Alchemikas – Paulo Coelho – X dalis
Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ
Epilogas
Jo vardas Santjagas. Jis ateina į mažą apleistą bažnytėlę jau beveik sutemus. Zakristijoje tebeauga jovaras, ir pro įgriuvusį stogą matyti žvaigždės. Jis prisimena, kaip sykį buvo atėjęs čia su savo avimis ir praleidęs ramią naktį, per kurią susapnavo vieną sapną.
Dabar jis čia be savo bandos. Tik su kastuvu rankose.
Vaikinas ilgai žiūri į dangų. Paskui iš kelionmaišio išsitraukia butelį ir atsigeria vyno. Jis prisimena naktį dykumoje, kai taip pat žiūrėjo į dangų ir gėrė vyną su Alchemiku. Jis mąsto apie savo klajones ir apie tai, kaip keistai Dievas jam parodė lobį. Jeigu nebūtų patikėjęs pasikartojusiais sapnais, nebūtų sutikęs čigonės nei karaliaus, nei vagies, nei… “Sąrašas tikrai ilgas tačiau kelias buvo nužymėtas ženklais, ir aš negalėjau pasiklysti”, – pagalvoja jis.
Nejučiomis užsnūsta, o kai nubunda, saulė jau labai aukštai. Tuomet ima kasti žemę po jovaru.
“Senasis burtininke, tu viską žinojai! Net palikai man aukso, kad galėčiau grįžti prie šios bažnyčios. Vienuolis gardžiai pasijuokė, kai vėl atsiradau skarmaluotas. Negi tu negalėjai manęs bent kiek patausoti?”
Ir girdi jam atsakant vėją: “Ne. Jei būčiau tau tai pasakęs, nebūtum pamatęs piramidžių. Jos labai gražios… ar tau taip neatrodo?”
Tai Alchemiko balsas. Jis nusišypso ir kasa toliau. Po pusvalandžio kastuvas atsimuša į kažką kietą. Po valandos jis sėdi priešais skrynelę, pilną senų auksinių ispaniškų monetų. Taip pat ten yra brangiųjų akmenų, auksinių kaukių su baltomis ir raudonomis plunksnomis, akmeninių, inkrustuotų deimantais dievukų. Vieno, seniai šalies užmiršto karo grobio liekanos, apie kurias grobikas nepasirūpino pranešti savo įpėdiniams.
Jis išsitraukia iš kelionmaišio Urimą ir Tumimą. Šiais akmenukais pasinaudojo tik vienintelį kartą, vieną rytą turgaus aikštėje. Gyvenimas ir kelias visuomet buvo pilni ženklų.
Jis atsargiai įdeda Urimą ir Tumimą į aukso skrynelę. Šiedu akmenys – taip pat jo lobio dalis, nes primena jam apie senąjį karalių, kurio jis daugiau niekad nesutiks.
“Iš tiesų, gyvenimas dosnus tiems, kurie gyvena savo Asmeninę Legendą”, – mąsto vaikinas.
Ir tuomet atsimena turįs nueiti į Tarifą ir atiduoti šio radinio dešimtąjį dalį čigonei. “Kokie gudrūs tie čigonai!” – nusistebi jis. Gal todėl, kad jie tiek daug keliauja.
Tačiau vėl ima pūsti vėjas. Tai Levanto – Afrikos vėjas. Tik šįsyk jis neatpučia nei dykumos kvapo, nei maurų užpuolimo grėsmės. Vietoje jų jis atneša gerai jam pažįstamą aromatą ir švelniai, labai švelniai atskriejusio ir jo lūpas palietusio bučinio garsą.
Vaikinas nusišypso. Tai pirmas jos pabučiavimas.
– Aš čia, Fatima, – sušnibžda jis.
