ne atsitiktinai. Siuzereno vasalai be jo leidimo neturėjo teisės aiškintis savo santykių ar kautis savo tarpe, siuzerenui amžinų kovų ir karų laikotarpiu buvo brangus ir reikalingas kiekvienas pajėgesnis karys. Kad išsiaiškinti savo jėgas, arba net teisminius ginčus, buvo rengiami riterių turnyrai, kur teisus visada būdavo tas, kas buvo galingesnis, – nugalėtojas. Bet ir anais laikais būdavo visokių avantiūristų, mėgėjų pasikauti, įžeisti. Tokiems peštukams, kad mirtinai įžeisti kitą riterį, kuris, sakykime, griežtai laikydavosi savo siuzereno nurodymų be reikalo nekovoti, reikėdavo tik, pakėlus šalmo antveidį, parodyti barzdą…

Senajame herbe Rikio ekipuotė atitiko XII amžiaus ekipuotei, – ant galvos buvo uždėtas lietuviškas į viršų smailėjantis šalmas kairėje rankoje laikė lietuvišką trikampį skydą, o dešinėje rankoje laikydamas akinaką, (trumpą platų dviašmenį, patogų signalizavimui ir kautynėms kalaviją) rodė signalą “Pasiruoškite mūšiui!“ Dabartiniame herbe aiškiai matyti, kad ant išgąsdinto su vizginama šuns uodega darbinio arklio sėdi eilinis kareivis su utriruota XVI amžiaus ekipuote dešinėje rankoj laikydamas espadoną (dvirankis kalavijas), kuris Europos kariuomenių ginkluotėje buvo pradėtas naudoti irgi nuo XVI amžiaus, ir, be to, šis kareivis espadonu rodo signalą “Visiems atsitraukti!“

O dabar pats svarbiausias herbo akcentas – kario skydas (buvo minėta, kad jis neatitinka lietuviško skydo formos, – dabartiniame herbe pavaizduotas XVI amž. germaniškos ginkluotės skydas). Būtent skyde atsispindi herbo kvintesencija, – dabartiniame kario skyde pavaizduotas vadinamas bizantiškasis kryžius, kurį šiandienos istorikai vadina “Jogailos herbu“. Tai yra heraldinis nonsensas. Visos lietuvių giminės yra patriomonialinės. Jogaila yra Algirdo sūnus – Gediminaitis, tad ir jo, kaip ir Vytauto herbas yra Stulpai.

Jogaila, norėdamas atsiriboti nuo Vytauto, kuris jau nuo seno Lietuvoje savo antspauduose ir herbe naudojo Gediminaičių giminės herbą – Stulpus, tapęs Lenkijos karaliumi, į savo antspaudą įdėjo savo motinos Julijonos giminės ženklą. Julijona kildino save iš Bizantijos imperatorių giminės ir buvo stačiatikiškos tikybos, beje tokios pat tikybos buvo ir Jogaila iki tol, kol Lenkijoje nepersikrikštijo į žydiškai katalikišką tikėjimą. Šitas stačiatikiškos tikybos simbolis ir šiandien daug kur naudojamas, – jį turi tos slavų tautos ir valstybės, kurių valstybinė religija yra stačiatikiškas tikėjimas.

Štai pažiūrėkite, kaip rusų okupantai 1878 metais aprašo Lietuvos herbą: “В червленом щите, на серебряном коне, покрытом червленым трехконечным с золотою каймою ков-ром, серебряный вооруженный всадник (pogon), с подъятым мечом и со щитом, на коем осьмиконечный червленый крест (герб великого княжества Литовского)“, – pasirodo, kad pagal rusų okupantus Lietuvos herbu privalo būti rusų stačiatikių kryžius?!.

Apibendrinant, belieka pasakyti, kad Europoje yra daug žmonių išmanančių istoriją ir heraldiką, daug yra ir aristokratų: karalių, kunigaikščių, markizų ir grafų, lordų ir bajorų, užimančių svarbias politines, ekonomines ir finansines pareigas. Nekalbėsime, ką jie galvoja, pamatę šiuolaikinius Lietuvos vėliavą ir herbą. Pažiūrėkime Vokietijos arba Prancūzijos kaimelyje gyvenančio kokio nors nusigyvenusio riterio ainio akimis į Lietuvos vėliavą ir herbą. Štai kaip bet kuris apie heraldiką išmanantis žmogus, pasižiūrėjęs į kaimiečio A.Každailio atkurtą Lietuvos herbą pasakytų:

“ Iš vėliavos matyti, kad tai kvailių šalis, o pagal herbą galima pasakyti, kad ši valstybėlė atsirado tik XVI amžiuje, tai yra vien tik mužikų žemdirbių kraštas, kurie, neturėdami jokio orumo ir būdami šlykštūs chuliganai, visuomet visų bijodavo, pataikaudavo, stengdavosi įsiteikti, o norėdami pragyventi, visi iki vieno samdydavosi į svetimas kariuomenes. Jie niekada neturėjo savo kariuomenės ir ginkluotės, o naudojo tik trofėjinę europiečių ekipuotę ir pavogtus iš vokiečių valstiečių darbinius arklius. Jie ypač bijojo ir tebebijo Vakarų. Šitos šalies žmonės yra slavai ir nežino kito tikėjimo tik stačiatikišką, kitaip sakant, jie visi iki vieno yra priklausomi Maskvos metropolitui, ir todėl vykdė ir tebevykdo Rusijos įsakymus“…

Galų gale šiandien jau galima pasižiūrėti į naująją Lietuvos Banko proginę 50 litų monetą, kurios vienoje pusėje yra pavaizduotas Kriviškių kapinyne prie Kernavės rastų sidabrinių monetų Vytis, (monetos buvo kaldinamos Vilniuje, Valdovų rūmų teritorijoje 1387-1390 m). Čia aiškiai regime jo rytinę kryptį, žirgo ir Rikio ekipuotę.

Kad aboliuoti (panaikinti) netikusią, neadekvačią ir neakvivalenčią Lietuvos herbo prototipui, odiozinę, diskredituojančią Lietuvą nūnai naudojamą herbo parodiją, ab inkunabulis reikia herbo atkūrimą patikėti tik bajoriško kraujo heroldams ir demiurgams, kurie žino, kad herbo atkūrimas ir tvirtinimas turi būti atsižvelgtas net į žvaigždžių kansteliacijas.

Antra vertus, pats laikas suvokti savo istoriją, įgyti nors kiek savo vertės ir orumo supratimo, neduoti preteksto kitiems tyčiotis iš švenčiausių Lietuvai dalykų. Kodėl šių dienų Lietuvos herbo perpaišymas yra tapęs nediskutuotinu dalyku? Kodėl mužiko Arvydo Každailio sąmonės ir pasąmonės kūrinys arklys su šuns uodega yra tapatinamas su šventąja karve, apie kurią negalima net kalbėti?

Matyt, tai yra atsitikę iš bukagalviškumo, mažo išprusimo, visiško heraldinės disciplinos nesupratimo ir todėl atsiradusios baimės būti išjuoktam ir nesuprastam. Tas būdinga visiems, kas dar nesugebėjo atsikratyti komunistinio mąstymo. Kaip kitaip galima paaiškinti kilusį debiliškai idiotišką ažiotažą dėl K.Prunskienės apdovanojimo “kunigaikštienės“ titulu, o ir ji pati, pagal elgesį matyti yra tokia pat arogantiška bukagalvė nemokša, jei nesugebėjo atsisakyti “prosų“ ir lauko išviečių kunigaikštienės titulo…

Regis pats laikas paskelbti pilietinę akciją dėl
naujo Lietuvos Herbo
atkūrimo konkurso.

Čia pateiktas išsamus Lietuvos Herbo aprašymas suteikia galimybę kiekvienam, gerbiančiam Lietuvos istoriją ir kultūrą, sugebančiam nors kiek piešti, sukurti savą Lietuvos Herbo viziją. Savo kūrinius siųskite į Prezidentūrą, Seimą, gal ten sėdintys bukagalviai mažamoksliai valdininkai kada nors supras heraldikos discipliną, o mes vėl galėsime turėti garbingą ir orų savo valstybės Herbą.

Lietuvos gerbas: Rikis-Vytis su Gedimino Stulpais, 15 a.

Šaltiniai: Rimša E. “Lietuvos valstybės herbas“ in Lietuvos heraldika. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – T. I. – Sudarė Edmundas Rimša. – P. 9, 15-16.
Trinkūnas J. “Vytis“ in Trinkūnas J. Baltų tikėjimas: lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. – Vilnius: Diemedis, 2000. – P. 110.
Dawne dokumenty państwowości polskiej. Old Documents of Polish Statehood. 2000. – Warszawa: Kancelaria Sejmu, Wydawnictwo Sejmowe, 1999.

Literatūra: “Analekta digesta herbow Panstwa W.X. Litewskiey“, Wenecya, Aldus Manutius, 1499. “Summariusz kleynotow Abo herbow Panstwa i Rycerzstwa Korony Polskiey y W.X. Litewskiey“, Krakowie, 1621

Baume W. Der altpraeussishes Shild. “Alt-Preussen“, 6 Jahrgang,1,1941.

Bochenski Z. Polskie szyszaki wczesnosredniowieszne. Krakow, 1930.

Nadolski A. Studija nad uzbrojeniem polskim w X, XI, XII wieku. Lodz, 1954.

Bartninkas M. Lietuvos Vytis. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995. – 95 p.
Blynas M. Lietuvos Vytis: Karalius Mindaugas, Medininkai ir… Istorinių–kultūrinių straipsnių rinkinys. R.Žymanto leidykla, 1993. – 96 p.
Lukšaitė I. “Dėl žodžio “Vytis“ in Mūsų praeitis. – 1990. – Nr. 1. – P. 120-125. – (Lietuvos istorijos draugijos leidinys).

Radzvilovaitė E. Lietuvių genčių skydai II-VIII amž. MA Darbai. A.2,1966.p.130.

Rimša E. “Lietuvos valstybės herbas“ in Lietuvos heraldika. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – T. I. – Sudarė Edmundas Rimša. – P. 9-18.

Sarnowska W. Miecze wczesnosredniowiescne w Polsce, “Swiatovit“, XXI,1955.

Volkaitė – Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amžiais. Vilnius, 1970.

Арсеньев. Ю. И. Геральдика. М. 1908.

Арциховский В.Н. Оружие.НКДР, 1947.

Кирпичников А.Н. Русские мечи XI-XIII веков. КС. Но 85. Москва, 1961.

Кирпичников А.Н. Русские шлемы X-XIII веков. СА.1958. Но 4.

Куликускене К. Погребения с конями у древних литовцев. СА. 1953,XVII.

Карамзин Н.М. История государства Российского.СП.1819.

Лакирев А.Б. Русская геральдика. СП. 1855.

Vincentas Sakas, jotvingių bajoras
Herbas „Atmintis“. Obalsis: „Honeste et superbia“.