Antano Sniečkaus partinės veiklos bruožai 2 dalis
Bolševizmas, kaip ir fašizmas, yra internacionalus. Lietuva, išgyvenusi hitlerinės Vokietijos okupaciją, pokario metais pateko ne į geresnes sąlygas. Bolševizmo pasireiškimo formos pokario Lietuvoje buvo kur kas drastiškesnės negu tuometinėja Tarybų Sąjungoje. Priežastis – ne tiek atvykusių, kiek vietinių komunistų nihilistinis požiūris į nacionalinę savimonę, kultūrą, valstybingumą ir kt. Dar 1922 m. V. Leninas pastebėjo, kad “yra žinoma, jog surusėję kitataučiai visuomet persūdo – stengiasi būti rusiškesni net už pačius rusus”. Šios formuluotės tiesiogiai A. Sniečkui taikyti negalima, nors pokario meto elgesys buvo labai artimas šiai V. Lenino minčiai. A. Sniečkus su Rusija buvo susijęs pakankamai glaudžiai, bet savo mąstymu prilygo lietuvio tipui: ramiam, nelinkusiam į kraštutinumus, ištikimam tradicionalumui. Jis nebuvo naujovių šalininkas, o tuo labiau iniciatorius. Jo veiksmų ir pažiūrų formavimuisi didžiausią įtaką turėjo stalinizmo dogmomis užsikrėtusių bendražygių elgesys bei Kremliaus nurodymai. Ši V. Lenino išvada daugiau tiko J. Bartašiūnui, G. Zimanui, I. Masijauskui, K. Preikšui, B. Pušiniui, K. Liaudžiui, A. Raguočiui ir kitiems Lietuvos vadovams, kurie savo veiksmais buvo kur kas radikalesni savo tautos, jos kultūros ir praeities vertinimo atžvilgiu nei VKP(b) CK atsiųsti žmonės.
Pavyzdžiui niekas Maskvoje neragino sprogdinti Vilniuje Trijų kryžių kalno monumento ir naikinti arkikatedros skulptūrų. Tačiau Šie religijos “atributai” nepatiko tuometiniam LKP(b) CK biuro nariui ir LTSR MT pirmininko pavaduotojui (atsakingam už kultūros reikalus) Kaziui Preikšui. Ne kartą už savavališką bažnyčių uždarymą Maskvos pareigūnai įspėjo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį Bronių Pušinį. Apie šiuos ir kitus savo pavaldinių veiksmus A. Sniečkus žinojo, bet jiems nepriekaištavo, o atvirkščiai – dažnai palaikė ir netgi skatino.
Dar 1945 m. LKP(b) CK VII plenume A. Sniečkus ragino respublikos komunistus imtis visų priemonių. kad būtų panaikinti bet kokie prisiminimai apie nepriklausomą Lietuvą: “Vietos partinės organizacijos, Glavlito organai, tikrinantys bibliotekas, privalo rodyti didelį budrumą ir nedelsiant išimti nacionalistinio turinio literatūrą. Lietuvos KP(b) CK agitacijos ir propogandos skyrius turi artimiausiu metu parengti konkretų planą dėl buržuazinės Lietuvos paminklų pašalinimo”.
A. Sniečkaus raginimams buvo pritarta, nors paminklų griovimo banga atėjo 1948 – 1952 m., t.y. respublikai įžengus į ”socializmo pagrindų statybos baigiamąjį etapą”. Istoriko V. Pšibilskio duomenimis, 1944 – 1951 m. vien tik iš masinių bibliotekų fondų buvo išimta ir sunaikinta daugiau nei 600 000 knygų.
Remdamasis VKP(b) CK nutarimais, M. Suslovo ir V. Ščerbakovo pamokymais, A. Sniečkus ragino šalinti “nepatikimus elementus (lietuvius specialistus) iš valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų, didinti administracinį ir ekonominį spaudimą valstiečiams, smerkė apolitiškai nusiteikusią inteligentiją. A. Sniečkus tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos gyventojų deportacijų. 1949 m. LKP(b) CK VI suvažiavime jis pabrėžė, kad 1948 m. “buožių” iškeldinimas atliko “teigiamą vaidmenį”. Tiesa, pripažino, kad buvo iškeldintos ne tik buožių šeimos. Šiek tiek vėliau. LKP(b) CK IV plenume (1949 liepa), turėdamas galvoje 1949 metų deportacijas, nedviprasmiškai priminė komunistams, jog “kovos sėkmė prieš buržuazinius nacionalistus visada priklausė ir dabar priklauso nuo visų kovos formų derinimo – politinių, administracinių, represinių ir kt.”. A. Sniečkus nuolat konfliktavo su J. Paleckiu, o nuo 1950 m. – su M. Gedvilu, siekusiais švelninti stalinistinių jėgų puolimą Lietuvoje. Greta to A. Sniečkus ne kartą CK plenumuose yra pasisakęs prieš brutalias represinių organų akcijas, labai nepalankiai žiūrėjo į Kremliaus pasiuntinių “atsargumą” ir nepasitikėjimą lietuviais.
Suprantamas, jog be respublikos gyventojų, ypač lietuvių paramos, tolesnė LKP(b) ir tarybinės santvarkos egzistencija yra nereali, A. Sniečkus retais atvejais (taip rodo literatūra ir archyviniai dokumentai) bandydavo ginti respublikos interesus. Yra žinomi A. Sniečkus ir M. Gedvilo laiškai, 1944 ir 1950 m. adresuoti J. Stalinui ir G. Malenkovui. Juose prašoma nuolaidų Lietuvai.
1945 m. vasarą į Lietuvą atvyko TSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas A. Kobulovas. Pabrėždamas respublikos vietinės valdžios nepatikimumą, jis aiškino: “Kas dėl apylinkių tarybinio-partinio aktyvo apginklavimo, aš galvoju, šiam reikalui dabar suteikti platų užmojį yra netikslinga. (…) Jūs patys esate kai kuriose mūsų žemiausios grandies aktyvo išdavikų išaiškinimo liudininkais. Išdavikams mes negalime duoti ginklų”.
Su tokiu A. Kobulovo aiškinimu visiškai nesutiko A. Sniečkus. Tarsi nebūtų L. Berijos pasiuntinio salėje, A. Sniečkus kalbėjo: “Tokią padėtį kai kas bando pateisinti tuo, jog štai, rizikinga ginkluoti pačius gyventojų sluoksnius. Toks požiūris turi būti atmestas. Kalbėti, kad rizikinga ginkluoti kaimo aktyvą, susidedantį iš naujakurių, bežemių ir mažažemių valstiečių, reiškia netikėti šia jėga, kuri sudaro tarybų valdžios atramą kaime, reiškia pakliūti į buržuazinės-nacionalistinės ideologijos nelaisvę, kuri tvirtina, jog visas kaimas nusiteikęs prieš tarybų valdžią”.
A. Sniečkus niekuomet oficialiai nereiškė savo nuomonės įvairiais partijos strategijos ir taktikos klausimais. Tai nebuvo jo potitinės veiklos sritis, antra vertus, vargu ar jam tai būtu buvę leista. Tačiau konkrečiais klausimais – dėl respublikos partinės organizacijos ar visos Lietuvos reikalu bandydavo ginčytis, nors ir žinodavo, jog Maskvos pareigūnai vis tiek liks teisūs, o jų nurodymai privalomi. 1945 m. vasarą VKP(b) CK rengė eilinį nutarimą dėl LKP(b) “pasyvumo kovojant su buržuaziniais nacionalistais” ir pan. Prieš priimant šį dokumentą, į Maskvą dalyvauti VKP(b) CK Orgbiuro posėdyje buvo iškviestas M. Suslovas ir A. Sniečkus. Aplinka, kurioje vyko pasitarimas, dar kartą parodė centro ir respublikų , TSRS ir Lietuvos santykių vienpusiškumą ir nelygiateisiškumą. Kada M. Suslovas dėl savų sumetimų bandė švelninti VKP(b) CK nutarimo toną, pirmininkaujantis VKP(b) CK sekretorius G. Malenkovas nė girdėti nenorėjo apie nuolaidas ir nutraukė jo pasisakymą. Tai matydamas prieštarauti ėmė ir A. Sniečkus. Tačiau greitai iš G. Malenkovo gavo atsakymą, kuris užbaigė svarstomą klusimą. Žemindamas žmogaus orumą ir “sąjunginės” respublikos vadovą, G. Malenkovas ciniškai atkirto: “Jūs galite ginčytis namuose su savo žmona, o ne organizacinio biuro posėdyje.
A. Sniečkaus asmenybė labiausiai išryškėjo “atšilimo” laikotarpiu ir paskutiniais gyvenimo metais (1956 – 1974). Po J. Stalino mirties tarybinės politinės sistemos liberalizacijos simptomai, o nuo 1957 m. regionų ekonominio savarankiškumo tendencijos veikė pačia LKP ir jos vadovą A. Sniečkų. Respublikos ekonominės galios sustiprėjimas išaukštino LKP CK I sekretoriaus autoritetą. Būtent šiuo metu jo veikloje ėmė ryškėti respublikos interesams atstovaujančios tendencijos. Ypač tai pasireiškė nacionalinių kadrų, gyventojų aprūpinimo maisto produktais, žemės ūkio gamybos ir nacionalinės kultūros klausimuose. Toks A. Sniečkaus požiūris ir elgesys nesiderino su griežtai centralizuotomis partinio vadovavimo ir “internacionalizmo” tradicijomis. Nors “varžtai” ir buvo atleisti, tačiau tai nereiškė, jog respublikų vadovai galėjo drąsiau dairytis į savo valdas. Suprantama, jog A. Sniečkus nebuvo jokia opozicija, tačiau atsižvelgdamas į konkrečią situaciją sugebėdavo prieštarauti arba slėpti veiksmus.
Pirmas A. Sniečkaus ir N. Chruščiovo susidūrimas įvyko 1959 m gegužės mėnesį TSKP CK plenume. Priimtame nutarime “Dėl Lietuvos Komunistų partijos CK darbo su kadrais” A. Sniečkus buvo kritikuojamas dėl “besaikio” lietuviškų kadrų kėlimo į vadovaujančius postus. Tai buvo rimtas kaltinimas. Po panašaus svarstymo 1959 m. vasarą buvo pašalintas Latvijos Komunistų partijos I sekretorius J. Kalnberzinis ir beveik visa partijos vadovybė. Naujuoju sekretoriumi tada tapo “garsusis” A. Pelšė, aktyviai prisidėjęs prie Latvijos “internacionalizacijos”, t.y. rusifikacijos. Tuo metu Lietuva šito kaip tik išvengė A. Sniečkaus dėka. Tai, jog A. Sniečkus išliko I sekretoriaus poste, suteikė galimybę ir toliau prisilaikyti nacionalinės kadrų politikos, sparčiai lietuvinti (pačią) LKP, pritraukiant į savo pusę respublikos inteligentiją.
Vėlesnis A. Sniečkus ir N. Chruščiovo konfliktas įvyko po straipsnio “Izvestijose” “Ar metas atstatinėti pilis ?”. 1960 m. gruodžio 21 d. vadovaujančių partinių ir tarybinių darbuotojų pasitarime Maskvoje N. Chruščiovas apkaltino A. Sniečkų lėšų švaistymu. Atsakydamas į tai, 1961 m. sausio 4 d. LKP(b) CK I sekretorius rašė: “Atstatytoje tvirtovėje buvo numatyta atidaryti muziejų, kuriame galima būtų atspindėti lietuvių ir rusų tautų kovą prieš kryžiuočius, prieš feodalus, buržuaziją ir fašistinius grobikus. Turint galvoje, kad turistai ir ekskursijos masiškai lanko Trakų pilį, šitas muziejus galėtų turėti svarbią reikšmę auklėjant dirbančiuosius tautų draugystės, tarybinio patriotizmo dvasią”. Trakų pilis, nors ir lėtai, tačiau ir toliau buvo restauruojama.
N. Chruščiovo gyvibingumas, orginalumas, bet ir voliuntarizmas nesiderino su A. Sniečkaus nuosaikiu, net konservatyviu būdu. A. Sniečkus, veikiamas respublikos vadovaujančių organų, nepritarė vis labiau Tarybų Sąjungoje vis labiau įsisiūbuojančiai kukurūzų bei kitų techninių kultūrų prievartinei auginimo kompanijai. Tai prieštaravo respublikos gamtinėms ir šimtmečiais nusistovėjusioms žalieninės gamybos sąlygomis. Dėl N. Chruščiovo nepritarimo jis įžvelgė ir galimą savo pralaimėjimą, – neįvykdžius pieno ir mėsos planų, iškiltų ir jo pašalinimo grėsmė. Po to, kai 1961 m. lapkričio mėnesį grupė Lietuvos mokslininkų, neatsiklaususių A. Sniečkaus kreipėsi į N. Chruščiovą, šis 1962 m. sausio 12 d. Baltarusijos žemės ūkio darbuotojų pasitarime Minske, kaip visada emocionaliai, tačiau pasipiktinęs, klausė: “Galbūt Jūs, drg. Sniečkau, kaip Lietuvos KP CK pirmasis sekretorius, patarsite mokslininkams apsilankyti kolūkiuose bei fermose ir sužinoti, ar karvės balsuos už žalieninę sistemą”.
Toks N. Chruščiovo neprielankumas A. Sniečkui turėjo savas priežastis. A. Sniečkus, kaip ir jis, buvo stalininės epochos dalyvis ir kūrėjas, gerai žinąs jos praeitį, tačiau nerodantis entuziazmo ateičiai, slapčia nepritariantis TSKP CK I sekretoriaus iniciatyvoms, ypač žemės ūkyje.
Šios ir kitos aplinkybės 7-ojo dešimtmečio pradžioje rengė sąlygas A. Sniečkaus pakeitimui labiau paklusniu ir nuolankesniu žmogumi. Tačiau tokio tarp vietinių komunistų nebuvo. 1960 m. dar prieš LKP XII suvažiavimą iš TSKP CK “telefoninis skambutis paprašė” į LKP CK organizacinio skyriaus vedėjo pareigas priimti Joną Navickį – TSKP CK partinių organų skyriaus instruktorių, buvusį LLKJS CK II sekretoriaus N. Kulakovo (1946 – 1947 m.) asmeninį informatorių. Susiklostė kebli situacija. Į šią vietą A. Sniečkus buvo numatęs Šiaulių miesto partijos komiteto I sekretorę Leokadiją Diržinskaitę. Tačiau reikėjo paklusti.
Kadangi daugeliui buvo aišku, kokiu tikslu atvyko J. Novickis, LKP XII suvažiavimo kuluaruose netgi girdėjosi balsų, raginančių pasisakyti prieš šį Maskvos pasiuntinį, nors suvažiavime balsų dauguma jis buvo išrinktas į LKP CK, o vėliau ir į LKP CK biuro narius bei patvirtintas minėto skyriaus vedėju (1960 – 1964). L. Diržinskaitei teko pasitenkinti kandidato į LKP CK biuro nario ir LTSR MT pirmininko pavaduotojo pareigomis. Tačiau J. Novickis autoriteto tarp savo kolegų taip ir neįgijo. Užsitarnavęs “Čiombės” pravardę (1961 m. P. Lumumbos žudikas. – V.T.), 1964 m. buvo paskirtas LTSR MT valstybinio kinematografijos komiteto pirmininku, vėliau sunkiai susirgo (vėžiu) ir daugiau respublikos politiniame gyvenime aktyviau nesireiškė.
Po N. Chruščiovo nušalinimo TSKP CK Politbiuras, palengva atsisakydamas reformų ir žengdamas neostalininių tradicijų linkme, grąžino visą TSRS, taip pat ir Lietuvos partokratiją į pirmykštes, pakankamai stabilias pozicijas. Baigėsi N. Chruščiovo laikų neapibrėžtumas praeities nusikaltimų renimacija, netikėta vadovaujančių kadrų kaita. Vadovaujant L. Brežnevui įsigalėjo vadovų nekeičiamumo praktika. Todėl nuolat sklindantys gandai apie greitą A. Sniečkaus išėjimą į pensiją ir naujas kandidatūras – profsąjungų vadovą A. Ferensą, LTSR Ministrų Tarybos pirmininką J. Maniušį, buvo nepagrįsti. A. Sniečkus buvo reikalingas toks, koks jis buvo: nepakantus kitaip mąstantiems, paklusnus nurodymų vykdytojas, geras organizatorius, reiklus pavaldiniams, dažnai besišypsantis ir nuoširdus artimiesiems.
Tiesa, 1969 m. iš Maskvos į Lietuvą sugrįžo buvęs respublikos komjaunimo pirmasis sekretorius, 1966 – 1969 m. VLKJS CK sekretorius Aleksandras Česnavičius. Būdamas ypač ortodoksalių pažiurų, jis greitai pelnė LKP CK aparato darbuotojų neprielankumą. Buvo gerai suprantama, jog šis 39 metų LKP CK administracinių organų skyriaus vedėjas, turintis tvirtą užnugarį Maskvoje, yra realus pretendentas į A. Sniečkaus vietą. Brežnevinės epochos metais jau buvo reikalingi ir labiau gerbiami kur kas nuosaikesni žmonės. 1947 m. A. Česnavičius išvyko į Visuomeninių mokslų akademiją prie TSKP CK, vėliau dirbo LTSR MT pirmininko pavaduotoju.
1971 m. savo politinę karjerą užbaigė 39 metų Vilniaus miesto I sekretorius Kazimieras Mackevičius. Baigęs Odesos jūrų laivyno inžinierių institutą, sportinės išvaizdos, gabus ir energingas sekretorius teikė nemažai vilčių. Be to, sostinės vadovas visada buvo artimiausias respublikos valdantiems sluoksniams. Tačiau tas nelemtas pasitikėjimas viską sugriovė. “Kada aš būsiu kėdėje, tai mes padarysime viską kitaip”, – kartą K. Mackevičius prasitarė savo artimiausiems draugams. Apie tai sužinojo A. Sniečkus. 1971 m. K. Mackevičius tapo respublikos profsąjungų tarybos pirmininku. Tai buvo akivaizdus pažeminimas. Visiems buvo aišku, jog iš profsąjunginio į partinį darbą pagal tarybinėje politinėje sistemoje nusistovėjusią tvarką beveik niekas negrįždavo. 1977 m. K. Mackevičius išvyko į Maskvą ir iki 1986 m. užėmė TSRS Profsąjungų Centro Tarybos sekretoriaus postą, vėliau dirbo vienos iš TSRS šakinių profsąjungų pirmininku.
1964 – 1974 – tai A. Sniečkaus, kaip Lietuvos vadovo, šeimininko ir politiko, klestėjimo metai. Pramonės, žemės ūkio vystymo tempai, sparti nacionalinės kultūros plėtra (lyginant su praeitais dviem dešimtmečiais) tvirtino jo autoritetą ne tik Lietuvoje, bet ir Tarybų Sąjungoje. Nemažą paramą A. Sniečkui teikė jo senas pažįstamas M. Suslovas. 1973 m. A. Sniečkus tapo Socialistinio Darbo Didvyriu.
Tačiau A. Sniečkus visada liko ištikimas bolševizmo tradicijoms. Iki pat gyvenimo pabaigos jis draudė bet kokias politines iniciatyvas, slopino visuomenėje kylančias opozicines valdančiajam režimui mintis ir veiksmus. Vadovaudamasis TSKP direktyvomis ir laiku reaguodamas į besikeičiančią politinę situaciją Tarybų Sąjungoje, A. Sniečkus ir jo aplinka visada stengėsi nepaleisti iš savo akiračio ir kontroliuoti politinius procesus respublikoje.
1956 m. Vengrijoje įvykiai ir jų įtaka Lietuvai (Vėlinių minėjimas Vilniuje, o Kaune dar įsiliejęs į demonstraciją Laisvės alėjoje) sukėlė didelį LKP vadovų susirūpinimą. 1956 m. gruodžio 6 d. LKP CK biuras konstatavo, jog “ryšium su Vengrijoje įvykusiu kontrrevoliuciniu maištu respublikoje suaktyvėjo buržuaziniai nacionalistai, šovinistai ir kiti antitarybiniai elementai”, kurie ypač aktyviai stengėsi veikti tarp studentų ir moksleivių. Vilniaus miesto partijos komitetas reikalavo pašalinti iš sostinės aukštųjų mokyklų 285 studentus. Su tuo nesutiko VU rektorius J. Bulavas ir kiti rektoriai.
1957 m. nemalonumų susilaukė Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedra, prorektorius E. Meškauskas. Dviveidę poziciją J. Bulavo atžvilgiu užėmė A. Sniečkus ir V. Niunka. 1956 m. jam garantavę asmeninę paramą vėliau tapo pagrindiniai jo kaltintojai. 1958 m. birželio 27 d. LKP CK biuro posėdyje A. Sniečkus, kreipdamasis į J. Bulovą ir E. Meškauską, pabrėžė: “Jūs abu sustiprinote inteligentijos tarpe svyravimą. Jūs savo veikla žalojate jaunimą. (…) Esmė tokia, kad universitete buvo paskelbta kova komunizmui”. J. Bulavas buvo pašalintas iš rektoriaus pareigų, o 1959 m. ir iš partijos.
Tačiau A. Sniečkui didžiausią nerimą kėlė besiformuojantis disidentinis judėjimas, katalikų bažnyčios veikla ir spontantiškai kylančios masines “antitarybinės” akcijos, turinčios ryškų politinį pobūdį. Pirmieji du reiškiniai Tarybų Sąjungoje buvo ne naujiena, tačiau politinės demonstracijos – retenybė. 1960 m. Kaune “bokso riaušių” metu skanduojami antitarybiniai ir antirusiški šūkiai tik pabrėžė bręstantį politinį konfliktą, išsiliejusį 1972 m. gegužės mėnesį Kauno Laisvės alėjoje. Tačiau A. Sniečkus ir LKP CK aparatas R. Kalantos susideginimą ir masines demonstracijas įvertino kaip chuliganizmą, nors (oficialiais duomenimis) buvo sulaikyti 402 žmonės, dalis jų įkalinta.
Toks vertinimas buvo padarytas neatsitiktinai. Atvykstantiems TSKP CK pareigūnams reikėjo išsklaidyti abejones dėl neramios politinės padėties respublikoje ir įrodyti, kad A. Sniečkus visiškai kontroliuoja padėtį, o įvykiai neturės politinių padarinių. Tuo būdu siekiama išsaugoti A. Sniečkų ir partinius-tarybinius lietuvių kadrus.
Po to įvykio bet kurios respublikos vadovas turėjo būti pašalintas, tačiau A. Sniečkus išliko. Čia lėmė ir jo operatyvūs bei griežti veiksmai prieš “nacionalistus ir jies pataikaujančius”, ir Maskvos parama. Kremlius gerai suprato, jog tuo metu pakankamai populiaraus Lietuvos vadovo atleidimas būtų sukėlęs dar daugiau politinių aistrų, o pats A. Sniečkus būtų priskirtas prie nacionalinių herojų.
Nelauktos gyvenimo permainos, neramus, dinamiškas gyvenimas greitai nualino A. Sniečkus sveikatą. 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose 71 metų amžiaus A. Sniečkus mirė. Naujuoju LKP CK I sekretoriumi tapo respublikos aparato statytinis, ribotų galimybių, atsargus, neturintis ryškių politiko savybių Vilniaus miesto partijos komiteto I sekretorius Petras Griškevičius.
A. Sniečkus respublikos istorinėje atmintyje išliks kaip vienas žymiausių Tarybų Lietuvos žmonių, nors, deja, nevisagaliu vadovu. TSRS imperinės politinės valdžios struktūrose A. Sniečkus atliko tik sraigtelio funkcijas. Tiesa, nuo jų realizavimo priklausė jo paties ir jį supančios aplinkos bei visos respublikos padėtis. Todėl neatsitiktinai su A. Sniečkaus vardu šiandien galime sieti visas prieškario ir pokario Lietuvos nelaimes, postalininės epochos respublikos nacionalinės saviraiškos ir ekonomikos stiprėjimą, šiandien palankią demografinę situaciją (palyginti su Latvija ir Estija) ir kt. Reikia pabrėžti, kad A. Sniečkus politinio ilgaamžiškumo visada glūdėjo Maskvoje, nors didelę įtaką tam turėjo sąlygos, rengiamos ir Lietuvoje. Įrodyti, jog tinkamesnio nėra – vienas svarbiausių bet kurio politiko uždavinių. A. Sniečkus su tuo puikiai susidorojo. Palaidojus A. Sniečkų, partinis aparatas išaukštino jo asmenybę, nubraukdamas visus jo trūkumus ir nusikaltimus Lietuvoje.
Naudota literatūra:
1. Žurnalas “Politika” 1991 m. 4 nr.
