APIE BRAILIO RAŠTO KULTŪRĄ
Gerbiami skaitytojai, šiais metais sukanka 180 metų, kai Luji Brailis sukūrė šešių taškų raštą akliesiems. Ateinančiais metais sukaks 80 metų, kai Pranas Daunys sukūrė lietuvišką brailio rašto abėcėlę. Ja, tik šiek tiek reformuota, naudojamės iki šiol. Dr. Valentinas Vytautas Toločka apžvelgė lietuviškosios brailio raštijos standartizavimo reikalus. Tuo pat metu redakcija gavo ir dar vieną – A. Jonyno vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos J. Puriuškytės – rašinį, kuriame keliami ne tiek standartizavimo, kiek brailio rašto kultūros klausimai. Kai kurie dalykai šiame rašinyje aktualūs tik mokyklai, kiti – brailio knygų leidėjams, dar kiti – visiems šio rašto vartotojams. Šiaip ar taip, pasišnekėti, padiskutuoti apie brailio raštą, jo vietą mūsų gyvenime, šiuo raštu leidžiamų knygų kokybę bei poligrafinę kultūrą tikrai nepakenktų. Ypač šiais tokiais reikšmingais visai brailio raštijai metais.
Redakcija
* * *
Rašant bet kokį tekstą labai svarbu išlaikyti standartinius tarpueilių ir tarpuraidžių atstumus, rekomenduojamą taškų dydį. Tvarkingai užrašytas brailio raštu tekstas bus lengviau suprantamas, greičiau perskaitomas. Skaitymas nesukels neigiamų emocijų. Tiesa, pasitaiko, kad tinkamai parašytas tekstas blogai įrišamas: nebuvo palikta tinkamos paraštės, todėl pasislepia viena ar net kelios raidės.
Tekstas brailio raštu pradedamas rašyti trečiame langelyje. Data, pavadinimas, pratimo numeris turėtų būti rašomi toliau nuo krašto (6-10-ame langelyje), nes tai svarbi informacija, kurią skaitantis turi greitai susirasti.
Išnašos turėtų būti rašomos sakinio gale, kad netrukdytų suvokti skaitomo teksto. Jos atitraukiamos nuo krašto per kelis langelius. Tai leis lengvai rasti teksto tęsinį.
Nereikėtų puslapio pabaigoje palikti pavadinimo ir rašomo teksto vienos eilutės ar juo labiau – vieno žodžio. Tekstą kartu su pavadinimu reikėtų nukelti į kitą puslapį. Nauja pastraipa pradedama iš trečio langelio. Taip pat pradedama rašyti ir tiesioginė kalba – nevalia į naują eilutę perkelti netiesioginės kalbos pradžią reiškiančio brūkšnio ar kokio kito skyrybos ženklo. Taupant vietą eilutėje mažesnė klaida būtų nepraleisti langelio po skyrybos ženklo negu nusižengti kėlimo taisyklėms ar perkelti tik skyrybos ženklą.
Perrašant poetinį tekstą, keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir perrašant prozinį tekstą. Tuo pat metu atsiranda ir keletas papildomų. Jei eilutė netelpa į jai skirtą vietą, tęsinį reikėtų rašyti 4-ame ar 5-ame kitos eilutės langelyje. Netilpusios eilutės tęsinys turi būti įleistas, tačiau kartu šis įleidimas turėtų skirtis nuo pastraipos žymėjimo. Negalima kelti į kitą puslapį eilutės tęsinio. Geriausia eiliuotą tekstą skaidyti dvieiliais.
Ypač svarbu pasiekti, kad rašto etikos laikytųsi eiliniai brailio rašto vartotojai. Daugiausia jų išugdoma mokykloje, todėl labai svarbu, kad jau pradinėse klasėse būtų laikomasi teksto užrašymo reikalavimų. Mokiniai turi išmokti rašyti taip, kad eilutė “neužliptų” ant eilutės, kad būtų paliekamos reikalingo pločio paraštės.
Sunku parašyti tekstą, kad nepadarytum nė vienos klaidos. Klaidų taisymas – mokytojų darbo sritis. Galėtume apie tai ne pedagogams skirto žurnalo puslapiuose ir nekalbėti, tačiau aklieji neturi specializuotų, pedagogams ar tiflopedagogams skirtų leidinių. Todėl kai kurie čia aptariami dalykai gal pravers integruotai besimokantiems moksleiviams ir jų mokytojams. Taigi klaidos! Jei “išsidūrė” nereikalingas taškas, buvo parašyta ne tokia raidė, reikia klaidą labai švariai nutrinti ir žodį parašyti teisingai. Jei blogai parašomas visas žodis ar keletas raidžių, klaida pažymima ir taisoma teksto gale. Tai padės išvengti “nešvaraus” rašto, neįskaitomų žodžių. Didesnė neteisingo teksto dalis taip pat taisoma darbo pabaigoje.
Vienodų reikalavimų reikėtų laikytis ir pedagogams, taisantiems moksleivių rašto darbus. Savaime suprantama, kad silpnai matančiam vaikui klaidas reikia žymėti iškiliai. Tai daryti siūlyčiau šitaip: vietoje, kur yra klaida, aštriu daiktu (sparneliu ar tušinuku) išdurti aukštesnį tašką, o eilutės pradžioje iškiliu sutartiniu ženklu nurodyti klaidos tipą. Braukdamas parašte žemyn, vaikas greitai ras klaidą ir žinos jos pobūdį.
Sutartiniai ženklai galėtų būti tokie: rašybos – vingiuotas brūkšnelis apačioje, skyrybos – įstrižas, iš kairės į dešinę (žiūrint iš apačios) einantis brūkšnelis, stiliaus – stogelis, (trikampiukas), kurio viršūnė nukreipta į kairę, fakto – stogelis, kurio viršūnė nukreipta į dešinę, gramatikos ir kirčiavimo – įstrižas brūkšnelis, žiūrint iš viršaus – iš kairės į dešinę. Kaip bežymėtume klaidas, niekada jų neištaisysime taip, kaip tai darome matantiems vaikams. Aklajam vis tiek turėsime paaiškinti, kaip tą ar kitą klaidą taisyti (kas turėjo būti parašyta vietoj nutrintos raidės, kokio pobūdžio stiliaus klaida).
Reikėtų kuo skubiau aptarti brailio rašto etikos klausimus ir paruošti siūlymus. Siūlymus, kurie aktualūs ne tik pedagogams, parengti spaudai. Surengti visų leidyklų, leidžiančių knygas brailio raštu, darbuotojams seminarą apie knygų leidybos standartus.
